- Rūta Duobaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Aktorė Valda Bičkutė nuo scenos buvo išlydėta į motinystę, – su gėlėmis, ovacijomis, fotoblykstėmis ir, svarbiausia, – Marija po širdimi. 39-erių pagimdžiusiai Valdai iki tol didžiąją prasmę gyvenimui teikė profesija, o tuomet gyvenimas apsivertė... Pogimdyminė depresija, vaikučio sukelti nauji iššūkiai nesutrukdė suvokti: motinystė dovanoja dar didesnę pilnatvę.
– Pokalbio atėjai su dukra Marija. Tegu pirmas klausimas ir bus apie tą pokytį. Kokia buvai tada ir kokia esi dabar?
– Čia akivaizdus posakio „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi“ įrodymas. Kaip viskas nuo to laiko pasikeitė! 2019-ųjų lapkritį trumpam atsisveikinau su žiūrovais ir jau vasarą turėjo vykti spektaklio „Trys seserys“ gastrolės Italijoje. Man atrodė, kad vaikas bus paaugęs – pusės metų. Galės sau graužti barankytę, ir ta barankytė išspręs visas problemas. O šventas naivume! Vietoj gastrolių Italijoje, gimus Marijai, išgyvenau depresijos apraiškas. Vėliau – COVID-19 pandemiją, karantiną. Viskas buvo visai kitaip, nei piešė vaizduotė…
Kokia aš šiandien po visų šių įvykių? Kaip mes, aktoriai, sakome, – išmankštintu vidumi. Dėl visų tų patirčių šiandien turiu daugiau ryšio su žmonėmis, pačia savimi, kolegomis. Esu užkietėjusi optimistė. Nepasiduodu nevilčiai. Dar labiau branginu išgyvenamas akimirkas. Bijau vieno, kad visa tai, kas dabar yra, netaptų nuostabiu prisiminimu apie rojų Žemėje, kurio mes netekome. Viskas yra taip gerai!
– Valda, kalbamės žurnalui „Sveikata“, tad ir pradėkime nuo jos. Pasidalyk savo sveikos gyvensenos atradimais. Kaip sveikatini save, ar skatini tai daryti kitus?
– Nuskambės kaip anekdotas, bet mano sveikatos protokolas – jokio sporto, jokių dietų, tik gyvenimo džiaugsmas! Nieko nedaryti per prievartą, gyventi natūraliai, kaip diktuoja vidus. Jokių „reikia“, jokių „taip sveika“. Niekada gyvenime negulėjau ligoninėje, išskyrus gimdymą. Dar vakar su vyru (rašytojas Mindaugas Valiukas – aut. past.) apžvelgėme prabėgusius metus. Pasidžiaugiau įvairiais dalykais ir pridūriau: kokia laimė, kad kūnas yra toks lengvas ir nejuntamas. Jis nekelia jokio diskomforto.
Galbūt galiu dėkoti geriems genams? Fizinis kūnas neabejotinai paklūsta vidinio gyvenimo kokybei. Tavo dvasinio gyvenimo kokybei. Norint turėti sveiką kūną, reikia turėti sveiką sielą. Tuo net neabejoju. Aišku, yra būdų ir per kūną sveikatinti savo vidų. Žinoma. Kai skiri sau dėmesio, kai įsiklausai į kūną, kai jį girdi, tu skiri meilės sau. Tu sveiksti. Visais lygmenimis.
Asmeninio archyvo nuotr.
– „Įsiklausyk į save“, – tyliai šnabžda Marija. Ji tyliai sau spalvina ir tarsi nedalyvauja pokalbyje, bet akivaizdu – viską girdi ir net balsu patvirtina tai, ką kalba mama...
– Mes su Mindaugu dažnai Marijai sakome: „Įsiklausyk į save.“ Skatiname girdėti save dėl maisto, dėl aprangos. Mūsų namuose nėra jokių „reikia“. Jei neskanu – nevalgyk. Pajausk, kas tau skaniau. Dukrai neribojame saldumynų. Ji turi savo lobį, kuriame sudėti saldainiai, ir pati juo disponuoja. Būna, dienomis nepajudina. Tie užspausti vaikai, kuriems saldumynai ribojami, pratrūksta. Aš už natūralų įsiklausymą į save. Žinoma, kai atsitinka bėda, turi klausyti rekomendacijų. Man atrodo, kad mūsų kūnas toks protingas, toks išmintingas, jis žino geriau nei protas. Reikia jo klausyti ir neturėsi jokių bėdų. Mūsų kūnas yra stebuklas. Aš tai visuomet sakau Marijai.
