– Kodėl ant pakuočių vis dar nerašomas jų poveikis aplinkai?

– Labai retai galima rasti informacijos, kokį poveikį daro pakuočių atliekos. Nėra, nes tik dabar vystosi poreikis ir žmonės labiau domisi, ką perka, ką daro, kaip naudojamas ir koks poveikis aplinkai. Didėja visuomenės spaudimas ir teisinė bazė gamintojams informuoti, tačiau kol kas tik savanoriškai. Sakyčiau, net laimi tie gamintojai, kurie pateikia informacijos ant pakuočių.

– Kaip yra pateikiama reikšmė ir poveikis aplinkai?

– Nesakyčiau, kad produktas, ant kurio pateikta informacija, yra brangesnis. Išmokome ir supratome, kad ekologiniu ženklu pažymėtas produktas ne visada yra brangesnis. Didėja pasiūla ir paklausa, kaina mažėja. Prieš dešimt metų ekoženklu pažymėtas produktas buvo sunkiai atpažįstamas ir tikrai brangesnis. Tačiau dabar apie tai nebereikia šnekėti. Tačiau dar sunku atpažinti etiketes, kuriose būtų pateiktas pakuotės poveikis aplinkai viso gyvavimo ciklo metu. Vienas tokių ženklų – plačiai statybos sektoriuje taikomos EPD deklaracijos, kur suskaičiuojamas produkto visas poveikis – nuo žaliavų išgavimo iki naudojimo ir utilizavimo, CO2 pėdsakas.

– Sutinkate su požiūriu, kad svarbu ne tik naudojimo poveikis, bet ir gamybos, utilizavimo?

– Taip. Didžiausias poveikis produkto ne naudojimo etape, o žaliavų išgavimo, todėl labai svarbu žinoti, kokias žaliavas naudoja, kokį poveikį jos daro. Gamybos poveikis šiek tiek mažesnis – dažniausiai energijos sunaudojimas. Kai produktas tampa atlieka, irgi svarbu žinoti, kokį poveikį daro.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ko trūksta Lietuvai, kad būtų valstybinis reguliavimas ir ant kiekvieno produkto matytume poveikį aplinkai?

– Teisinė bazė jau ruošiama. Su ES Žaliuoju kursu jau yra numatomos gairės ir priemonės, kad vartotojas būtų užtikrintas ir nebūtų vadinamojo greenwashingo, kai gamintojai tik užsirašo, kad produktas tvarus. ES jau priima teisinius aktus, kad reguliavimas būtų ir visi vienodai pateiktų informaciją.

– Ar žymėjimas įprastas užsienyje?

– Ne visose šalyse. Gerieji pavyzdžiai – Skandinavijos šalys. Ten visuomenės ir vyriausybės susidomėjimas poveikiu aplinkai ir gamtos saugojimu yra didesnis. Ten jau taikomos etiketės ir ženklinimas, visuomenė jau pažįsta. Švedijoje paprastose parduotuvėse nerasite gaminio, kuris nebūtų pažymėtas ekoženklu. Tai įprasta ir norma. Skandinavijoje jau priimtas įstatymas, kad turi būti apskaičiuotas statomų naujų pastatų CO2 pėdsakas. Tam turi būti žinoma, iš ko statomas pastatas. Reikia žinoti, kokį poveikį statybinės medžiagos turi.