Psichologinė krizė gali ištikti netikėtai, dėl išorinių priežasčių, tačiau neretai taip nutinka, nes žmonės tiesiog bijo pažiūrėti tiesai į akis, sako psichologė psichoterapeutė Laima Ruibytė.  „Kartais žmonės nenori matyti krizės požymių: pasikeitusių santykių, net savo organizme vykstančių dalykų (nesikreipia į gydytoją ir staiga sužino, kad serga mirtina liga), nes paprasčiau gyventi įprastai, be ypatingų įtampų“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto docentė.

L. Ruibytės teigimu, problemas reikia spręsti, kol jos dar nėra labai gilios, bet, jei jau yra krizė, pirmiausia reikia bandyti tvarkytis su savo jausmais: „Reikėtų kažkam išsipasakoti, pasikalbėti ir tada, šiek tiek aprimus, bandyti įvertinti, kiek ta situacija grėsminga, kiek neįveikiama, ką galima daryti, kas blogiausia gali atsitikti, kaip su tuo susitaikyti. O tada, kai turi daugiau alternatyvų ir galimų sprendimo būdų, gali nuspręsti, ką toliau daryti.“

– Kaip apibūdintumėte žmogaus gyvenimo krizę? Ką ji reiškia?

– Psichologinę krizę galima apibrėžti kaip sveiko žmogaus reakciją į sunkią situaciją – tiek sunkią, kad jis nebesugeba įprastais būdais su ja tvarkytis. Norint ją įveikti, reikia kažko naujo – galbūt naujo požiūrio, naujų jėgų. Krize ją galima vadinti dėl to, kad problemą, su kuria susiduria žmogus, dažniausiai lydi labai intensyvūs jausmai: nerimas, sutrikimas, baimės, nežinojimas, ką daryti ir kaip spręsti, ateitis atrodo miglota ir neaiški, todėl žmogus nemato išeities. Žinoma, tai būdinga visiems žmonėms, o krizės kartais netikėtai atsiranda dėl gyvenimiškų problemų, dėl netekčių arba dėl asmenybės raidos stadijų.

– Ar tikrai krizė ištinka? Taip, kaip uraganas, stichiškai, nuo mūsų nepriklausomai?

– Gali būti visaip. Krizė ištinka, kai kažkas atsitinka netikėtai, nuo mūsų nepriklausomai, pavyzdžiui, mirtis, praradimas ar liga. Kita vertus, kartais žmonės nenori matyti krizės požymių: pasikeitusių santykių, net savo organizme vykstančių dalykų (nesikreipia į gydytoją ir staiga sužino, kad serga mirtina liga). Ne visi drįsta pasižiūrėti tiesai į akis. Paprasčiau gyventi įprastai, be ypatingų įtampų ir t. t.

– Kaip įvertinti, kad jau tikrai yra krizė?

– Daug ką pasako ilgai (6–8 savaites) besitęsiantys jausmai: labai didelė įtampa, didelis sutrikimas, nežinojimas, ką daryti, nesugebėjimas rasti išeities, nerimas, baimė. Jei per minėtą laiką visa tai nepraeina, kartais perauga į chroniškus dalykus. Juo labiau kad neigiamos emocijos susiaurina ir mūsų mąstymą, mes nebegalime plačiau pažiūrėti į situaciją, tada sustojame prie senų dalykų, senų problemų sprendimo būdų ir nenorime į problemą pažvelgti naujai. Tada krizė gilėja, stiprėja.

– Kaip reaguojame į krizes? Kas lemia reakcijas?

– Turbūt lemia pati asmenybė, gebėjimas susitvarkyti su problemomis, patirtis, požiūris į gyvenimą. Gali būti ir ne visai adekvačios reakcijos, kai problema matoma didesnė, negu yra iš tikrųjų, suvokiama kaip katastrofa. Kiti problemą neigia – esą viskas praeis ir išsispręs, gal išspręs kažkas kitas. Kartais pyktis, bejėgiškumas projektuojamas į kitus ir kaltinami kiti: pavyzdžiui, dėl skyrybų sutuoktiniai kaltina vienas kitą, nepasižiūri į save ir nenori pripažinti, kad ir patys prie to prisidėjo.

– Kada ir kodėl nutinka vidurio amžiaus krizė?

– Vidurio amžiaus krizę galima priskirti prie žmogaus asmenybės raidos krizių. O tas vidurys kiekvienam gali būti skirtingu laiku – juk niekas nežino, kiek gyvens. Manoma, kad tai laikotarpis nuo 40 iki 60 metų, nes kiekvienas amžiaus periodas iškelia tam tikrų uždavinių, kuriuos žmogus turi išspręsti. Ir juos išsprendus, susiduriama su dilema, ką toliau daryti.

– Apie kokius išspręstus dalykus kalbate?