– Valda, esi iš tų žmonių, kurie visur mato daug šviesos ir visada tik šviesą. Kaip to pasiekti? Ar tam reikia pastangų, ar tiesiog tokia esi?
– Mano gyvenime yra visko: ir nevilties, ir nuovargio, ir bejėgiškumo. Kai esu su žmonėmis, įsijungia kažkoks džiaugsmas, kuriuo norisi dalytis. Kartais galvoju, kad manyje prabyla žemaitiški protėvių genai. Tai jie tikriausiai man davė aistrą gyventi. Man patinka gyvenimas. Kviečiu rinktis gyvenimą. Mano profesija tai leidžia daryti – kviesti žmones gyventi, džiaugtis, dalytis. Tai kyla iš tos mano žemės, iš tų mano protėvių – žemaičių milžinų.
– Kiekvienas žmogus turi savo energijos šaltinį. Vieni patraukia į mišką, kiti – į kalnus. Iš kur semiesi energijos tu?
– Atsakysiu pusiau su humoru. Viskas priklauso nuo ciklo laiko. Nereikia tikėtis, kad mes, moterys, visuomet būsime geros nuotaikos, nes labai priklausomos nuo ciklo. Šiandien man pasaulis gražus (dabar – ciklo vidurys). Artėjant ciklo metui, labai norėčiau turėti galimybę būti viena. Iš to poreikio būti vienai atpažįstu artėjant ciklo pradžią.
Legenda byloja, kad moterys tam tikru laikotarpiu būdavo išvaromos iš kaimo. Šiandien suprantu – niekas jų nevarė, jos pačios išeidavo ir turėdavo galimybę išbūti tą laikotarpį vienos. Tai mano svajonė, kuri neįgyvendinama. Labai noriu vienatvės, tylos, ramybės.
Aktyviuoju ciklo laiku man energijos suteikia darbas, spektakliai, bendravimas. Labiausiai – malda. Ryšys su Kūrėju. Ryšys su gamta. Ir miegas. Man tai labai svarbus dalykas. Galiu nevalgyti, bet nemiegoti man labai sunku. Ačiū Dievui, mano vyras jau žino ryto ritualą, ypač jei man išvakarėse buvo spektaklis. Tuomet jis man leidžia rytais pamiegoti, užsiima su Marija. Tai man gelbsti gyvybę.
V. Bičkutės asmeninio archyvo, Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.
– Gerai savijautai itin svarbus ryšys su kitais žmonėmis. Koks tavo draugų, artimųjų ratas. Ar tapus mama jis plečiasi, ar traukiasi?
– Tapus mama ryšys su bet kuria moterimi, kuri yra mama, automatinis ir labai stiprus. Tam tikra prasme artimųjų ratas didėja. Kita vertus, labai daug dalykų vyksta šeimos rate. Sesė taip pat augina dukrytę, tad žymiai daugiau laiko leidžiu šeimos rate. Padeda ir mama, ir tėtis. Mes pradėjome gyventi tarsi taboras. Tai nieko ir nebetrūksta. Kolegos yra ir draugai, ir dar daugiau nei draugai. Gali net nesusitikti už teatro ribų, bet tas ryšys, kuris užsimezga tarp aktorių repetuojant, – ypatingas.
– Sportas, meditacija, dėkingumas. Kas iš išvardytų dalykų tau ypač svarbu?
– Sportas – ne. Judėjimas – taip. Tai du skirtingi dalykai. Judėjimas turi būti intuityvus. Toks, kokio norisi kūnui. Nieko per prievartą. Devizas: „Nieko, kas reikia, viskas, ko noriu.“ Mėgstu vaikščioti, važinėti dviračiu, būti gamtoje, plaukioti.
