Tačiau ką reiškia protingai? Kontroliuoti ir apsaugoti nuo pavojų, neigiamos įtakos? O gal tiesiog būti liberaliais vaikų draugais ir taip išlaikyti artimą ryšį?

Tėvai – ne vaikų draugai

Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė Neringa Jūrelienė teigia, kad vaiko gyvenime ypatingi žmonės yra ir tėvai, ir draugai, tad klausimas, ar jie gali būti viename asmenyje.

„Kaip apskritai skamba teiginys: mama (o gal tėtis) – geriausia dukros draugė (draugas)? O kaip skambėtų apverstas teiginys: dukra – geriausia mamos draugė, sūnus – geriausias tėčio draugas?“ – klausia psichologė.

Pasak jos, pirmu atveju kyla įtarimas, kad dukra / sūnus nesugeba susirasti artimų draugų bendraamžių rate, o antru atveju tarsi norisi paklausti tėvų, kodėl jie neranda draugų savoje „kategorijoje“. Abiem atvejais tarytum sklando vienišumo nuojauta.

Draugai yra tie, su kuriais išgyvenamos bendros patirtys, nuotykiai, paslaptys, jungiantys interesai, rūpestis vienas kitu, abipusiškumas, bendros pastangos ryšiui kurti. Tai yra visiškai lygiaverčiai, ne hierarchiniai santykiai.

„Kiek kitoks ryšys yra tarp vaiko ir jo tėvų. Draugiškumas santykiui netrukdo, tačiau tėvams vaiko labui tenka priimti ir labai sunkių sprendimų, kurie šiam gali visai nepatikti. Tėvai turi atlikti tėviškas funkcijas – vaiku rūpintis, prižiūrėti, nustatyti ribas ir pareikalauti, kad tų ribų būtų nuosekliai laikomasi“, – pabrėžia N. Jūrelienė.

Kadangi tėvai turi tapti vaikui autoritetu, čia dera rūpestis ir griežtumas. Psichologė teigia, kad tyrimais įrodyta, jog visa leidžianti tėvystė (kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labai draugiška) neigiamai veikia vaiko raidą, sujaukia ribas vaiko ir tėvų santykyje, įneša į santykį nepagarbą, susipainiojimą dėl elgesio padarinių. Taip tėvai susiduria su aukšta rizika prarasti savo autoritetą vaikų akyse. Tad jos rekomendacija – išlikti draugiškais, pagarbiais, žaismingais tėvais, tačiau ne draugais.

Neringa Jūrelienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Santykių dilemos

Liberalumo ir kontrolės santykis ypač svarbus paauglystėje. „Paauglių tėvai neretai susiduria su tikromis dilemomis. Kaip padėti, kai pagalbai yra priešinamasi? Kaip mokyti ir vesti, kai vadovavimas yra atmetamas? Kaip komunikuoti, kai bet koks dėmesys sutinkamas kaip puolimas? Kiek čia atleisti vadžias, o gal visai jas paleisti?“ – vardija problemas psichologė.

Paauglystė – tai laikas, kai išsilaisvinama iš savo vaikiškos priklausomybės nuo tėvų, ieškoma tapatumo, demonstruojama autonomija. Pasak psichologės, paaugliams norisi patirti, ką reiškia būti nepriklausomiems ir galintiems kontroliuoti savo draugų, darbotvarkės, veiklų, dienos režimo, saviraiškos pasirinkimus ar net patį likimą. Norisi patiems priimti sprendimus, kartasi net ir klaidingus.

Vis dėlto ji primena, kad paaugliams kaip maistas reikalinga emocinė tėvų parama, vedimas ir patvirtinimas, kad jų tarpusavio ryšiui negresia pavojus.

Svarbiausias tėvų darbas – ramiai išklausyti, atliepti, padėti vaikui emociškai nurimti, o jausmams atvėsus apsvarstyti situaciją ir, jei iš tiesų reikia pagalbos, padėti, patarpininkauti, stoti ginti vaiko.

Tad tėvams kyla klausimas: kiek leisti?

„Žinoma, kad reikia leisti paaugliui priimti sprendimus (ir kartu su jais ateinančius padarinius) pačiam, ypač svarbu leisti savaip tvarkytis savo teritorijoje (pavyzdžiui, savo kambaryje, drabužių spintoje). Tai padeda ugdyti paauglio atsakomybę, formuoti vertybes“, – atsako psichologė.

Vis dėlto N. Jūrelienė primena, kad paaugliui taip pat svarbu žinoti, kad, susidūręs su sunkumais, jis galės pasikliauti savo tėvais.

