Jis yra visų laikų lyderis pagal atkovotus kamuolius, šeštas pagal pelnytus taškus, penktas pagal išprovokuotas pražangas.

Pridėkime 14 LKL čempiono žiedų, krūvą kitų nacionalinių pasiekimų, medalius su rinktinėmis ir taps akivaizdu, kad kalbama apie neeilinės biografijos krepšininką.

Ši neeilinė biografija nuguls į dokumentinį filmą. Vasarą „Žalgirio“ kapitonas kartu su klubu sutiko šį sezoną įamžinti vaizdo juostoje, kuri apžvelgs visą 36 metų krepšininko karjerą.

Tai yra nauja ir neįprasta patirtis  P. Jankūnui. Jis sako niekada nemėgęs pernelyg didelio dėmesio, todėl teko pratintis prie kameros treniruotėse ar lėktuvuose, kai filmo kūrybinė grupė keliauja kartu.

Apie šį filmą, žaidimą pandemijos sąlygomis, gerą savijautą, Martino Schillerio keitimąsi, kapitono vaidmenį, galimą karjeros pabaigą ir ilgai lauktą dukrą P. Jankūnas kalbėjosi su tinklalapiu basketnews.lt.

– Pauliau, per kažkurią spaudos konferenciją po rungtynių sakiau, kad atrodai greitesnis, lengvesnis nei buvai pernai ar užpernai. Ar iš tiesų šį sezoną fiziškai jautiesi geriau nei kad prieš metus ar pusantrų?

– Manau, kad taip, tikrai gerai jaučiuosi, kaip ir tada minėjau, neturėjau didelių problemų. Visos bėdos, kurios buvo anksčiau, nebekelia problemų. Apsitvarkiau svorį, žaidimo laikas didesnis, automatiškai ritmas kitoks. Tikrai dabar jokie skausmai ar negandos nevaržo.

– Ar tam turėjo įtakos didesnė pertrauka po praėjusio sezono? Dėl pandemijos baigėte žaisti kovo pradžioje ir gavote ilgą pertrauką.

– Nemanau. Veteranui ilgas laiko tarpas kaip tik ne į naudą. O sveikatą prisižiūrėjau, buvo sudarytas planas ir sportavau kiekvieną dieną, gal tik savaitgaliais ne. Gyvenau sodyboje, būdavo, kad grįždavau į Kauną pasportuoti su treneriais. Nebuvau apsileidęs, prisižiūrėjau, ir Varėnoje, kai atidarė sporto klubus, eidavau kiekvieną dieną sportuoti.

Žinojau, ties kuo dirbti, kur turėjau problemą. Kai prieš porą metų radome problemą, kodėl ta blogybė su nugara, klubu, kojomis užsikūrė, išsprendėme ją, bet reikėjo kažkiek laiko, kad viskas grįžtų į vėžes, kur kažkada buvo.

– Sakei, kad eidavai į Varėnos sporto klubą sportuoti. Kaip žmonės Varėnoje reaguodavo, kai pamatydavo šalia sportuojantį P. Jankūną?

– Nebūdavo daug žmonių, buvo ribojimai, kad tik tam tikras kiekis vienu metu gali sportuoti. Aš dažniausiai sportuodavau ryte, tai ateidavo visi tie patys žmonės: 3-4 rankininkai, sporto klubo treneris, dar keli žmonės. Iš pradžių mandagiai pasisveikindavome, o, kai susipažinome, ir pabendraudavome. Visi esame sportininkai, visi panašūs, greitai randame bendrą kalbą.

– Varėna ir tie kraštai paskutiniais metais pačiam tapo antraisiais namais?

– Tuo metu, taip. Kai kovo 16-ąją viską uždarė, ten praleidau tris mėnesius. Nei tėvai, nei šeima, nei sesė, nei draugai – niekas nebuvo atvažiavę. Iš pradžių buvo labai smagu, paskui jau norėjosi gyvo bendravimo. Kai viską atlaisvino, pradėjo atvažinėti ir tėvai, ir draugai, ir patys į Kauną grįžome. Bet gimtadieniai, Velykos buvo be jų. Ne dėl to, jog labai bijojome viruso, bet nusprendėme, kad ir kitiems nesukeltume rizikų, ir patiems, geriau pabūti visiems.

– Dabar vykstant sezonui tas jūsų gyvenimas irgi labai apribotas, ar ne? Salė, namai, kelionės, vėl salė ir namai.

– Apribotas, bet kai viskas neveikia, visi taip pat uždaryti, visi žmonės daugiau laiko leidžia namie. Jeigu tik mums nebūtų galima išeiti, būtų daug sunkiau.