Turiu specialistę Nijolę, kuri užsiima dubens dugno ir vidinių raumenų treniruotėmis. Šios treniruotės panašesnės į šokius, meditaciją, pajaučiant savo kūną. Jos ypač tinka moterims. Manau, dėl šių užsiėmimų labai skandžiai pagimdžiau. Ta moterų vieta neturi būti užsportuota, kieta. Raumenys turi būti ne kieti, o minkštučiai, kaip akies voko mirksėjimas. Labai švelnūs. Todėl moterų sportas yra genocidas. Six pack yra moterų naikinimas mūsų planetoje.
Kažkada garsinau labai gerą knygą „Judėk“. Yra visa mokslinė studija apie judėjimo ir mūsų emocinės sveikatos ryšį. Ten irgi kalbama ne apie sportą per prievartą, o apie natūralų judėjimą. Ačiū Dievui, mano darbas nesėdimas. Tie, kurie dirba sėdimą darbą, jiems turbūt reikia galvoti apie klasikinį sportą, o aš tiesiog judu, bet nesportuoju.
Dėkingumas, sąmoningumas – šie dalykai padeda palaikyti emocinę švarą. Norisi gyventi be nuoskaudų, be pretenzijų. Su kuo daugiau dėkingumo. Norisi vidinės higienos. Minčių švaros.
– Ar tai visuomet lengva?
– Dėkui Dievui, mes sąmoningi susituokėme. Mes su vyru Mindaugu mokame kalbėtis. Žinau, kad savo vyrui galiu viską pasakyti. Net jei pasakyčiau kažką nemalonaus. Tai būtų tos akimirkos nuotaika. Jis gebėtų ir tai išklausyti. Aš čia pat turbūt atsiprašyčiau. Mes gebame kalbėti ir išsikalbėti.
Aišku, gimus vaikui, net nenutuokiau, kokie iššūkiai laukia poros. Man iki šiol sunku suvokti, kaip vyrai išgyvena tą etapą. Nesuprantu, kaip kitiems gimsta pametinukai. Kada jie randa laiko intymumui?
Gimus kūdikiui, man viskas buvo naujiena. Mindaugui tai – antra šeima, jis tai buvo patyręs. Jis buvo sąmoningesnis tame kelyje. Noras išsikalbėti mus išgelbėjo. Negaliu gyventi, jei nėra tyra, švaru, gryna. Negaliu gyventi su nemaloniu krūviu.
– Valda, šio interviu metu keletą kartų paminėjai „intuicija“ ir „įsiklausymas į save“. Ar tai galioja ir valgymui? Jei taip, kas tas intuityvus valgymas?
– Pagrindinis intuityvaus valgymo devizas – valgau, ką noriu ir kada noriu. Esminis žodis čia yra „noriu“. Ar tu tikrai jauti alkį, ar valgai, nes yra pietų metas? Ar tu tikrai nori šito, ar valgai, nes nieko kito nėra? Nuolat savęs klausiausi ir anksčiau, kai nieko nežinojome apie protarpinį badavimą. Spektakliai baigdavosi vėlai, po jų – vėlyva vakarienė, o rytais valgyti nenori.
Laukdavau impulso, kada pajusiu alkį, ir sulaukdavau tik antrą valandą dienos. Paaiškėjo, kad tai – protarpinis badavimas. Jis atitinka mano ritmą. Man geriau, kai aš turiu ilgą pauzę iki pusryčių (mano pusryčiai gali būti ir dvyliktą dienos).
Pamenu, buvo laikotarpis, kai labai slinko plaukai. Išsigandau, nuėjau pas specialistę. Dar nežinojau, kad yra toks reiškinys – pokovidinis sindromas. Žmonėms, persirgusiems kovidu, labai slinkdavo plaukai. Viena specialistė man rekomendavo valgyti dažnai. Pabandžiusi valgyti ne tada, kada noriu, o tada, kada reikia, pajutau – nesąmonė, aš nebegirdžiu savo kūno. Supratau, kad netenku gyvenimo džiaugsmo. Mano kūnui taip netinka. Jam reikia kitaip.
Nesakau, kad taip yra visiems. Kiekvienas turi rasti savo ir girdėti save. Intuityvaus valgymo specialistės rekomenduoja į save įsiklausyti iki tiek, kad valgydamas kiaušinį žinotum, ar nori viso kiaušinio, o gal tik trynio arba baltymo. Kiekvieną kartą stengiuosi maksimaliai įsiklausyti į save. Valgyti tik tai, kas man labai labai skanu. Keliu sau klausimų: kaip jaučiuosi pavalgiusi to ar ano?