– Tradiciškai tai yra šeima, darbas. 40 metų žmogus dažniausiai jau yra įvykdęs kažkokį scenarijų. Visi mes siekiame rasti mylimą žmogų, sukurti šeimą, susilaukti vaikų, susirasti darbą, ir atrodo, kad tai ir yra gyvenimo esmė. Žinoma, taip ir yra. O kai visa tai jau pasiekta, ateina laikas, kai žmogus turi įvertinti, ar būtent to jis norėjo.

– Ką daryti, kai išgyvenamos krizinės situacijos, kai lydi ir jausmų sumaištis, ir liūdesys, ir pyktis, galbūt nepasitenkinimas susiklosčiusiu gyvenimu?

– Turbūt vidurio amžiaus krizė atsiranda, kai žmogus savo pareigas ar vaidmenis yra jau daugmaž atlikęs. Gal jau ir vaikai užauginti, pragyventa nemažai ir darbas susirastas. Tada pradedama ieškoti, o ką aš dar galiu, ar aš patenkintas tuo, kas yra dabar. Bet kartais reikia peržiūrėti savo iliuzijas (kiek aš galiu reikalauti iš kito žmogaus, kokius reikalavimus keliu sau, ar jie adekvatūs, ar moku džiaugtis tuo, ką turiu) ir ieškoti dalykų, kuriais dar nepasidžiaugta. Šiuo laikotarpiu žmonės bando ieškoti kitos veiklos, naujų pomėgių – to, ko dar nedarė, kas suteiktų džiaugsmo ir įprasmintų buvimą. Tai leistų pasijusti geriau ir vertingesniam pačiam sau – aš dar kažką pasiekiau, įgijau, pamačiau.

– Dažniau vidurio amžiaus krizę siejame su vyrų išgyvenimais. Kodėl? Ar tikrai ji būdingesnė vyrams?

– Gal vyrams ji aštresnė, nes moterys labiau orientuotos į šeimą, todėl randa daugiau galimybių per santykius su vaikais, vyru rasti gyvenimo prasmę. Vyrai kartais labiau orientuoti į pasiekimus ir jiems akistata su savimi yra tokia aštresnė – o ką aš pasiekiau savo gyvenime. Tada būna, kad vyras perka didelį naują motociklą ar automobilį, tarsi norėdamas sau patvirtinti, įrodyti, kad yra kažko vertas.

– Kaip elgtis esant krizei?

– Reikia spręsti, kol problemos dar nėra labai gilios, nors kartais žmonės arba nenori, arba neturi laiko ar gebėjimų to daryti. Bet, jei jau yra krizė, pirmiausia reikia bandyti tvarkytis su savo jausmais, nes jie neleidžia blaiviai pasižiūrėti į problemą, tvarkytis. Reikėtų kažkam išsipasakoti, pasikalbėti ir tada, šiek tiek aprimus, bandyti įvertinti, kiek ta situacija grėsminga, kiek neįveikiama, ką galima daryti, kas blogiausia gali atsitikti, kaip su tuo susitaikyti. O tada, kai turi daugiau alternatyvų ir galimų sprendimo būdų, gali nuspręsti, ką toliau daryti.

Kai krizę išgyvena pora, pagrindinis dalykas – išmokti kalbėtis nekaltinant, prisimenant tai, kas yra gera, akcentuojant, kas yra gera, kas jau sukurta, ką galima būtų pataisyti. Žinoma, kartais brendimas arba krizė ateina dėl to, kad žmogus supranta, jog jis gyvena ne savo gyvenimą. Pavyzdžiui, prie visų prisitaiko, per daug su visais sutinka, neišreiškia savo nuomonės. To irgi reikia mokytis.

– Užsiminėte, kad krizė gali būti vertinama ir kaip nauja galimybė. Kokias galimybes suteikia išgyvenama krizė?

– Pirmiausia – suprasti savo esminius poreikius, norus, ką dar galėtum gyvenime padaryti, kaip dar galėtum save realizuoti, kokius santykius norėtum pagerinti ar pakeisti. Tuo metu gali padaryti tai, kam anksčiau nebuvo laiko ir galimybių. Tiesiog reikia paklausyti savęs ir aiškiai sau pasakyti, ko nori. Kartais tai nėra paprasta, nes mes susiduriame su savo silpnosiomis pusėmis ar net tamsiąja puse, todėl turime pažiūrėti, kokios baimės, koks nerimas mums trukdo. Norint, kad galimybė taptų galimybe, kartais reikia įveikti ir tai.

Kai krizė baigiasi, žmogus tampa turtingesnis ir savo patirtimi gali pasidalinti ir su kitais. Žinoma, būna, kad ji savaime neišsisprendžia, – tada reikia ir specialistų pagalbos, kad viskas nesibaigtų liūdnai. Tačiau žmogus turi daug resursų gyventi, įveikti krizes ir būti laimingas, tik reikia jam padėti surasti, kur jis yra stiprus, ką jis gali padaryti. Žinoma, kartais, kai labai skauda, reikia ir išlaukti, nes krizė gali būti kaip operacija – kažkas išpjaunama, o tada reikia pakentėti ir palaukti, kol viskas sugis.