– Ši situacija turėtų būti sunki legionieriams, ar ne? Jiems ir taip sunkiau atvykus į kitą šalį, o dabar dar ir negali išeiti pavalgyti, draugų neturi. Kaip jie su tuo tvarkosi?

– Be abejo, jiems nėra lengva. Žaidėjai dar keliauja, išeina į treniruotes, bet jų šeimoms tai yra labai sunku. Jie atvažiavę į kitą šalį ir visą dieną sėdi namie, niekur daugiau negali išeiti. Žmonoms ir draugėms yra labai sunku, bet stengiamės, kažko prisigalvojome.

Kaip ir visi žmonės, valgome namie, maistą išsinešimui. Mano atveju, vaikai mokosi namie, per kompiuterius. Atsirado dukrytė, todėl žmona daugiau užsiima ja, todėl daugiau maistą užsisakome iš kavinių. Visi taip gyvena.

Arenoje mums paruošia valgyti arba patys užsisakome maisto, jeigu po rungtynių nusprendžiame ilgiau pabūti, masažą pasidaryti ar nueiti į pirtį. Arba šiaip pasėdėti ir pakalbėti, pažiūrėti kitas rungtynes per televizorių.

– Ar pastebėjai, kad žaidėjai daugiau užsibūna rūbinėje, kai nėra, kur daugiau nueiti?

– Taip, ir anksčiau ateina, ir daugiau pasidaro – kas į treniruoklių salę, kas pamėtyti. Visą laiką sėdi namie, trūksta to judesio, išėjimo. Tikrai po rungtynių ar treniruočių daugiau ar kojas pasišaldome, ar į džiakuzį, ar į pirtį nueiname. Reikia prisigalvoti kažkokios veiklos, kad neišprotėtume.

– Ar legionieriai pirtį supranta?

– Supranta. Nigelis buvo tik porą kartų atėjęs ir jam gal nelabai patiko, nes jis daugiau neina, bet visi kiti, kaip bebūtų keista, eina. Ir supranta, ir mėgsta. Sportininkams tas „šilta-šalta“ yra gerai, tai einame į pirtį, po to – į šaltą kubilą. Tai atsistatymui yra labai gerai. Neiname į pirtį kaip savaitgalį, kad su draugais pabūtume, bet dėl atsistatymo ir savęs prižiūrėjimo.

– Kalbant apie krepšinį šiomis sąlygomis, ar jau įpratote žaisti be žiūrovų?

– Kad ir kaip būtų sunku tai pasakyti, bet įpratome. Iš pradžių buvo labai keista, ta tyla, viskas, ką sakome, yra girdima. Dabar apsipratome. Kai klubas praeitą savaitę per rungtynes paleido fanų emocijas, net nustebome, iš kur tas triukšmas.

– Kai kalbėjome prieš sezoną, sakei, kad dėl naujo trenerio yra tiek naujovių, kad ir pats jautiesi jaunesnis. Ar jau visiškai įpratote prie naujovių?

– Taip, įpratome. Visus treniruočių ar apšilimo variantus treneris jau yra išrodęs ir dabar, per reguliarųjį sezoną, maždaug žinai, kas bus, kokio pobūdžio treniruotės. Treneris turi savo ritmą, grafiką ir pagal tai dirbame.

– Vienu metu buvote duobelėje, kai pralaimėjote šešerias rungtynes iš eilės. Tos serijos pabaigoje turėjote susirinkimą ir pokalbį, po kurio komanda pradėjo kilti į viršų ir, atrodo, vis dar tebekyla.

– Sezoną pradėjome labai gerai, kaip niekas nesitikėjo, visiems atrodė, kad viskas sugrius. Aišku, gal buvo netikėtumo faktorius kitoms komandoms, nes treneris naujas, žaidėjai pasikeitę. Pradėjome 5-1, aišku, visos komandos atkreipė dėmesį ir jų analizė pasidarė visai kitokia. Tada jau mums tapo sunku, nes pradėjo atkirtinėti mūsų stipriąsias puses. Be abejo, kai nauja sistema, naujas treneris, neišpildant savo stipriųjų pusių, esi išmušamas iš vėžių. Neradome alternatyvos savo sprendimams ir užstrigome.

Aišku, niekas nebuvo patenkintas ta situacija, kalbėjome su treneriais, žiūrėjome video. Tada Paulius Motiejūnas pasijungė, su vaizdine medžiaga parodė, kaip turime elgtis, kaip neturime. Viskas pradėjo kilti.