– Ar taip pat auklėji ir Mariją?
– Žinoma. Jei skanu – valgai, jei neskanu – nevalgai. Pas mus nėra tokio dalyko, kad visi kartu pietaujame. Kiekvienas valgo savo laiku, kada išalksta. Jokios prievolės. Tariamės visais klausimais. Įsiklausome į dukrą. Ji juk geriausiai žino, kas vyksta su jos kūnu. Ar jai karšta, ar šalta, ko ji nori – ji viena težino.
– Ar intuityvus valgymas padeda pasiekti norimą kūno svorį?
– Evelyn Tribole ir Elyse Resch knygoje „Intuityvus valgymas“ rekomenduojama nusirengti ir pasižiūrėti į veidrodį. Jame aiškiai matai – ar svorio turi per daug, ar per mažai. Esi harmoningas ar ne. Jei matai, kad ne, pradėk ieškoti priežasčių, kodėl. Kelk klausimų: gal valgau, kai nenoriu; gal valgau, nes neturiu ką veikti; gal valgau ne tai, ką noriu; gal valgau, nes reikia, sveika, o tuo metu taip norisi saldumynų!
Prieš pradedant intuityviai maitintis net rekomenduojama atsivalgyti visko, ko sau neleidai. Nori spurgų – prisivalgyk tiek, kad būtų ramu. Nes viską, ką ribojame, vėliau turime kompensuoti. Knygoje apie intuityvų valgymą aprašomas eksperimentas. Į kambarį, kuriame buvo daugybė porcijų ledų, pakvietė dvi grupes žmonių – tuos, kurie save ribojo, ir tuos, kurie savęs neribojo. Paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie savęs neribojo, suvalgė tiek, kiek norėjo. Tie, kurie laikėsi dietų, suvalgė didžiulį kiekį ledų.
Organizmas visada ras būdų kompensuoti tai, ko jam neleidi. Todėl reikia gyventi natūraliai, kaip diktuoja kūnas. Aišku, aš skiriu vyrų ir moterų pasaulius – jie nevienodi, čia veikia skirtingi dėsniai. Tačiau moteriai negalima daryti nieko per negaliu.
– Ar taip valgydama jauti daugiau laisvės ir mažiau kaltės?
– Jokios kaltės ir tiktai laisvę! Kaip reikėtų gyventi, jeigu toks dalykas, kuris teikia maksimalų džiaugsmą, keltų kokių nors negatyvių emocijų? Tai yra prieš gyvenimą. Sakau, kad reikia rinktis gyvenimą, o ne tai, kas nėra gyvenimas.
R. Didaitės nuotr.
– Repeticijos, spektakliai, kūrybiniai projektai – tai didelė ir reikšminga tavo, kaip aktorės, gyvenimo ir džiaugsmo dalis. Valda, papasakok apie savo naujausius vaidmenis, spektaklius, susitikimus su žiūrovais.
– Užuot grįžusi į sceną po pusmečio ir 2020-ųjų vasarą vaidinusi „Tris seseris“ Italijoje, grįžau tik po pusantrų metų. Mano pirmasis darbas po dekretinių atostogų buvo režisieriaus Tado Montrimo spektaklyje „Ein Elefant“, čia vaidinu Moteriškę Eleną, kuriai netrūksta pozityvumo.
Šių metų didžiausias įvykis – spektaklis „Lunenbergas“, kurio premjera įvyko rugsėjį. Tai antrasis mūsų įkurtos „Lumo“ studijos spektaklis. Studiją įkūrėme su kino operatoriumi bičiuliu Giedriumi Jurkoniu. Ji startavo su kameriniu spektakliu „24 valandos iš moters gyvenimo“ pagal Stefano Zweigo noveles. Šiemet, pradėjusi vienuoliktą sezoną, ji pasipildė nauju spektakliu „Lunenbergas“, kuriame esu ne tik aktorė, bet ir kūrybinė prodiuserė. Ir vertėja.
– Kaip atsitiko, kad ėmeisi ir vertėjos darbo?
