- Aida Valinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Palaikymas: S. Šatinsko gyvenimo didžiausias ramstis – jo tėvai.
-
Rezultatas: nors iki šiol S. Šatinskas juda su langetėmis ar neįgaliojo vežimėliu, varžybose jis pelnė ne vieną apdovanojimą.
-
Tikslas: dabar S. Šatinsko siekiamybė – padėti ištiktiems panašių negandų, todėl jis studijuoja Lietuvos sporto universitete.
-
Rezultatas: nors iki šiol S. Šatinskas juda su langetėmis ar neįgaliojo vežimėliu, varžybose jis pelnė ne vieną apdovanojimą.
Padedamas tėvų kaunietis Saulius Šatinskas paneigė daktarų prognozes, prasiskynė kelią į tarptautines plaukimo varžybas, studijuoja Lietuvos sporto universitete ir planuoja ateityje pagelbėti kitiems panašaus likimo žmonėms. Jo tėvai, didelėmis pastangomis iškovoję sūnui ateitį, nusprendė padėti ir kitiems – įkūrė sveikatos ir integracijos klubą „Sauliukas“.
Nekalbės, nesėdės, nevaikščios
Sauliaus tėvus – Dalią ir Alvydą Vygaudą Šatinskus – gerai pažįsta neįgalius vaikus auginančios šeimos. Žino juos kaip pirmuosius, kurių sūnus, diagnozavus tokią sudėtingą ligą, pasiekė stebėtinų rezultatų, todėl ne kartą kreipėsi į juos pagalbos, patarimo, informacijos.
Vos gimusiam Sauliui gydytojai nustatė sunkią negalią – įgimtą nugaros išvaržą. Prognozės buvo neguodžiančios: nekalbės, nesėdės, nevaikščios. D. Šatinskienė teigia nė minutės tuo nepatikėjusi.
„Aš tiesiog negirdėjau visų tų negatyvių dalykų, nepriėmiau. Iš karto subūriau specialistų komandą ir nuo trijų savaičių pradėjome dirbti. Ir dabar jis dirba su kineziterapeutu, eina į sporto salę, – pasakoja Sauliaus mama. – Kai devynių mėnesių sūnų nuvežėme į Santariškes, jį gydęs ortopedas dr. Kęstutis Saniukas rezultatais buvo labai patenkintas, pasakė: „Mamyte, galiu jus nudžiuginti – sėdės.“ Aš net negalvojau, kad jis gali nesėdėti.“
Pagalbos iš valstybinių institucijų Šatinskai sulaukė nedaug. Tiesą sakant, nelaukė – patys vežiojo sūnų į procedūras, mankštas, baseiną. Kadangi A. V. Šatinskas – vandensvydininkas, tėvai puikiai suvokė, kiek sūnui gali pagelbėti plaukimas. Nuo keturių mėnesių Sauliukas plaukiodavo kineziterapinėje vonioje. Vaikas, kuris, medikų manymu, turėjo sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, būdamas dvejų su puse metų stojosi, vaikščiojo su lazdomis, pradėjo kalbėti, o nuo septynerių – lankyti profesionalų baseiną. Visa tai pasiekta milžiniškomis tėvų pastangomis.
„Būna sudėtingų gyvenimo momentų, bet jeigu matai tikslą – pasiryžti eiti vienu ar kitu keliu ir eini. Dėl savo vaiko daug ką gali padaryti“, – sako D. Šatinskienė.
Nenoriu, kad užaugęs sūnus gyventų iš valstybės ir kitų žmonių malonės – jis turi dirbti ir užsidirbti, o tam reikia kažką mokėti, pasitikėti savimi.
Plaukimas, jos teigimu, daug prisidėjo prie sūnaus sveikimo – jo stuburas neiškrypo, gerai vystėsi plaučiai, dėl pakankamo fizinio krūvio stiprėjo raumenys. Nors nuo gimimo iki aštuoniolikos metų Sauliui teko iškęsti net septynias sudėtingas – stuburo, klubo sąnarių, kojos, čiurnų tiesinimo – operacijas, tėvų atkaklumas davė pradžią stabilesniam vaiko gyvenimui.
Dėkingi Sporto universitetui
Dabar jau 21 metų S. Šatinskas nuolat treniruojasi, tarptautinėse neįgalių žmonių plaukimo varžybose pelnė apdovanojimų. Jo siekiamybė – padėti ištiktiems panašių negandų, todėl jau trečius metus jis studijuoja Lietuvos sporto universitete (LSU), pasirinkęs kursą apie treniravimo sistemas ir neįgaliųjų sportą.
Vaikšto jis su langetėmis, į paskaitas neįgaliojo vežimėliu važiuoja autobusu. Universitete, jeigu reikia, užlipa net į trečią aukštą. Vis dėlto, kai reikia pervažiuoti iš vienų rūmų į kitus, iš vienos paskaitos – į kitą, eiti pėsčiomis jam gerokai ilgiau užtruktų, visur vėluotų, tad važiuoja vežimėliu.
