Uljana Semionova atstūmė ir turtuolius

Geriausia Latvijos XX a. krepšininkė Uljana Semionova švenčia 60-metį. Daugiau nei dvidešimt metų krepšinio aikštėse karaliavusios 210 cm ūgio vidurio puolėjos biografijoje yra ir lietuviškų akcentų.

U.Semionova gimė 1952 m. gegužės 9-ąją Lietuvoje, Zarasuose.

„Iki šio miesto ligoninės kelias arklio tempiamu vežimu buvo artimesnis nei iki Daugpilio, todėl į pasaulį atėjau mūsų kaimynų šalyje“, – viename interviu sakė legendinė žaidėja.

Natalijos ir Ilariono Semionovų šeimoje 3 600 kg ir 52 cm ūgio naujagimė buvo penktasis vaikas. 13-metė jau buvo išstypusi iki 190 cm. Per visą Uljanos sportinę karjerą dėl jos ūgio kildavo diskusijų: įvairūs šaltiniai nurodydavo 208 cm, 213 cm ar netgi 228 cm.

„Mano ūgis – 210 cm. Esu girdėjusi ir skaičiusi visokiausių pasakų apie tai“, – teigė tituluotoji krepšininkė, dabar – 2-osios grupės invalidė, Latvijos olimpiečių socialinio fondo vadovė.

– Nežinau, kodėl esu tokia aukšta, – kalbėjo U.Semionova. – Mano tėvas buvo 176 cm ūgio, mama – dešimčia centimetrų žemesnė. Kai penktoje klasėje ištįsau iki 180 cm, tėvas nuvežė į Rygą pas gydytojus tyrimams – manė, kad sergu. Grįžome tą pačią dieną – medikai nuramino, esą viskas gerai.

– Aukštiems žmonėms kyla ne vien įvairių buities, bet ir psichologinių keblumų. Kaip su tuo susitaikėte jūs?

– Man ūgis – ne problema, nors, kai žaidžiau krepšinį, gatvėse stengdavausi vaidinti, kad esu žemesnė – vaikščiodavau įtraukusi galvą į pečius... Nors niekas pirštais nebadė, netgi priešingai – žavėjosi. Drabužius ir avalynę tebeperku ne prekybos centruose – naudojuosi privačių ateljė paslaugomis. Kai ką užsisakau JAV, kur yra daug parduotuvių, skirtų aukštaūgiams. Pati nusimezgu kepurių, kojinių, liemenių. Gyvenu standartiniame daugiabutyje. Tik mano lova nestandartinė – 2,5 m ilgio.

– Ar tiesa, kad butas Rygos centre – visas jūsų turtas?

– Iš tiesų galėjau būti milijonierė. Man daug kartų užsienyje siūlė pasakiškus kontraktus, bet vis atsisakydavau. Atstovaudama Sovietų Sąjungos rinktinei per mėnesį gaudavau 300 rublių, už aukso medalius olimpiadose, pasaulio ar Europos čempionatuose – premijas po 4 000 rublių. Kai išvykau į Ispaniją, „Tintoretto“ klubas mokėjo 45 tūkst. dolerių algą, bet aš gaudavau tik 400 dolerių, likusi suma keliaudavo sovietiniam „Goskomsportui“. Ispanai tai žinojo, todėl klubo prezidentas man slapčia asmeniškai skirdavo dar 500 dolerių. Kai tai apie tai parašė žurnalistai, kilo skandalas. Dabar iš Latvijos vyriausybės ir Rygos merijos gaunu pensiją – maždaug 1 000 JAV dolerių. Man užtenka.

– Gyvenate viena?

– Taip. Neištekėjau, nors rimtų pasiūlymų buvo daugybė, iš užsienio – taip pat. Kai kurie jaunikiai buvo labai turtingi, bet visus atstūmiau.

– Kodėl?

– Visi norėjo, kad persikelčiau gyventi pas juos, o aš nenorėjau išvykti iš Latvijos. Netgi į Rusiją nenorėjau, nors labai kvietė. Kai buvau 18-metė, pasipiršo milijonierius iš Kolumbijos. Jis siųsdavo glėbius gėlių, sumokėdavo už mano pirkinius parduotuvėse, kosmetikos salonuose, bet jam anuomet buvo 63-eji! Pagalvojau: argi man reikalingas senas milijonierius? Ir pasakiau jam – ne.