„Paauglių smegenys dar nevisiškai išsivysčiusios, priimdami sprendimus jie dar nesugeba įvertinti ilgalaikių padarinių, tad tam tikrose sferose tėvų dalyvavimas turi išlikti aktyvus. Pavyzdžiui, aktyvesnis tėvų įsikišimas, didesnė kontrolė labai svarbūs srityse, susijusiose su paauglio saugumu ir sveikata“, – aiškina specialistė.

Tėvai – arbitrai

Neretai tėvams tenka atlikti arbitro vaidmenį, kai vaikui kyla konfliktų su mokytojais ar bendraamžiais. Tuomet kyla klausimų, kaip elgtis, kieno pusę palaikyti, ką patarti, kada įsikišti.

„Vieno universalaus elgesio modelio tikrai nėra – juk viskas priklauso nuo konfliktinės situacijos. Kai kuriuos konfliktus vaikas tikrai gali išspręsti pats, kituose gali būti reikalinga tėvų pagalba“, – atsako psichologė.

Ji pastebi, kad jei vaikas pats pasakoja apie susidariusią situaciją, tėvams derėtų jautriai ir atidžiai klausytis, padėkoti vaikui už pasitikėjimą, atsivėrimą. Siekiant neprarasti šio pasitikėjimo, reikėtų nemoralizuoti, nebandyti kaip nors paaiškinti kitos pusės elgesio.

Pasak N. Jūrelienės, pirmas uždavinys – išklausyti be jokių pastebėjimų, kritikos, vertinimų ir nuvertinimų („Ai, čia menkniekis, nieko tokio“). Nereikėtų iškart siūlyti konflikto sprendimo būdų, patarinėti, geriau tiesiai klustelt: „Kaip manai, dėl ko taip nutiko? Ką ketini su tuo daryti?“ Taip skatinamas kritinis mąstymas ir vaiko bandymas įveikti konfliktą savarankiškai.

Svarbiausia – atliepti

Neretai pasitaiko konfliktinių situacijų, kuriose, visai to nenorėdami, tėvai tampa ne savo vaiko, o kitos ginčo pusės advokatais. Jie imasi ieškoti pateisinimų kitos pusės veiksmams, bando įgarsinti kitos pusės motyvus, o atėjusio pasiguosti ar sulaukti pagalbos vaiko poreikiai lieka neatliepti.

„Pažvelkime iš šalies į situaciją, kai vaikas emociškai dalijasi patyrimu, kad jį įskaudino bendraklasis ar iš jo pasityčiojo mokytojas ar kitas žmogus. Tokiu atveju pirmoji pagalba būtų atliepti vaiko emocijas („Turbūt labai dėl to nuliūdai? Buvo labai pikta, kai tai įvyko? Veikiausiai jauteisi labai įskaudintas?“)“, – pataria psichologė.

Jos manymu, nereikėtų iškart pulti spręsti konflikto. Gali būti, kad jausmams nurimus vaikas pats ras būdų, kaip elgtis toliau.

N. Jūrelienė pastebi, kad visai kitoks scenarijus gali susiklostyti, jei tėvai bandys paaiškinti įvykusią situaciją kitos konflikto pusės požiūriu („Na, pabandyk suprasti ir savo bendraamžį, nelengva jam dabar“; „Gal ta mokytoja buvo labai pervargusi? O ką jai daryti, kai klasėje jūs 24, o ji tik viena – gali būti, kad ir išsprūdo kažkas“).

„Tokios tėvų pozicijos vaikai nepriima kaip palaikymo ir paramos. Situacijoms kartojantis, vaikas gali visai nebeateiti pas tėvus guostis“, – perspėja psichologė.

Kita vertus, būna konfliktinių situacijų, kai tėvai negali išlikti nuošalyje. Patyčios tarp bendraamžių yra labai ryškus to pavyzdys.

„Agresoriams turi būti pasiųsta žinutė, kad vaikas turi savo užtarėją, kad bus ginamas“, – pabrėžia specialistė. Būna, kad patyčių situacijos sėkmingai išsprendžiamos tik tuomet, kai bendradarbiauja ir vaikai, ir tėvai, ir mokyklos darbuotojai.

N. Jūrelienė pataria: vaikui susidūrus su konfliktinėmis situacijomis, tėvams nederėtų prisiimti ekspertų vaidmens ir imti žarstyti patarimus, teikti savęs kaip pavyzdžio, prisimenant savo vaikystės sunkumus ir jų sėkmingą sprendimą. Nereikėtų imti kaltinti vaiko, esą jo kaltė, kad toks konfliktas iškilo.

„Svarbiausias tėvų darbas – ramiai išklausyti, atliepti, padėti vaikui emociškai nurimti, o jausmams atvėsus apsvarstyti situaciją ir, jei iš tiesų reikia pagalbos, padėti, patarpininkauti, stoti ginti vaiko“,– apibendrina specialistė.