– Tikslo imtis teatro verslo neturėjau ir neturiu. „Lunenbergas“ į mano gyvenimą atėjo tarsi savaime, kai paskambino latvių teatro režisierius, profesionalus gydytojas, psichologas Olegas Šapošnikovas ir pasidžiaugė rasta nuostabia medžiaga spektakliui. „Gal galėtum šią pjesę išversti?“ – paklausė jis, kai aš ant rankų žindžiau ką tik gimusią Mariją. Šį pasiūlymą gavau, kai mes visi gyvenome karantine, ir jis man atrodė kaip gaivaus oro gurkšnis, kažkas iš man pažįstamo gyvenimo. Atsakiau: „Taip, taip, žinoma!“
Pjesėje „Lunenbergas“ labai daug subtilaus angliško humoro. Pirmą veiksmą išverčiau, kol Marija miegojo man prie krūties. Negalėjau jos paguldyti į lovytę ar vežimėlį, ji miegodavo tik man ant rankų arba prie krūties. Kol ji miegodavo, pasiimdavau savo telefoną, laikydavau jį tolėliau nuo jos galvytės, kad nespinduliuotų, ir išverčiau.
– Kaip pjesė tapo spektakliu?
– Ėjo metai ir niekaip nesibaigiantys karantinai. Prasidėjo karas. Tai inspiravo tik viena – laukti nebegalima, reikia daryti. Režisierius jau buvo pasirinkęs aktorius – mane, Gabiją Jaraminaitę-Ryškuvienę ir Jokūbą Bareikį. Vieną gražią dieną startavome. Repeticijų procesas buvo vienas nuostabiausių etapų gyvenime. Rudenį prasidėjo pirmasis „Lunenbergo“ sezonas. Šis spektaklis – apie stiprius vyrus ir moteris, kurie daro kvailysčių, tačiau vis tiek moka mylėti gyvenimą ir vienas kitą.
– Mylėti gyvenimą ir vienas kitą – puiki proga paklausti ir apie dar vieną kūrybinį projektą – jūsų su vyru Mindaugu poezijos ir muzikos programą „Tik Tau, Tau vienam“.
– Tai – interaktyvi muzikos ir poezijos programa, tinkanti bet kuriai erdvei ar bet kuriai šventei. Daug kam būna netikėta. Žmonės iš poezijos vakaro mažiausiai tikisi humoro. Jo šioje programoje – labai daug! Koncertuodami kartu su vyru mes vienas kitą pamatome kitomis spalvomis. Toks tarsi mudviejų pasimatymas kitoje šviesoje. Tokiais vakarais susižavime vienas kitu iš naujo: „O kaip tau tinka kostiumas!“, „Kokia tu graži ir neįmenama iki šiol.“ Po tokių vakarų grįžusi pagalvoju: „Ačiū Tau, Dieve, viskas yra gerai.“
R. Didaitės / „Rasa Didaitė Photography“ nuotr.
– Taip, viskas yra gerai. Be to, artėja Kalėdos. Kokios tavo Kalėdos dabar ir kokių prisiminimų turi iš savo vaikystės Kalėdų?
– Pirma, ką prisimenu, tai vaizdą, kai sėdžiu prie eglutės su knyga „Trys muškietininkai“. Labai mėgdavau patogiai įsitaisyti fotelyje prie eglutės su maišu saldainių ir knyga rankose. Vėliau daugybę kartų Kalėdas švęsdavome teatre. Su kolegėmis aktorėmis pasidengdavome stalą teatre, atsinešdavome vaišių nuo savo Kalėdų stalo. Tai būdavo euforija. Dabar – kitas etapas. Kalėdos su vaikučiais, dūzgiančiais po namus. Matau save, puošiančią stalą. Virtuvėje gaminančias mamą ir sesę, kuri greitai antrą kartą taps mama.
– Kokių jausmų tau sukelia pirmas sniegas, žiema?