Patys supratome, kad puolimu nelaimėsime. Mūsų pirminę gynybą išskautino, žinojo, kur yra silpnosios pusės. Treneriai tuomet tai truputėlį pakeitė, patobulino, prisitaikė prie europinio krepšinio, prie priešininkų. Patys pasišnekėjome, kad gintis reikia, nebus tokios sistemos, kad pastovėsime ir apsiginsime. Supratome, ką turime pakeisti, kad grįžtume į pergalių kelią. Pakeitėme, patobulinome ir kol kas visai neblogai sekasi.

– Treneris M. Schilleris po pirmojo rato sakė, kad jeigu nebūtų prisitaikęs, nebesėdėtų ir nebekalbėtų kaip „Žalgirio“ treneris. Kur matėte daugiausiai trenerio keitimosi, prisitaikymo?

– Pradedant gynyba, tai buvo pikenrolo gynyba, kur jis norėjo ir su ketvirtais, ir su penktais numeriais leisti varžovus į šoninę ir galinę liniją. Mūsų penkti ir dabar taip žaidžia, o su ketvirtais tai padaryti yra sunkiau, nes Europoje jie yra labai mobilūs ir visi meta į krepšį. Gal ir mes, ketvirti numeriai, negalime tokios gynybos išpildyti. Ne gynyba kalba, o visuma. Ji nesigavo ir treneris suprato, kad reikia keisti, nes kuo toliau, tuo mus labiau per tai muš. Tada jis tai pakeitė, ginamės labiau europietiška gynyba, kuria ginasi dauguma ketvirtų numerių.

Kažkur buvo kita problema, gal silpnoje pusėje nebūdavo paskutinio žmogaus, arba vieną kartą būdavo, kitą kartą ne. Buvo užakcentuota, kad ten žmogus turi būti tol, kol nebus grėsmės.

Puolime išryškėjo mūsų lyderiai, žino, kas kokiose situacijose turi atakuoti. Gal pirmoje pusėje visi pajutę tą laisvę norėjo per greitai atakuoti. Buvo neparuoštų, skubotų metimų. Dabar metimų selekcija gera, žinome, kurie žaidėjai gali greičiau mesti, kurie žaidėjai meta tada, kai yra tik gera proga ir niekas su tuo neturi problemų.

– Ar yra didesnis akcentas ant tritaškių? Kaip kad Milaknis sako, kad trys yra daugiau nei du.

– Tikrai taip, treneris net forsuoja, kad visi mestų tuos metimus, daug jų metame per treniruotes, papildomai visi ateina pamėtyti. Trenerio filosofija yra tokia, kad jeigu turi progą mesti į krepšį ir gerai jautiesi, gali mesti. Milas, Grigas, Thomas ar Lukas gali mesti ir prametę keturis kartus, kiti gal tokiu atveju turi paieškoti geresnės progos.

– Kartais atrodo, kad tiek perdavinėjate kamuolį, kad galiausiai varžovai išprotėja ir jų gynyba sugriūva. Tokį krepšinį labai smagu žiūrėti, bet manau, labai smagu ir žaisti?

– Taip. Ir kai buvo tas blogas mūsų periodas, dirbome ant gynybos, treneris visą laiką akcentavo, kad puolime esame net per daug nesavanaudžiai, taip gerai dalijamės kamuoliu, kad reikia tik susitvarkyti gynybą, nes puolime rasime būdų pelnyti taškus. Puolime kamuolys juda tiek daug, kad priešininkai galų gale padaro klaidelę. Turime aukšto lygio metikų ir taškų rinkėjų, tad jie susikurs progą ar komanda jiems sukurs.

– Turbūt vienas iš tų žmonių, apie kuriuos turime pakalbėti, yra Marius Grigonis, kuris tikrai dėjo tą dar vieną žingsnį į priekį. Jūs jį daug daugiau matydavote treniruotėse ir šis žingsnis ko gero buvo lauktas?

– Taip, Marius pas mus jau daug metų, žinome charakterio savybes ir kaip žaidėjo žinome visas gerąsias ir blogąsias savybes, jis – išreikštas mūsų lyderis. Manau, kad šiais metais įvyko jo sprogimas. Jis gavo prieš tai buvusių trenerių gerus pagrindus, žaidė gerose sistemose ir išmoko žaisti sisteminį krepšinį, o dabar, gavęs laisvės, išlaisvino savo krepšinio suvokimą. Jis tikrai yra labai talentingas puolime ir tas jo talentas tiesiog sprogo. Jis tikrai jaučiasi labai savimi pasitikintis, yra išreikštas lyderis, žino, kad tam tikrose situacijose jis turės daryti svarbiausius sprendimus. Jis tai prisiima ir mes jį palaikome, nesvarbu, jis įmes ar prames.

