Dauguma vieno didžiausių šalies prekybos centro Vilniuje slenkstį kasdien peržengiančių pirkėjų tikrai nežino, kad juos prie kasos maloniai pasitinkanti darbuotoja Karina Bičkutė yra grėsmingosios sporto šakos – sambo imtynių – meistrė.

2012-aisiais K.Bičkutė pasaulio sambo čempionate Minske ir planetos studentų taurės varžybose Kazanėje daugiau kaip 80 kg svorio kategorijoje iškovojo bronzos medalius. Be to, Karina yra 2011 ir 2012 m. Lietuvos sambo vicečempionė.

– Karina, ar galima teigti, kad mergina ir sambo – neįprastas derinys? – paklausėme K.Bičkutės.

– Taip, nedaug merginų domisi šia kovine sporto šaka. Vis dėlto turiu pažįstamų, kurios ja labai žavisi.

– Kodėl pasirinkai būtent imtynes?

– Vaikystėje norėjau sportuoti, bet trukdė kojos trauma, tad laukiau palankesnio momento. Padėtis pasikeitė, kai įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Per kūno kultūros paskaitą treneris Eugenijus Kriškoviecas pasiūlė apsilankyti treniruotėje. Joje man labai patiko. Turbūt dėl to, kad iš prigimties esu kovotoja. Taip pat lankiau lengvąją atletiką, rutulio stūmimą.

– Ar tėvai ir artimieji nebandė tavęs perkalbėti? Juk sambo – ne iš tų sporto šakų, kurioje traumos – didelė retenybė.

– Ypač jaudinosi ir tebesijaudina mama. Jai neramu kiekvieną kartą, kai dalyvauju varžybose. Ir džiaugiasi, kai grįžtu sveika, nesusižeidusi.

– Kokių savybių reikalauja sambo?

– Manau, šios imtynės ypatingos tuo, kad sambo – gynybos, o ne puolimo menas. Jėga, ištvermė, darbštumas, kruopštumas, drausmė ir atsidavimas kovai – be to neįsivaizduoju sambo profesionalų ir mėgėjų. Manau, kad tik sunkiai darbdama pasiekiau tam tikrą meistriškumo lygį ir savo sportinių trofėjų kolekcijoje jau turiu medalių.

– Papasakok apie įprastą savo dienos ritmą.

– Vilniuje treniruočių sąlygos gana geros. Deja, sostinėje nėra daug mano svorio kategorijos imtynininkių, tad tenka pasigrumti ir su vaikinais ar padirbėti savarankiškai. Treniruojuosi tuomet, kai nereikia eiti į darbą. Po jo jau nebelieka jėgų sportui... Dirbu kasininke viename žinomų prekybos centrų. Žinant padėtį Lietuvoje, baigus mokslus gana sunku gauti darbą pagal specialybę.

– Buvai pažangi studentė ar pirmenybę teikei sportui?

– Esu iš tų žmonių, kuriems reikia nuolat judėti, tad daugiau dėmesio skirdavau sportui. Po paskaitų iškart skubėdavau į treniruotes, po jų sėsdavau prie knygų, konspektų. Nebūdavo kada atsipūsti. Kai pastebėdavau, kad pradedu apleisti mokslus, sportą pastumdavau į antrą planą.

– Ar turi lygiaverčių konkurenčių Lietuvoje?

– Viena pagrindinių mano varžovių – Santa Pakenytė. Ji pernai Lietuvoje vykusiame pasaulio ir šiemet Europos sambo čempionate iškovojo bronzos medalius. Formaliai esame konkurentės, tačiau sutariame neblogai.

– Ko pritrūko prasibrauti į pasaulio čempionato finalą Minske?

– Pristigau patirties. Be to, iš anksto prieš varžybas nežinome, kiek laukia kovų, tai paaiškėja tik ištraukus burtus. Pasiseka, jei tenka tik trys kovos, jei daugiau – užduotys pasunkėja. Jei čempionatas būtų vykęs, tarkime, Lietuvoje, savų sirgalių palaikymas – papildomas stimulas.

– Kokį įspūdį paliko kovos su profesionalėmis?

– Visko buvo – ir pergalių, ir nesėkmių. Dauguma profesionalių sportuoja nuo vaikystės, turi dešimties ir daugiau metų patirtį. Aš sportuoju tik penktus metus, tad jaučiu meistriškumo skirtumą. Vis dėlto visada kovoju iš paskutiniųjų. Pavyzdžiui, pasaulio jaunimo čempionato pusfinalyje ėmiausi su ruse, kuri vėliau iškovojo auksą. Nors pralaimėjau, buvo įdomu susigrumti su aukšto lygio sportininke.

– Tavo iškovotas pasaulio čempionato bronzos medalis – vienas aukščiausių Vilniaus Gedimino technikos universiteto auklėtinių pasiekimų per visą šios aukštosios mokyklos istoriją. Kaip universitetas įvertino tavo žygdarbį?

– Kūno kultūros katedros stende yra mano nuotrauka ir padėka. Be to, mane šiltai pasveikino treneriai. Man maloniausia akimirka – ne ta, kai įteikiamas medalis. Labiausiai džiaugiuosi pergale, lėmusia prizinę vietą. Tai, kad esi pranašesnis už stiprų varžovą – geras jausmas. Jis – lyg atlygis už juodą darbą, išlietą prakaitą ir paskata siekti naujų aukštumų.

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

– Pasisukioti virtuvėje, gaminti ne vien lietuviškus, bet ir kitų šalių patiekalus. Domiuosi technikos naujovėmis. Vis dėlto daugiausiai laiko pasiima sportas.

– Koks tavo gyvenimo credo?

– Ženk į priekį neskubėdamas. Turiu mintyje, kad gyvenime visko reikia siekti pamažu. Žinau, kad kai kas galbūt nepasiseks, tačiau esu optimistė. Kiekvieną rytą pasitinku šypsodamasi. Visuomet stengiuosi džiaugtis tuo, kas man duota.