– Pirmas sniegas pabudina jausmą: „O ne, dabar mėnesių mėnesiais bus šalta, nenoriu!“ Paskui iškyla kiti prisiminimai – Marijos reakcija, kai ji, būdama dvejų metukų, antrą savo gyvenimo žiemą pirmą kartą palietė sniegą. Kiek jis jai kėlė nuostabos! Ta jos reakcija padeda susitaikyti su žiema. Be to, žiemą pas mus daug švenčių: gruodį – Kalėdos, sausį – Marijos gimtadienis, vasarį – mano krikšto dukrytės Ugnytės gimtadienis. Taip nuo šventės iki šventės ir praeis žiema.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Paromis neužmieganti Rūta Survilaitė – atvirai apie nemigą: ir daiktai ima keisti formas22
„Taip atrodo nemiga. Labai prašau plačiai dalintis. Tai svarbu“, – savo feisbuko paskyroje neseniai rašė teisininkė, vertėja, poetė Rūta Survilaitė, savo mintimis besidalijanti ir tinklaraštyje „Margos p...
-
Panika ir panikos priepuoliai – ne tas pats: kaip atskirti ir sau padėti
Dažnai apimti panikos žmonės sutrinka ir nežino, ko girebtis. Kodėl kai kuriuos žmones staiga apima kūną ir protą paralyžiuojantis baimės ir nerimo jausmas? Ar įmanoma kontroliuoti savo elgesį, kai, rodos, širdis iššoks i&scar...
-
Po egle padėkite meilę ir pagarbą vienas kitam
Kalėdų laukimas įaudrina vaiko vaizduotę: vaikas mato naujausių žaislų reklamas, viskas atrodo spalvinga, nauja ir dėl to dar labiau geidžiama. Be to, ir darželyje arba mokykloje vaikai dalijasi įspūdžiais, ko paprašė Kalėdų Senelio ar t...
-
Per šventes slegia vienišumas? Atlikite šiuos paprastus žingsnius
Ne kiekvienas iš mūsų didžiausias metų šventes sutiks būryje draugų ar artimųjų. Tačiau ar iš tikrųjų tai yra blogai ir ar verta vaikytis socialinėje erdvėje piešiamo tobulų švenčių įvaizdžio? Kas svarbiau &...
-
Ankstyvas pasiruošimas šventėms – didesnė laimė?1
Tyrimai rodo, kad ankstyvas ruošimasis šventėms ir namų dekoravimas gali turėti įtakos mūsų laimės jausmui. Ant eglutės kabindami žaisliukus ir kepdami imbiero sausainius, panyrame į nostalgiškus vaikystės prisiminimus, pagerina...
-
Dovanojimo psichologija: kaip nesugadinti malonumo
Dovanojant ir gaunant dovanas smegenyse išsiskiria cheminės medžiagos, lemiančios gerą savijautą. Žinojimas, kad atsitiks kažkas pozityvaus, smegenyse aktyvuoja tas sritis, kurios susijusios su malonumu ir motyvacija. Tačiau gajūs ir su dovanom...
-
Kamuoja nemiga? Išbandykite šį metodą
Daugelis žmonių susiduria su nemiga ir tai nestebina. Ji gali priklausyti nuo aibės dalykų, tarp kurių – ir kunkuliuojančios mintys, netinkamos miego sąlygos – per karšta ar per šalta, ar net stresas dėl to, kad negalite atost...
-
Ant tilto į Vilniaus Vingio parką – instaliacija, kviečianti rūpintis psichikos sveikata
Sostinėje ant pėsčiųjų tilto į Vingio parką atidaryta Algio Kriščiūno sukurta meno instaliacija „100 priežasčių“, kviečianti rūpintis psichikos sveikata, antradienį pranešė Vilniaus miesto savivaldybė. ...
-
Kai dienos primena emocinius fejerverkus
Artėjant Kalėdoms daugelis iš mūsų patiria stresą, susijusį su dovanų pirkimu, pasiruošimu šventėms ir kitais rūpesčiais. Kaip tvyrant šiai šventinei įtampai išlaikyti pusiausvyrą ir išlikti ramiam? ...
-
Apklausa: nepaisant aukšto patiriamo streso lygio, socialiniai darbuotojai mėgsta savo darbą
Spalio ir lapkričio mėnesiais mokymų centras „Patirtys ir idėjos“ vykdė internetinę socialinio darbo srities specialistų apklausą, kurios tikslas – atskleisti neigiamą darbe patiriamo streso poveikį, atkreipiant dėmesį ...