– Jis, aišku, yra ir tas, kuris rūbinėje tik ir laukia, kada iš tavęs ir Milaknio galės perimti tas pareigas.

– (juokiasi). Jis labai aktyvus. Jo energija visur trykšta, kad ir kur dalyvaujame – ar rūbinėje, ar per vakarienę, ar aikštelėje, jis yra labai aktyvus, labai ambicingas, labai nori laimėti, maksimaliai kaunasi. Jis nori būti pirmas visais įmanomais būdais, dėl to, manau, ir ta jo lyderystė aikštelėje tokia yra, nes jis ir gyvenime toks pats.

– Pats šiemet daugiausiai žaidi ketvirtoje pozicijoje, nors paskutiniais metais prie Šaro buvome įpratę matyti penktu. Kaip tas sugrįžimas į sunkiojo puolėjo vietą?

– Man tai gerai. Prie Šarūno irgi žaisdavau tai ketvirtu, tai penktu. Prieš Brandoną, ar kol Brandonas nebuvo įsižaidęs su savo pikenpopais, aš buvau kaip alternatyva tai pozicijai, pasislinkdavau į vidurio puolėjo poziciją ir mesdavau daugiau pikenpopų. Kai įsižaidė Brandonas, ar po to turėjome Zachą, Jocką, jie atlikdavo tą funkciją. Aš penktu numeriu tada ir netekdavau savo pranašumų, tai vėl buvau ketvirtas. Šiais metais turime stiprią priekinę liniją, stiprius centrus, Augustine’as dengia dvi pozicijas, jis gali žaisti pikenpopą, JoJo stiprybė yra alejūpai ir centravimas, kartais ir jam papuola tie pikenpopai. Man liko ketvirta pozicija, kur visą laiką žaidžiau, ir man viskas su ja gerai.

– Aišku, klausimą apie karjeros pabaigą girdi daugybę kartų, tai paklausiu kitaip. Aš spėčiau, kad dabar ir pats nebeturi tikslaus atsakymo dėl karjeros pabaigos, net jei prieš kelis mėnesius galėjai galvoti, kad sprendimas jau priimtas. Ar teisingi tokie spėjimai?

– Tų dvejonių tikrai yra daug. Pirmiausia po visų traumų buvo noras pasitikrinti, ar dar galiu žaisti, grįžti į tą formą, ar patempsiu tą lygį, kažkam duoti pailsėti 10-15 min. Man vis dar labai patinka būti su komanda, eiti sportuoti, treniruotės patinka, aš visą laką mėgaudavausi treniruotėmis. Ir rungtynės dabar, kai komandai taip gerai sekasi, laimime, kelionės, rūbinė kaip visada nuostabi, smagu leisti laiką su komandos draugais.

Tas sprendimas tikrai dar nėra priimtas. Be abejo, jį reikės priimti, nes laikas bėga, daug rungtynių, tuoj pavasaris ir sezono pabaiga. Bet dabar dar sunku kažką pasakyti.

– Kaip tik neseniai skaičiau Tomo Van Den Spiegelio žinutę tviteryje, kad jis dar vykstant sezonui, kovo mėnesį, net ir turėdamas gerą ilgalaikį kontraktą, pajuto, kad viskas, nebeturi noro ir meilės daugiau žaisti, ir baigė karjerą. Kaip suprantu, pačiam to noro dar tikrai netrūksta?

– Noro turbūt yra daugiau nei galimybių (juokiasi). Nes galimybės su metais mažėja. Noro niekada netrūksta. Patinka treniruočių procesas, pažaidimai su Artūru ar kokiu jaunu, tuo mėgaujuosi. Krepšinis man tikrai neatsibodo. O kaip bus, kaip traumos, kaip jausiuosi sezono pabaigoje… Sėsime su Pauliumi (Motiejūnu) ir kalbėsime, kokia mano ateitis.

– Artūras turi dar metų kontraktą ir jis, ko gero, laukia savojo šanso pabūti kapitonu?

– (juokiasi). Priaugo čia tų kapitonų į pabaigą rūbinėje, ar ne? Artūras jau 10 metų man tą kapitono duobę kasa. Anksčiau būdavo su Robertu Javtoku, dabar Marius pasijungė, kad reikia tą kapitoną versti. Aš jam atvirai sakau: „Nori, Artūrai, ateik, pabūk metus tuo kapitonu.“ Bet jis tada išsigąsta. Bet komandoje kipišą kelia, kad mano pirmi ir vieninteliai rinkimai buvo 2006 metais.

– Kaip Aliaksandras Lukašenka.

