Artėjant Motinos dienai, su daugiau negu 30 metų darbo praktiką turinčiu psichoterapeutu Ramučiu Kazlausku kalbėjomės apie tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad laimingų šeimų būtų daugiau. Gydytojas atvirai pasakojo, kaip reikėtų elgtis jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų, kad šis tėvus aplankyti norėtų ne tik per šventes, ką daryti, kad maištaujantis paauglys nenuklystų į gyvenimo paraštes.

– Papasakokite, kokios tėvų ir vaikų santykių problemos dažniausiai pasitaiko jūsų praktikoje?

– Pradedant nuo tradicinio kartų nesusikalbėjimo, baigiant abipusėmis dvasinėmis, emocinėmis nuoskaudomis ir abipusių lūkesčių neišsipildymu.

Vaikus reikia maudyti jausmuose, o ne daiktuose, norint pelnyti jų pagarbą. Šiais laikais vaikai būna užmėtomi daiktais, einama lengviausiu keliu.

– Neretai šeimoms ieškant bendros kalbos prasideda vienas kito kaltinimas – vaikai teigia, kad tėvai jų nesupranta, o tėvai – kad vaikai nevertina dėl jų paaukotų galimybių, rūpesčio. Kaip išvengti tokio kaltųjų ieškojimo ir racionaliai spręsti problemas?

– Dažniausiai tokias problemas sukuria nesusikalbėjimas ir egoistinis požiūris. Tėvai pagal savo lūkesčius, nesigilindami į vaikų protines ir fizines galimybes, nepaklausia vaikų, ar jų norai sutampa, ar turi kitokių svajonių savo ateičiai. Norint išvengti tokių problemų, reikėtų kalbėti ne monologais, o paklausti vaiko, ar jam tas kelias priimtinas, ar tėvų lūkesčiai sutampa su jų vaiko svajonėmis.

– Koks turėtų būti idealus bendravimas šeimoje: tėvai savo atžaloms turėtų būti geriausi draugai ar vis dėlto labiau gerbiami autoritetai, vedliai?

– Aš manau, kad turėtų būti sintezė tarp draugystės ir autoriteto, kuri gimdytų pagarbą tėvams. Idealiausias variantas – kai tėvai savo gyvenimo pavyzdžiu pelno vaikų pasitikėjimą ir pagarbą. Juk vaikai stebi, kaip tėvai elgiasi, o ne klauso, kaip reikia elgtis.

– Vyresni žmonės neretai pasiskundžia, kad štai jų laikais požiūris į vyresnius žmones – tėvus ar senelius – buvo kitoks, o dabar jaunimas jų nebegerbia. Ar pritariate tokiai nuomonei?

– Visais laikais buvo visko, bet dabar matau tendenciją, bent Lietuvoje, lietuviškoje aplinkoje, kad tėvai vis mažiau turi laiko ir noro bendrauti su vaikais. Dabar pasaulis materialėja, dvasingumas tampa nebemadingas. Tėvai turi vis mažiau laiko dvasiškai bendrauti su vaikais, dėl to ir nesulaukia dvasinio atsako. Pirmas mano psichoterapijos profesorius teigė, kad vaikus reikia maudyti jausmuose, o ne daiktuose, norint pelnyti jų pagarbą. Šiais laikais vaikai būna užmėtomi daiktais, einama lengviausiu keliu.

– Kaip vertinate draudimus, griežtas elgesio taisykles vaikams? Ar tokie apribojimai nepastūmėja į dar didesnį norą paragauti uždraustų vaisių?

– Kategoriškais draudimais, manau, nieko nepasieksime. Šias problemas reikia spręsti individualiai: vieną vaiką reikėtų protingai paspausti, kitas po kelių pastabų susipras pats. Jeigu perlenksime lazdą, vaikai pradės maištauti arba bijoti, jaustis nesaugiai. Vaikui reikia padėti mąstyti apie veiksmų pasekmes, o ne kategoriškai ką nors drausti.

Tiek vyrai, tiek moterys šeimos pilnatvę dažniausiai pajunta susilaukę vaikų.

– Apskritai, kaip vertinate atvejus, kai tėvai bando planuoti savo vaikų ateitį, pavyzdžiui, primygtinai siūlo tam tikrą specialybę? Ar tai – bandymas realizuoti savo pačių neišsipildžiusias svajones? Kokios rizikos kyla tokiais atvejais?

– Dažniausiai paplitusi nuomonė, kad vaikai yra egoistai. Bet kai kurie tėvai per savo egoizmą, kompleksus, neišsipildžiusias svajones sužaloja vaikų gyvenimus. Pavyzdžiui, primygtinai siūlydami vaikui kažkokią pelningą specialybę, nederindami su jo polinkiais, priveda vaiką prie krizės. Tokiais atvejais dažniausiai krizės pasireiškia panikos atakomis, depresijomis ar kitais psichikos sutrikimais. Dažnai tokie vaikai arba meta studijas pirmuose kursuose ir susigaudę, kad nori visai ne to, ką siūlė tėvai, gauna mėgstamos specialybės diplomą, arba kankinasi visą gyvenimą dirbdami nemėgstamą darbą. Pastarieji dažnai būna ilgalaikiai psichoterapeutų klientai arba savo nuoskaudas skandina priklausomybėse.

– Yra tėvų, sakančių, jog dėl savo gyvenimiškos patirties jie tiesiog žino geriau, o patarimais ar draudimais siekia, kad vaikai išvengtų skaudžių klaidų. Ar tokia praktika pasiteisina, o gal vis dėlto kiekvienas turėtume turėti teisę daryti savas klaidas ir iš jų mokytis?

– Vaiko hipergloba padaro meškos paslaugą. Leiskite vaikams progresuoti kartu su bendraamžiais, įgauti socialinių įgūdžių. Neturėdami bendravimo įgūdžių, jie gali pasijusti atstumti, vieniši, nesuprasti, o kartais ir tapti patyčių objektais.

– Viena mėgstamiausių tėvų frazių: "Vaikai vis primena savo teises, bet užmiršta pareigas." Kaip manote, kokios tos pagrindinės vaikų pareigos? O gal dažnai iš jų reikalaujama per daug?

– Kiekviename gyvenimo etape žmogus turi prioritetinę pareigą. Visiškai adekvatu iš vaiko reikalauti, kad jis lankytų pamokas ir mokytųsi, nors nebūtinai labai gerais pažymiais, kritiškai vertinant jo individualius sugebėjimus. Idealiausias variantas – kai tėvai savo gyvenimo pavyzdžiu pelno vaikų pasitikėjimą ir pagarbą. Viena dažniausių tėvų klaidų – reikalauti iš vidutinių sugebėjimų vaiko tapti vunderkindu.

– Ar dažna problema vadinamasis tuščio lizdo sindromas? Kaip reikėtų tinkamai reaguoti išgirdus sūnaus ar dukros: "Noriu gyventi atskirai"? Kaip manote, kada tinkamiausias laikas vaikams palikti tėvų namus ir imti gyventi savarankiškai?

– Manau, kad jauno žmogaus noras būti savarankiškam – pagirtinas, nes kuo anksčiau vaikas pradeda gyventi savo gyvenimą, tuo greičiau įgauna gyvenimiškos patirties, atsakomybės už savo veiksmus. Svarbiau ne konkretus amžius, o žmogaus brandumas, socialiniai įgūdžiai, gebėjimai pačiam bent jau iš dalies save išlaikyti. Daug tenka konsultuoti studentų, šalia mokslų dažnai dirbančių, kurie džiaugiasi, kad yra vis labiau nepriklausomi nuo tėvų finansiškai. Labai pagirtinas požiūris, kai nenorima būti tėvų išlaikytiniais. Kalbant apie tuščio lizdo sindromą, ypač jaunos šeimos, kuriose partneriai nepakankamai pažįsta vienas kitą, įvardija vaikelio atsiradimą kaip meilės vaisių, o vėliau supranta savo dvasinių vertybių nesuderinamumą. Tokiais atvejais bendraujama per vaikus, jų rūpesčius, o jiems išėjus, likus dviese, prasideda tarpusavio santykių analizė ir dažniausiai ištinka dvasinė krizė. Ypač iš sovietų laikų dažni atvejai, kai įvykdavo santuoka, spaudžiant visuomenei pagimdoma vaikų, o jiems išėjus suprantama, kad visas gyvenimas buvo pragyventas ne su tuo žmogumi. Tokios patirtys ypač skausmingos.

– O kaip reikėtų išlaikyti šiltus šeimos santykius tada, kai vaikai jau suaugę? O gal vis dėlto normalu, kad universitete besimokantys ar daug dirbantys vaikai pas tėvus pasisvečiuoti atvyksta tik per šventes?

– Šis procesas prasideda nuo pat vaiko atsiradimo: kuo daugiau jausmų vaikas gauna šeimoje, tuo didesnis emocinis ryšys su tėvais. Ir toks jis išlieka visą gyvenimą. Kaip minėjau, kuo labiau tėvai teikia prioritetus dvasiniam, emociniam ryšiui palaikyti, o ne nueina lengviausiu keliu (kai per skubėjimą vaikas užmėtomas materialiais dalykais), tuo bus gilesnis emocinis ryšys ir abipusis noras bendrauti ne tik per šventes.

– Kaip manote, kokios yra didžiausios vaikų auklėjimo klaidos? Ar yra tokių, kurių ištaisyti neįmanoma?

– Didžiausias psichologines traumas vaikai patiria, kai šeimoje smurtaujama, šeima gyvena asocialiai, kai šeimoje vaikai patiria dvasinį ar fizinį smurtą. Dėl tų traumų, kurios dėl tokio šeimos modelio išlieka visą gyvenimą, vieni nueina į nusikalstamą veiklą, kartoja tėvų klaidas, kiti bando kabintis į gyvenimą, tačiau dažniausiai jie turi daug fobijų, kompleksų ir psichologinių problemų, o įsitvirtinti visuomenėje neturi saugumo jausmo.

– O kodėl vieni paaugliai, atrodo, užauga be didelių sunkumų, o štai kiti tampa tikru galvos skausmu tiek pedagogams, tiek ir tėvams? Gal sunkus charakteris – įgimtas žmogaus bruožas?

– Kartais sunkus charakteris būna paveldėtas, bet dažniausiai tai asmenybės protestas. "Patogūs" vaikai dažniausiai būna gyvenime pilkos pelės, kurios tiesiog aklai vykdo tėvų norus, be didesnių ambicijų ir noro, prisitaikėliškai pragyvena visą savo gyvenimą. Su protestuojančiaisiais yra du variantai: vieni, daugiau mąstantys ir pykstantys, kad jų nuomonė lieka neišgirsta, nesuprasta, pradeda elgtis įžūliai, bet jie daug kūrybiškesni ir turi savo nuomonę, ambicijų, todėl gali būti, kad gyvenime pasiekia gerokai daugiau. Kiti patenka į rizikos zoną, turi blogą šeimos modelį ir polinkį į nusikaltimus ir kitus asocialius veiksmus. Kad neištiktų pastarasis variantas, reikia gerbti jų protestą, bet paaiškinti, kokios pasekmės gali laukti ateityje, supažindinti su atsakomybe už savo veiksmus.

Didžiausias psichologines traumas vaikai patiria, kai šeimoje smurtaujama, šeima gyvena asocialiai, kai šeimoje vaikai patiria dvasinį ar fizinį smurtą.

– Viena didžiausių šių laikų problemų – vaikų auklėjimas išsiskyrusiose šeimose. Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad porai nesugebėjus išsaugoti santykių, kuo mažiau būtų traumuojami vaikai?

– Taip, man dažnai tenka konsultuoti besiskiriančias šeimas, per konsultacijas visada akcentuoju, kad jei galutinai nusprendėte skirtis, tai bent netraumuokite vaikų. Traumavimas galimas per manipuliacijas, vienas kito juodinimą. Kad mažesnė būtų psichologinė trauma, teisingiausia būtų vaikams paaiškinti, kad jie lieka taip pat mylimi. Bet, deja, Lietuvoje, tai išskirtiniai atvejai.

– Vis daugėja žmonių, kurie šeimą įsivaizduoja kaip dviejų žmonių sąjungą, nebūtinai papildomą vaikais. Ar jūsų manymu laiminga šeima gali egzistuoti ir nesusilaukdama vaikų?

– Taip, gali būti ir yra daug vyrų ir moterų, kurie per konsultacijas pripažįsta, kad vaikus pradėjo verčiami tėvų, artimųjų ir dėl visuomenės spaudimo. Nors stereotipiškai manoma, kad ypač moterys pasijusti visavertės gali tiktai būdamos mamomis, tačiau yra tokių, kurios puikiai jaučiasi save realizuodamos karjeroje, besimėgaudamos gyvenimo malonumais ir neturi stipriai išreikšto poreikio turėti vaikų. Dar daugiau yra vyrų, kurie, neturėdami tėvystės instinkto, net ir sulaukę atžalų, gyvena ne šeimoje, o labiau šalia šeimos, tarsi atsiriboję statistai. Tad poroje su sutuoktiniu, turinčiu tokį patį požiūrį, gyvenimą tokios poros gyvena ir sėkmingai. Tačiau dauguma atvejų – tiek vyrai, tiek moterys šeimos pilnatvę dažniausiai pajunta susilaukę vaikų.

– Esate sakęs, kad norint išvengti psichologinių sunkumų, tėvystei ir motinystei reikėtų ruoštis. Koks turėtų būti tas pasiruošimas?

– Visų pirma tai gražūs poros tarpusavio santykiai. Toliau – brandus, abipusis apsisprendimas turėti vaikelį.

– O koks amžius, jūsų manymu, tinkamiausias susilaukti vaikelio?

– Biologiškai vyrui ir moteriai tinkamiausias amžius skirtingas. Gamta taip sutvarkė, kad moteris fiziologiškai reproduktyvi trumpesnį laiką negu vyras. O psichologiškai geriausias amžius susilaukti vaikelio priklauso nuo asmenybės brandumo būti motina.