Tiesa, pasak D. Šatinskienės, sūnus nebeplaukioja, nes per karantiną tam tikrą laiką negalėjo treniruotis ir priaugo svorio. Dabar vaikinas stumia rutulį.
Pats S. Šatinskas teigia, kad universitete aplinkiniai jį priima gerai, su juo draugiški. Tiesa, dėstytojai reikalauja ne mažiau nei iš kitų, tačiau tai nuo studijų neatbaidė. Tiesa, vaikinas prisipažįsta, kad jis nėra labai pareigingas, disciplinuotas studentas – ir skolų turi, ir patingi kartais. Svarbiausia – turi tikslą.
Rezultatas: nors iki šiol S. Šatinskas juda su langetėmis ar neįgaliojo vežimėliu, plaukimo varžybose jis pelnė ne vieną neįgaliųjų sporto apdovanojimą. / Šatinskų šeimos archyvo nuotr.
„Esu tikras, kad žmonėms, turintiems judėjimo negalią, aš galėsiu padėti daugiau nei sveikieji, nes matau ir suprantu, ką tas žmogus gali, o ko ne, kiek jam realu vieną ar kitą veiksmą padaryti, ką reikia stiprinti, lavinti. Tiesa, turėti išsilavinimą ir patirties – skirtingi dalykai. Patirties įgysiu su laiku“, – rimtai nusiteikęs Saulius.
D. Šatinskienė negaili gerų žodžių LSU, jo darbuotojų geranoriškumui. „Jame ne tik gali studijuoti neįgalūs žmonės, bet ir dirba negalią turinčių dėstytojų. Nežinau, ar kurioje dar aukštojoje šalies mokykloje taip yra, – sako moteris. – Saulius universitete gauna nemokamas psichologo konsultacijas, turi galimybę mokytis ir sportuoti. Reikalaujama iš jo kaip iš sveiko, niekas nenuolaidžiauja, ir tai svarbiausia.“
Neįgalų žmogų, anot pašnekovės, reikia priimti kaip lygų, nes kai pradedama jo gailėtis – susiformuoja aukos sindromas. Net ir neįgalus turi elgtis atsakingai, pažymiai ir įvertinimas turi būti užsitarnauti, o ne parašyti iš gailesčio.
Dar viena problema – neįgalus studentas baigia mokslus, bet darbo neranda, net jei ir gerai mokėsi. Gerai, jei turi galimybę, pavyzdžiui, likti dėstyti – tada gali padėti kitiems neįgaliesiems. Jei ne – gyvena iš neįgalumo pašalpų ir labdaros, praranda savivertę.
„Kai Saulius buvo mažas, aplinkiniai man dažnai sakydavo: „Kodėl tu iš jo reikalauji? Kodėl jis turi tą daryti, aną? Jam juk sunku.“ Aš aiškinau, kad nenoriu, jog sūnus užaugęs gyventų iš valstybės ir kitų žmonių malonės – jis turi dirbti ir užsidirbti, o tam reikia kažką mokėti, pasitikėti savimi. Juk žmogaus, kuriam visą laiką reikia padėti ir kažką duoti, niekas nemėgsta, jis greitai kitus pradeda varginti“, – svarsto D. Šatinskienė.
Šiandien neramu dėl kitų
Gimus neįgaliam sūnui Šatinskai daugiau informacijos apie tai, kaip gali padėti jam vystytis ir tobulėti, gavo iš kitų tėvų, auginančių vaikus, turinčius negalią, nei iš medikų. Sauliui paaugus labai daug tėvų, auginančių vaikus, turinčius judėjimo negalią, kreipdavosi į jų šeimą pagalbos, patarimų. Tai paskatino į vieną bendruomenę suvienyti vienodo likimo šeimas – taip prieš trylika metų gimė sveikatos ir integracijos klubas „Sauliukas“. Dabar klubo projektinėje veikloje neįgaliesiems dalyvauja 25 šeimos, o bendradarbiaujama net su 200 šeimų.
Esu tikras, kad žmonėms, turintiems judėjimo negalią, aš galėsiu padėti daugiau nei sveikieji, nes matau ir suprantu, ką tas žmogus gali, o ko ne.
„Kurdami klubą iš pradžių galvojome, kad galėsime padėti daugeliui vaikų, bet paskui pamatėme, kad viskas gana sudėtinga, bet kokie mūsų siūlymai valdžios institucijose kelią skinasi labai sunkiai, – sako D. Šatinskienė. – Galvojau, kad tiek politikai, tiek žmonės bus geranoriški, kad galėsime kažką dirbti, reikšmingo nuveikti. Deja, realybė kitokia. Tad daugiausia, ką galime padaryti, – parodyti pavyzdį vieni kitiems, patarti, pakonsultuoti. Padedame šeimoms tiek, kiek pavyksta gauti iš vieno ar kito projekto.“
Dabar klubas vykdo veiklas, kurios padeda formuoti neįgaliųjų socialinius įgūdžius, moko savarankiškai gyventi. Labiausiai šiems žmonėms reikia kineziterapijos, baseino ir bendrauti.
Šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, reikia labai daug dirbti, kad padėtų vaikui, reikia pinigų, pagalbos – visko trūksta. Ypač – kokybiškų medicinos, reabilitacijos paslaugų; privačios – labai brangios.
Tikslas: dabar S. Šatinsko siekiamybė – padėti ištiktiems panašių negandų, todėl jis studijuoja Lietuvos sporto universitete, pasirinkęs kursą apie treniravimo sistemas ir neįgaliųjų sportą. / Šatinskų šeimos archyvo nuotr.
„Kai Saulius augo, buvo kitokios kainos. Dabar kuo toliau, tuo labiau viskas brangsta, baseinų, trenerių paslaugos – taip pat. Gerai, kad mano vyras plaukikas – jis galėjo mokyti sūnų plaukti ir taip lavinti jo fizinius gebėjimus. Ką dabar daryti tiems, kurie turi samdyti trenerius? Reabilitacija šiems vaikams labai reikalinga, bet sunkiai prieinama, kokybiškos reabilitacijos trūksta“, – problemas, su kuriomis susiduria neįgalius vaikus auginančios šeimos, vardija D. Šatinskienė.
Tiesa, ji neneigia, kad yra geranoriškų žmonių. Klubo nariams prieš Kalėdas Kauno savivaldybė dažniausiai atveža tortą, arbatos, Ritos Garbaravičienės fondas – dovanėlių, „Kauno grūdai“ – greitai paruošiamų košių, makaronų. Visa tai praverčia šeimoms, nes dauguma jų gyvena vargingai.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Rangovo konkursas Kauno centriniam paštui – kitąmet1
Kauno centrinio pašto pastate veiksiantis Nacionalinis architektūros institutas (NAI) rangovo pastato rekonstrukcijai ketina ieškoti kitų metų antrąjį ketvirtį, o darbus tikisi pradėti rudenį. ...
-
Įžiebtos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos eglės: kuri gražiausia?19
Kaunas, Vilnius ir Klaipėda jau įžiebė savo Kalėdų eglutes. Nemažai žmonių diskutuoja, kuri žaliaskarė gražiausia, kuri gal turi trūkumų. ...
-
Su meile – nuo bendruomenės: Kauno senamiestyje suspindo eglutė14
16 metų pagrindinę Kauno eglę Rotušės aikštėje kūrusi menininkė Jolanta Šmidtienė šįkart pateikė improvizaciją: padabino eglę M. Valančiaus gatvėje. ...
-
Seserų benediktinių jubiliejus: kviečia džiaugtis kartu2
„Kasdien siunčiame maldas į dangų už kiekvieną žmogų“, – sako sesuo Gabrielė, priklausanti vienuolių bendruomenei, kuri dabar mini neeilinį jubiliejų. ...
-
Pienocentrą Kaune valdanti įmonė dėl paveldosaugos pažeidimų neteks miesto paramos4
Kauno Laisvės alėjoje esančių Pienocentro rūmų savininkas dėl Kultūros paveldo departamento (KPD) nustatytų fasado tvarkybos pažeidimų neteks miesto paramos, tačiau galės jos prašyti vėl, sako savivaldybė. ...
-
Įžiebtos Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglės: kuri žaliaskarė jums gražesnė?22
Kaunas ir Vilnius jau įžiebė savo Kalėdų egles. Kaip ir kasmet, pasipylė diskusijos, kuri žaliaskarė šiemet gražesnė. ...
-
Energijos užtenka ir mokslams, ir savanorystei1
Ringaudiškis Antanas Venskūnas – Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentas, savanoris, mielai kimbantis tvarkyti fortus ir aktyvus Kauno rajono gyventojas. „Kauno diena“ kviečia iš arčiau susipažinti su Rindaugų bendr...
-
Aukcionuose – populiariausi butai4
Kaunas toliau rengia nekilnojamojo turto (NT) aukcionus ir taip atsikrato nereikalingų pastatų. Šiemet aukcionuose dažniausiai pavyko parduoti butus ir gyvenamąsias patalpas. ...
-
Ukrainos fronto fotografas, vaikystę leidęs ir Kaune: svajoju apie karo pabaigą
„Ne aš pasirinkau fotografiją, o fotografija pasirinko mane“, – sakė dokumentinės fotografijos meistras iš Ukrainos Oleksandras Hliadelovas, kurio dalis vaikystės prabėgo Kaune. ...
-
Kaune užbaigtos antrojo A. Meškinio tilto statybos30
Automagistralėje ties Kaunu baigtos antrojo A. Meškinio (Kleboniškio) tilto statybos, praneša „Via Lietuva“. ...