– Aha, kaip diktatorius. Jie labai nori surengti dar vienus rinkimus. Aš neleisiu, kad jie būtų (juokiasi).

– Nedaug kas žino, kad šį sezoną apie tave yra filmuojamas dokumentinis filmas – fiksuojama daug komandos užkulisių, pokalbių. Kaip šią idėją įsileidai į savo galvą ir kaip ją priėmė komanda?

– Sunkiai, aš tokių dalykų nelabai mėgstu ir tas padidintas dėmesys man niekada nepatiko. Ir toliau jis man nėra prie širdies. Bet Rimvydas Čekavičius mane susirado dar anksčiau, kai paskambino, nustebau, kokiu klausimu. Jis pristatė idėją, pasakiau ne, nes tokių dalykų nelabai mėgstu. Jis sako „pagalvok“. Grįžau namo, pasikalbėjome su žmona, šeima, ir jie sako, kad gal būtų visai gražu turėti vienoje vietoje surinktą visą karjerą. Ten bus ir praeities visokių kadrų, pakalbinti treneriai ir žaidėjai, su kuriais žaidžiau visą karjerą. Toks biografinis filmas apie karjerą, kurį būtų gražu profesionaliai padarytą turėti. Anūkams ar kažkam galėčiau parodyti.

Iš pradžių buvo neįprasta, sunku, ir chebra padroždavo, kas čia per filmai. Bet nėra taip, kad visur filmuotų. Galbūt norėtų daugiau, bet aš stengiuosi santūriai, kad nebūtų visur kamerų.

– Girdėjau, kaip komandos draugai traukia per dantį, kad nebaigsi karjeros ir reikės antrą sezoną filmuoti. Ar tas filmas nėra toks papildomas spaudimas priimant sprendimą dėl ateities?

– Ne, dar prieš priimant sprendimą dėl filmo, Rimvydui pasakiau, kad šansų daug (dėl karjeros pabaigos), bet dar neaišku. Nesakiau, kad tikrai baigsiu karjerą. Jis tą priėmė ir sakė, kad dėl to nėra problemų.

– Baigiant pokalbį – klausimas apie šeimą. Užsiminei apie ką tik gimusią dukrą. Abu berniukai jau pakankamai užaugę, galbūt tie rūpesčiai, kurie būna su mažu vaiku, jau ir pasimiršę? Kiek jie yra malonūs, kiek pasikeitė gyvenimas po dukrytės gimimo?

– Labai malonūs. Visų pirma smagu, kad dukra. Su Ieva turime du sūnus, dukra visą gyvenimą buvo svajota. Bijojome (aišku perkeltine prasme), kad vėl bus sūnus, bet ryžomės toje loterijoje sudalyvauti ir gavosi dukra. Dabar visi esame euforijoje.

Buitis, miegai, maitinimai vis tiek yra daugiau žmonos atsakomybė, aš, kai galiu, tikrai stengiuosi padėti, nesu miegalius, galiu anksčiau atsikelti, ar vėliau nueiti gulti. Ji kol kas ramesnė, tai žmona susitvarko naktį, manęs nekelia, nors tas ir nebūtų problema. Bet ji įpratusi viena, stipri moteris. Aš jai sakau, kad esu pasiruošęs padėti ir tegul tik sako, nes vyrams kartais atrodo, kad viskas gerai, o moteriai atrodo, kad reikia pagalbos. Dieną, kai būnu namie, visada padedu. Daug metų praėjo nuo sūnų gimimo, bet nėra baimių paimti į rankas ar pakeisti sauskelnes, matyt, čia kaip su dviračiu, vienąkart išmokai, ir tą moki. Viskas gerai, smagu, laukiame pavasario, kada bus galima daugiau lauke laiko praleisti, aplankyti senelius, tėvus.

– Kiek žinau, dukra ir labai gerą laiką gimti pasirinko, kadangi pagal planą turėjo gimti per jūsų išvyką į Rusiją.

– Taip, su žmona juokaujame, kad gyvenime, atrodo, viskas klostosi taip, kad net nesuplanuotumei. Aišku, gal reikia tris kartus per petį nusispjauti.

Gimimo terminas turėjo būti sausio 13 dieną, tai būtų sutapę su mūsų dviguba savaite Rusijoje ir būčiau turėjęs nevažiuoti ir likti su šeima. Bet dukrytė sugalvojo ateiti sausio 6 dieną. Buvo dvi dienos, kada ji galėjo gimti ir tai būtų nesutrukdę nei treniruotėms, nei rungtynėms, nei kelionėms – sausio 6 arba 7. Ir taip nutiko. Net nepraleidau nė vienos treniruotės. Šaunuolė mergaitė (juokiasi).