– Dabar sportą kasmet krečia dopingo skandalai. Kalbama, kad sovietų laikais atletai taip pat vartojo draudžiamus preparatus, bet trūko specialistų ir laboratorijų, kurios pričiuptų gudruolius. Ką manote apie tai?

– Pasakysiu tik tai, ką pati patyriau. Sovietų Sąjungos moterų krepšinio rinktinės vyriausioji trenerė Lidija Aleksejeva neleisdavo netgi kokakolos paragauti. Tai – tik žiedeliai. Per varžybas paprasčiausios tabletės nuo galvos skausmo buvo tabu. Mums dopingo nereikėjo – varžoves lengvai įveikdavome ir be jo.

– Nejaugi drausmė buvo lyg kareivinėse?

– Neslėpsiu, rasdavome būdų atsipalaiduoti. Kai treniruodavomės buvusiame Suchumio olimpiniame centre, iš vietinių gyventojų dažnai pirkdavome vyno – trilitriniais stiklainiais. Nepiktnaudžiaudavome, stiklinėlė vieną kitą ratą apsukdavo – ir viskas.

– Kada labiausiai verkėte?

– Du kartus: kai 1983-iaisiais tapau pasaulio čempione ir 1986-aisiais, kai mane atleido iš Sovietų Sąjungos rinktinės. Pasaulio čempionato finale Brazilijoje žaidėme su amerikietėmis, teisėjai jas tempė tiesiog už ausų, nors visi žiūrovai palaikė mus. Baigiantis mačui po penkias pražangas turėjo beveik visos pagrindinės mūsų žaidėjos, tarp jų – ir aš, bet jaunosios krepšininkės nepalūžo ir Jelena Čausova, iki rungtynių pabaigos likus dviem sekundėms, baudų metimais išplėšė pergalę 84:82 (tąkart pasaulio čempionėmis tapo ir Ramunė Šidlauskaitė bei Vida Beselienė – red. past.). 1986-aisiais pasaulio čempioatas vyko Maskvoje. Iki jo likus dviem savaitėms, man paskambino rinktinės gydytojas ir pasakė, kad esu nereikalinga. Po to du mėnesius negalėjau atsigauti.


U.Semionovos dosjė

Krepšininkės karjerą pradėjo 1965 m. Rygos TTT klube. 15 kartų tapo SSRS čempione, 16 kartų iškovojo Europos klubų čempionių taurę, kartą – L.Ronchetti taurę.

Su SSRS rinktine dukart tapo olimpine čempione (1976, 1980 m.), triskart – pasaulio (1971, 1975, 1983 m.), 10 kartų – Europos (1968, 1970, 1972, 1974, 1976, 1978, 1980, 1981, 1983, 1985 m.).

Asmeninis rezultatyvumo rekordas – 54 taškai (1975 m.).

Pirmoji ne JAV krepšininkė, priimta į Krepšinio šlovės muziejų Springfilde (JAV).


Šiame straipsnyje: uljana semionova

NAUJAUSI KOMENTARAI

juozas

juozas portretas
berods 1972m.KAUNE VYKO TSRS MERGINŲ finalinės varžybos.Susiginčijęs su kursiokais per pertraukėlę pribėgau prie Ulios ir apkabinau ją,tiksliau jos dešinę šlaunį.Ji nustebo ir jau norėjo supykti,bet pamačiusi plojančius draugus,nusijuokė,paglostė galvą.O galėjau autografą gauti...

aciu

aciu portretas
Aciu uz straipsni. Nuo vaikystes isliko posakis apie dideles moteris "julia semionova". O kas ji tokia nezinojau. Dabar zinau ir matau.

OHO SVORIS

OHO SVORIS portretas
GERAS NAUJAGIMIO SVORIS 3 600 KG. RAŠO VAIKUČIAI PASAKAS DIENRAŠČIUOSE.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių