– Jūsų magistro darbo tema – džiaugsmingasis ir mandagusis juokas, jo akustiniai požymiai. Koks buvo darbo tikslas?

– Tikslas buvo išanalizuoti dviejų socialinio juoko tipų – džiaugsmingojo ir mandagiojo – akustinius požymius. Socialinis juokas – atsirandantis natūraliai, nesuvaidintas. Siekta išanalizuoti šių juoko tipų struktūrą ir struktūrinių elementų akustinius požymius.

– Kas tie akustiniai juoko požymiai?

– Akustiniai požymiai – kalbos padargų sukelti virpesiai, kuriuos galima analizuoti garsų analizės programomis. Gal kam nors girdėti tokie terminai kaip pagrindinis tono dažnis, spektro ypatybės, intensyvumas, kuris suvokiamas kaip garsumas, trukmė, kalbėjimo tempas ir pan. Kaip tuos akustinius požymius suvokiame, lemia psichoakustiniai požymiai.

– Ką galima tyrinėti pagal akustinius požymius?

– Galima tyrinėti įvairių tipų garsus ir žmonių, vyrų ir moterų, kalbą. Taip pat paralingvistinius elementus, atsirandančius kalboje, tokius kaip jau minėtas juokas, kosulys, žiovulys. Tai gali būti tam tikrų emocijų raiška.

– Kuo skiriasi mandagus ir džiaugsmingas juokas?

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad užsienio mokslininkai vis dar diskutuoja, kokiu pagrindu ir ar apskritai galima skirti skirtingus juoko tipus. Ta klasifikacija varijuoja. Pirmoji skirtis kyla tarp suvaidinto ir nesuvaidinto juoko. Nesuvaidintas juokas, pasirodantis natūraliai, ir vadinamas socialiniu. Jį galima skirstyti į daugiau pogrupių. Keli mokslininkai, kuriais rėmiausi savo darbe, apibūdina socialinį juoką pasitelkdami akustinius požymius.

Nustatyta, kad dažniausiai juokiamasis džiaugsmingai ar mandagiai kalbantis. Džiaugsmingas juokas atsiranda tada, kai kažkoks stimulas kalbančiam žmogui sukelia džiaugsmą. Mandagiuoju juoku kalbėtojas turi intenciją sušvelninti situaciją, gal pakeisti kalbėjimo temą, tik palaikyti pokalbį. Kitaip sakant, juokiamasi ne dėl to, kad iš tiesų būtų džiaugiamasi.

– Iš kur gaudavote juoko įrašų tyrimams?

– Reikia pasakyti, kad tyrimo medžiagą sudarė nepersidengiančio juoko įrašai. Analizuojant garsą tai svarbu. Tokio juoko įrašų rasti sudėtinga. Kartais naudodavau diktofoną – palikdavau jį ant draugų stalo taip, kad nesimatytų. Tokiu būdu sužinodavau kontekstą, kuriame nuskambėdavo juokas, kokia tai būdavo situacija, ką galima apie ją spręsti. Tiriant juoką, svarbiausia yra jo natūralumas. Pavyzdžiui, televizijos laidose tokie dalykai dažnai suvaidinti.

– Kokios jūsų tyrimo išvados?

– Galima teigti, kad džiaugsmingas juokas gerokai ilgesnis nei mandagusis. Pastarasis juokas kartais primindavo trumpą atsikosėjimą. Buvo darytas eksperimentas, kurio metu žmonėms duoti perklausyti juoko įrašai su kontekstu ir be konteksto. Reikėjo pasakyti, koks tai gali būti juokas. Kai kurie mandagų juoką palaikė tiesiog trumpu kosuliu ir sakė, kad tai nėra juokas.

Tai reiškia, kad kai kurių dalykų nepriimame kaip juoko, tačiau jis vis tiek egzistuoja. Vienas svarbiausių požymių yra juoko trukmė, nes džiaugsmingas juokas tikrai negali tęsti trumpai. Jis užkrečiamas, tuomet tęsiasi dar ilgiau. Paprastai niekas netęsia mandagaus juoko.

– Į juoko tyrimus galima įtraukti ne tik kalbininkus?

– Taip, jei norisi visapusiško tyrimo, reikia ir psichologų, neurologų pagalbos. Vienas prancūzų mokslininkas 9 dešimtmetyje atrado nuoširdžios šypsenos tipą. Pasirodo, šypsantis veikia ne tik didieji skruostų raumenys, bet ir žiediniai akių raumenys. Taigi žiūrėdami į žmogaus mimiką, kai jis juokiasi, galime nuspręsti, ar tai nuoširdus ir džiaugsmingas juokas, ar ne visai.

Į juoko tyrimus galima įtraukti net informatikus ir matematikus, nes jie gali kompiuterį įgalinti atpažinti emocijas. Akustinių juoko požymių analizė gali būti pritaikoma kalbos technologijų srityje, galima sukurti programas, padedančias autizmu sergantiems žmonėms tobulinti jų emocijų atpažinimo įgūdžius.