Artėjantiems mokslo metams alsuojant į nugarą, dauguma tėvų kelia sau klausimą – kokia linkme reikia kreipti savo atžalas, kad šie ne tik sėkmingai pradėtų mokslus, bet ir tobulintų savo asmeninius įgūdžius, padėsiančius sėkmingai žengti naujo gyvenimo etapo keliu?

Pirmosios dienos – galvos skausmas visiems

Specialistai sutinka, kad tėvai prisiima didžiausią atsakomybę už savo atžalos tobulėjimo rezultatus formaliame ir alternatyviame ugdyme. Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos instituto lektorė dr. Sigita Burvytė tvirtina, kad pirmosios mokslo metų savaitės yra didelis iššūkis tiek tėvams ir jų vaikams, tiek mokytojams.

„Didžiausią stresą rugsėjo 1-ąją, žinoma, patiria pirmokėliai. Ypač tie, kurie nelankė darželio. Pirmokams mokykla tai – nauja aplinka, naujas dienos režimas, naujos taisyklės ir nauji žmonės su kuriais jiems teks bendrauti. Tai sukelia stresą ne tik mažiesiems, bet ir jų tėveliams, tos klasės mokytojams. Septynių metų vaikas jau turi 90 proc. Savo protinių sugebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės. Žinoma, skirtingose šeimose, priklausomai nuo prigimties ir šeimos ugdomosios aplinkos, vaikai pasiekia skirtingą minėtų savybių lygį. Šiuos vaikus pasitinkantys mokytojai irgi skirtingi. Todėl neišvengiamai tiek vaikų, tiek mokytojų laukia sunkus prisitaikymo periodas“, – tvirtina S. Burvytė.

Specialistės teigimu, gerokai paprasčiau prisitaikyti tiems vaikams, kurių turima gyvenimiška patirtis namų aplinkoje leido išsiugdyti harmoningus charakterio bruožus, leidžiančius lanksčiai prisitaikyti naujose situacijose.

„Svarbus sėkmingos adaptacijos mokykloje veiksnys – vaiko charakterio bruožų sutapimas su mokytojos. Šie vaikai adaptavimosi sunkumų dažniausiai neturi. Vaikai, pasižymintys dominuojančiais charakterio bruožais, stipriai besiskiriantys nuo mokytojos, patirs šoką. Juk ne mokytoja taikysis prie vaikų, o vaikai turės prisitaikyti prie mokytojos reikalavimų“, – dėsto S. Burvytė.

Turi dirbti kartu

Kad pirmokėlis greičiau prisitaikytų prie mokyklos aplinkos ir jį globojančio mokytojo, pirmosiomis mokslo metų dienomis, tėvai ir mokytojai turi intensyviai bendradarbiauti. Pastarieji turi pažinti vaiko charakterį ir jo gebėjimus, o tėvai privalo žinoti, ko iš jų vaiko bus reikalaujama, kad šie namuose vaikui priimtina ir suprantama kalba visą tai išaiškintų.

„Tėvai turėtų atsipalaiduoti ir pasitikėti savo vaiku, neperduoti jam savo baimių, o nuteikti, kad bus įdomu, jog šis daug ką sužinos ir išmoks. Reikia skatinti vaiko pasitikėjimą mokytoja – kalbėti, kad ji bus pasiruošusi padėti jei kartais kiltų neaiškumų. Svarbu nepamiršti ir asmeninio dėmesio vaikui. Pirmosiomis dienomis, kai vaikas pasitinkamas po pamokų, reikėtų paklausyti jo, kas įdomaus nutiko ir kaip jam sekėsi. Taip pat nepamiršti pagirti už tai, ką išmoko naujo. Tėveliai išsigąsta pamatę ašaras, tačiau jų bijoti nereikia. Tokiu būdu vaikai iškrauna savo emocinę įtampą, tada jiems palengvėja“, –moko specialistė.

S. Burvytė priduria, kad tėvai turėtų nepasiduoti vaikų manipuliacijoms. Pavyzdžiui, nevesti vaiko į mokyklą dėl blogos jo savijautos ar todėl, kad jam liūdna. Taip pat derėtų vengti atsisveikinti kelis kartus, nes tuomet rodomas pasitikėjimas, jog šie yra pajėgūs susitvarkyti patys.

Didžiausia problema – per didelis dėmesys

Tėveliai ar kiti vaiką auginantys asmenys perdėtai vaikus globoja, šitaip atimdami galimybę vaikui pačiam suprasti savo elgesio pasekmes.

„Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria vaikų globėjai – pastarųjų nesavarankiškumas. Ir kita tendencinga bėda  – vaikų noras visus savo poreikius patenkinti čia ir dabar. Tėveliai stengiasi pildyti visus vaikų reikalavimus, tą daryti greitai ir tuoj pat, visiškai neleisdami vaikams suprasti, kad realiame gyvenime taip nėra. Norint patenkinti savo norus reikia įdėti pastangų. Vaikai išmoksta viską gauti čia ir dabar, todėl susidūrė su kitais žmonėmis jie elgiasi analogiškai tėvų atvejui. Tik pasekmės būna kitokios“, – įspėja LEU Socialinės komunikacijos instituto lektorė.

Ji pridūrė, jog per didelė tėvų globa lemia vaikų nesavarankiškumą, jų nepasitikėjimą savimi ir savo jėgomis. Tuo tarpu per didelę vaikų globą dažniausiai lemia mažas vaikų skaičius šeimoje. Todėl mažieji laikui bėgant įgyja įvairių kompleksų, iš jų dažniausiai būna tyčiojamasi ir jie nesugeba savęs sveikai apginti. Norėdamas pasijusti reikšmingu, toks vaikas ateityje gali imtis antisocialinių veiksmų ir gali prie visuomenės nepritapti ar būti izoliuotas nuo visuomenės.

Žmonės vadovaujasi mitais

S. Burvytė pastebi, jog nemažai šeimų, augindamos vaikus, vadovaujasi klaidinančiais stereotipais. Tai gali privesti prie neteisingai suformuoto charakterio ir ne iki galo išsivysčiusių asmeninių gebėjimų mokytis iš aplinkos.

Vienas iš labiausiai visuomenėje paplitusių mitų yra tai, kad vaiko protinius sugebėjimus, charakterį bei valią lemia prigimtis, t.y. genai.

„Nenorintiems prisiimti atsakomybės už savo elgesio su vaiku įtakos svarbą, šiuo mitu vadovautis yra labai patogu, nes taip atsikratoma atsakomybės už padarytas ar daromas vaikų ugdymo klaidas. O iš tikrųjų kiekvienas gimęs vaikas turi potencialių šansų tapti genijumi, tačiau apribodami vaiko pažinimo laisvę ir galimybes patirti aplinkos įvairovę, šios galimybės atimamos“, – akcentuoja S. Burvytė.

„Kitas klaidingas suvokimas yra kad vaikas paaugs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus  evoliucija paskyrė tam tikrą laiką kai protas yra dalijamas ir tėvai turi galimybes sudaryti tinkamais sąlygas vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu jo iki 7 metų neįgijai, tai vėliau labai brangiai kainuos.  Privalu

 nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, paliesti, užuosti įvairius kvapus, paragauti, pamatyti ir t.t.“, – pataria specialistė.