D. Belickaitė: krepšinis atveria labai daug kelių

Prieš „Vikruolių taurės“ pradžią, Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) mergaičių komandos treniruotėje apsilankė būrys žinomų veidų iš Lietuvos krepšinio federacijos (LKF).

Tarp jų buvo ir profesionali krepšininkė, įvairiose jaunimo rinktinėse žaidusi, laidų vedėja Dalia Belickaitė, kuri sutiko pasikalbėti su SKM.LT svetaine.

–  Kaip vertini LKF „Vikruolių taurės“ projektą? Kuo jis yra naudingas ir išskirtinis?

–  Šį projektą vertinu labai gerai, kadangi tokio amžiaus mergaitėms yra labai svarbus dėmesys, tai jos tikriausiai džiaugiasi, kai mes ateiname į treniruotes. Taip pat ši „Vikruolių taurė“ yra svarbi tuo, kad ši taurė yra tarsi jų karjeros pradžia, jos siekia pergalių, gerų emocijų. Be to, šis projektas naudingas tuo, jog taurės metu mergaitės siekia žengti žingsnį krepšinio link, o tas mane ir džiugina.

–  Koks jausmas matyti aikštelėje besitreniruojančias mergaites? Ar jos primena tave pačią?

– Tikrai taip (šypsosi), jos primena mane pačią. Aš atsimenu, kai vyko mano pačios pirmosios treniruotės, jų metu žaisdavome kvadratą, jis būdavo smagiausias žaidimas iš visų, o paskiau po truputį įsivažiuodavome, darydavome krepšinio pratimus. Smagu, kad šios mergaitės yra darbščios, klausė, ką sakėme, labai stengėsi, kas mane labiausiai ir stebino, nes aš galvojau, kad joms bus sunku, nes jos dar yra jaunos mergaitės, tačiau visus pratimus darė stulbinančiai gerai, kas mane labai nustebino.

–  Pati esi baigsi krepšinio mokyklą. Kas labiausiai iš jos įsiminė? Kokia yra nauda merginoms lankyti krepšinio mokyklą?

– Iš krepšinio mokyklos įsiminė viskas (juokiasi). Yra labai daug prisiminimų, nes krepšinis atveria labai daug kelių. Visos kelionės, kur keliavome į užsienį, į kitus miestus. Važiavimas autobusu buvo smagiausias dalykas iš visų. Visos žaidžiame žaidimus, šnekame, pasipasakojame – tampame kaip antra šeima. Atradau nerealias drauges, su kuriomis vis dar iki dabar bendrauju, tad šie dalykai yra neįkainojami ir jų aš nekeisčiau į nieką.

–  Ši komanda — pirmoji merginų, mergaičių ekipa SKM istorijoje. Kaip vertini ir ką manai apie šį SKM žingsnį?

–  Šį dalyką aš sužinojau ganėtinai neseniai, bet aš džiaugiuosi ir man labai smagu, jog kažkas domisi ne tik berniukų/vaikinų krepšiniu, bet ir mergaičių/merginų krepšiniu. Tikiuosi, jog kitos krepšinio mokyklos, kurios neturi mergaičių komandų – paseks SKM žingsniu ir suburs mergaičių komandas.

–  Kaip manai, ar SKM ateityje turės daugiau merginų/mergaičių komandų ir ateityje pravers Lietuvos moksleivių krepšinio lygos („LIDL–MKL“) duris?

– Labai sunku pasakyti, tačiau aš tikiuosi, kad taip įvyks ir tikiuosi, jog žmonės pamatys, kad yra perspektyvos treniruoti ir auginti merginų kartas, nes jos labai nori, gali. Ne tik vaikinai gali parodyti aukštą krepšinio lygį ir kelti mokyklos reitingus, mergaitės taip pat tai gali padaryti. Tikiuosi, jog su laiku atsiras vis daugiau merginų grupių, kurios rodys gerus rezultatus ir paskiau organizacija supras, jog ji eina teisingu keliu.

–  Esi žaidusi už kelias Lietuvos moterų krepšinio lygos komandas. Kurioje labiausiai jautei malonumą žaisti krepšinį?

– Neišskirčiau nė vienos komandos,  kiekviena buvo savotiškai gera, kiekviena ekipa atnešė skirtingų žinių, patirčių, kai kur galbūt būdavo sunkiau, tai turėdavau parodyti savo charakterį, stengtis iš visų jėgų, viską pastoviai įrodinėti. Kitose komandose duodavo daugiau laiko pasireikšti, jausdavausi laisviau. Visos ekipos buvo stiprios ir buvo smagu išbandyti save, parodyti, ką galiu ir kartais net spausti save kartais per negaliu , per skauda, bet padaryti ir įrodyti, kad aš viską galiu.

–  Taip pat esi paskyrusi kelias vasaras įvairaus amžiaus rinktinėms. Kaip jauteisi vilkėdama Lietuvos rinktinės marškinėlius? Ar tai buvo tavo, kaip krepšininkės svajonė?

– Nuo 15-kos metų pradėjau savo kelią rinktinėje, ši vasara buvo pirmoji, kai neatstovavau rinktinėje. Pirmosios vasaros rinktinėje būdavo „vau“ , tave pakviečia į rinktinę, įvertina tavo darbą, tau garbė žaisti. Svarbiausia būdavo, jog visą vasarą dirbi, visą vasarą artėji savo svajonės link – profesionalaus krepšinio.

–  Esi patyrusi daug įvairių iššūkių savo karjeroje. Ką pasakytum žaidėjai, kuri gauna traumą arba dėl mažo žaidybinio laiko pradeda mąstyti apie išėjimą iš krepšinio mokyklos?

– Mažas žaidimo laikas – tai yra tarsi iššūkis kiekvienai mergaitei, kad reikia įdėti daugiau pastangų treniruočių metu, tobulėti ir paskui parodyti, kad gali žaisti ir geriau, ir daugiau. Traumos – neišvengiamas dalykas. Reikia toliau kovoti, būti užsispyrus, kartais sveikata net neleidžia daryti to, ką tu nori, bet jei nori, stengies – visada gali grįžti.

–  Ko palinkėtum šiai SKM ekipai?

– Palinkėčiau daug nusiteikimo, šypsenų, energijos, kad jos ir toliau tobulėtų ir judėtų į priekį. Be to, labai smagu, kad šių mergaičių trenerė Šarūnė Valinskaitė yra labai gera, ją gerbia, jos klauso, mergaitėms pasisekė turėti tokią trenerę. Linkiu, kad šios mergaitės eitų tolyn ir jų dėka atsirastų dar daugiau mergaičių komandų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių