Pavyzdys Gdanske

Eurostato duomenimis, pusė viso ES bendrojo energijos suvartojimo tenka centralizuotam šildymui ir vėsinimui. Apie 60 proc. energijos paskirstoma būtent patalpų ir vandens šildymui, trečdalis – pramonės poreikiams.

Šiandien dauguma Europos centralizuoto šildymo sistemų kliaujasi iškastiniu kuru. Pasitelkus šilumos siurblius arba elektrodinius katilus ir taip elektros energiją konvertavus į šilumą, centralizuoto šildymo sektoriuje galėtų padidėti atsinaujinančiosios energijos dalis. Ši vadinamoji power-to-heat (liet. energija-į-šilumą) technologija pasitarnautų dėl didelio šilumos poreikio ir vietinių atsinaujinančiųjų energijos šaltinių trūkumo sunkiausiai dekarbonizuojamose šildymo sistemose.

Mariuszas Michalekas daugiau nei du dešimtmečius kuria ir valdo įvairius su pramone ir energetika susijusius projektus tiek Lenkijoje, tiek tarptautinėse korporacijose. Neseniai jis buvo paskirtas Lenkijos centralizuoto šildymo ir elektrinių asociacijos valdybos pirmininku. Konferencijoje Briuselyje jis akcentavo, kad Europoje yra daugiau nei 17 tūkst. centralizuoto šildymo sistemų, kurios padengia apie 13 proc. galutinio energijos suvartojimo, ir tik 43 proc. jų naudoja iš atsinaujinančiųjų išteklių ar atliekų išgaunamą šilumą.

Situacija: M. Nagevičius primena, kad Lietuvoje didžioji dalis šilumos gaunama iš biokuro, kuris CO2 atžvilgiu laikomas neutraliu klimatui. P. Peleckio / BNS nuotr.

„Jeigu pažiūrėtumėte į energetikos sektorių, elektros gamyba gali būti dekarbonizuota santykiniai greitai, tačiau centralizuoto šildymo dekarbonizavimas yra kur kas sudėtingesnis. Kol iš atsinaujinančiųjų išteklių, daugiausia iš vėjo ir saulės, išgaunamos elektros kiekiai energetikos sektoriuje auga, centrinio šildymo sistema veikia daugiausia su iškastiniu kuru. Mano nuomone, artimiausiais dešimtmečiais tai turi pasikeisti, o power-to-heat technologijos parodo, kaip atsinaujinančioji energija gali būti panaudota ir šildymui“, – dėsto M. Michalekas.

„PGE Energia Ciepla S.A.“ yra didžiausias Lenkijos centrinio šildymo tiekėjas, aptarnaujantis daugiau nei 2 mln. šalies gyventojų. Šios kompanijos valdybai priklausantis M. Michalekas teigia, kad investuoti į power-to-heat technologijas iš tiesų verta. Kaip pavyzdį jis pateikia Gdanske įrengtus du 35 megavatų (MW) elektrodinius katilus, kurie dabar žaliąją elektrą konvertuoja į šilumą. 2023 m. šie du katilai švarią šilumą į centralizuoto šildymo sistemą tiekė 450 valandų, taip sutaupyta 3 200 t CO2 emisijų. Iki 2030 m. PGE ketina įrengti 1 gigavato (GW) galingumo power-to-heat technologijų, apimančių ir visus elektrodinių katilų įrenginius, ir šilumos siurblius.

Potencialas ir abejonės

Už atsinaujinančiosios energijos politikos rengimą atsakingas Europos Komisijos (EK) atstovas Matthieu Ballu teigia, kad naujas EK reguliavimas atsinaujinatiesiems energijos šaltiniams padėjo šalims narėms pagreitinti įvairių leidimų gavimo ir kitas administracines procedūras. Tačiau power-to-heat technologijų platesnio įsitvirtinimo procesui reikia didelių investicijų, dar neatsakyta ir į daug klausimų – pavyzdžiui, kaip šildymo sistemose elektrą paversti konkurencingą dujoms.

Tvarius centralizuoto šildymo ir vėsinimo sistemų sprendimus Europoje skatinančios „Euroheat an Power“ organizacijos vykdančioji direktorė Aurelie Beauvais Briuselyje teigė vis dėlto pasigendanti politinės valios, kai kalbama būtent apie atsinaujinančiosios energijos dalį Europos šildymo ir vėsinimo sistemose bei infrastruktūrose.

Saulei nešviečiant ar vėjui nepučiant, nebūtų ekonominės logikos naudoti brangią elektrą šildymui. Power-to-heat sistemos veikia su pertrūkiais, kai susiformuoja elektros perteklius.

„Centralizuoto šildymo sistemoje turime gerų įrankių ir technologijų, kurios leidžia ieškoti elektros sistemos balanso, pavyzdžiui, kogeneracinių įrenginių. Daugybėje šalių elektrodiniai katilai nėra nauja technologija. Jų yra ne tik Lenkijoje, bet ir Nyderlanduose, kur yra ir 150 MW galingumo katilas […]. Be to, jį labai įdomu stebėti, nes iš esmės jis aktyvuojasi, kai turime perteklių iš saulės ir vėjo energijos“, – pasakoja A. Beauvais.

„Industriniai šilumos siurbliai taip pat pasitarnauja, tai yra galimybė atrakinti naujus šildymo šaltinius. Su jais mes galime ne tik varijuoti elektros sistemoje“, – teigia ji.

„Šilumos perteklius neseniai vienoje studijoje buvo įvardytas kaip didžiausias ES nepanaudotas energijos šaltinis. Tai nėra nereikšmingas elementas, tai yra galimybė suteikti akceleracijos Europos šildymo ir vėsinimo sistemos dekarbonizacijai, – įsitikinusi A. Beauvais. – Su galingais šilumos siurbliais galima išgauti daugiau nei 2 tūkst. teravatvalandžių (TWh) per metus ir tai yra daugiau nei visas iki 2050 m. prognozuojamas Europos šildymo poreikis. Nesakau, kad mums reikėtų išnaudoti visa tai, bet jei mes tik pasižiūrėtume į potencialą, verslo galimybės aiškios.“

Į centralizuoto šildymo ir klimato tvarumą besiorientuojantis energetikos ekspertas dr. Andrej Jentsch vis dėlto mano, kad pagrindiniu iššūkiu taps klausimas, iš kur gauti pakankamai žaliosios elektros, kuri reikalinga power-to-heat technologijos veikimui užtikrinti. „Kalbame apie papildomą žaliąją elektrą, nes neturėtume pamiršti, kad globaliai bandome elektrifikuoti daug sektorių, pavyzdžiui, pramonės, gamybos, mobilumo, ir akivaizdžiai mums reikia dekarbonizuoti egzistuojančią elektros paklausą. Jei dabar į elektros grandinę pridėtume power-to-heat paklausą, būtų nemenkas iššūkis“, – akcentuoja jis.

Išsiskiriame gerąja prasme

Lietuvos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius primena, kad Lietuvoje didžioji dalis šilumos gaunama iš biokuro arba, kitaip tariant, medienos atliekų, todėl šiuo aspektu ES kontekste šalis išsiskiria gerąja prasme.

„Biokuro deginimas CO2 atžvilgiu laikomas neutraliu, nes medis užauga, sugeria CO2, vėliau medį panaudojus lieka gamybinių atliekų ir per katilą CO2 vėl grįžta į ciklą, papildomai CO2 išmetimas atmosferoje nepadidinamas. Todėl Lietuvoje CO2 išmetimai centralizuoto šildymo sistemoje yra ganėtinai maži, neturime tokių problemų kaip, pavyzdžiui, Vokietija ir kitos šalys, kuriose dominuoja iškastinis kuras“, – pasakoja M. Nagevičius. Vis tik jis priduria, kad išimčių yra – dalyje Lietuvos šiluma gaminama pasitelkus dujinius katilus ir atliekas deginančias jėgaines. Pastaroji veikia ir Kaune, o tokie metodai nėra neutralūs klimatui.

„Iš esmės power-to-heat technologijos turi perspektyvų, nes jos mažina biokuro naudojimą. Ateityje, jeigu medienos pramonės apimtys Lietuvoje mažėtų, būtų mažiau miško kirtimų ir kartu mažiau medienos atliekų, iš dalies biokuro pakeitimas kažkuo kitu panaikintų potencialią problemą“, – sako LAIEK prezidentas.

Jis mini ir kainą – power-to-heat technologijos galbūt prisidėtų ir prie pigesnės šilumos gamybos. „Perspektyva daugiausia tame, kad kuo toliau, tuo labiau elektros energijos gamyboje matome didesnę saulės, vėjo elektrinių dalį ir dėl to yra ganėtinai dideli elektros balansavimo poreikiai. Kas yra balansavimas? Kai gamintojas pardavinėdamas elektrą nepataiko, prognozuodamas, kiek jos pagamins kitą dieną, o tokių neatitikimų dažnai pasitaiko, nes vieną dieną vėjas pučia stipriau, kitą – silpniau. Ir tada subalansuojamą elektrą reikia nusipirkti arba parduoti realiu laiku“, – aiškina M. Nagevičius.

„Jeigu elektros pagaminama daugiau negu prognozuota, tokiais atvejais ją reikia sunaudoti ir tokios elektros kainos būna labai nedidelės, dažnai net neigiamos. Ir čia atsiranda galimybė tokią elektrą panaudoti šildymui. Kadangi tokių momentų dažnėja, elektros panaudojimas šildymui gali būti perspektyvus“, – tęsia ekspertas.

Tačiau yra momentų, kai elektra išties yra brangi: „Saulei nešviečiant ar vėjui nepučiant, nebūtų ekonominės logikos naudoti brangią elektrą šildymui. Power-to-heat sistemos veikia su pertrūkiais, kai susiformuoja elektros perteklius.“

„1995–2000 m., kai buvau jaunas inžinierius ir pradėjau savo karjerą kaip energetikos konsultantas, lankydavomės miestelių šilumos tinkluose. Ten būdavo elektrodinių katilų, didelės statinės, į kurias įvesti elektrodai. Tuo metu elektra buvo brangi, todėl geriausia praktika buvo keisti elektrodinius katilus, nes jie buvo neefektyvūs“, – prisimena LAIEK prezidentas.

„Įdomu, kad ratas apsisuko ir vėl kalbame apie elektrodinių katilų grąžinimą. Viskas sukasi ciklais“, – priduria M. Nagevičius.

PVM lengvata šildymui: ar bus pratęsta?

Socialdemokratai pateikė pasiūlymą dar vienam šildymo sezonui pratęsti šį mėnesį baigusį galioti nulinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą centralizuotam šildymui.

Prezidento patarėja Irena Segalovičienė teigia, kad šis pasiūlymas yra svarstytinas. Anot jos, ar lengvatos reikėtų, priklausys ir nuo kito sezono šildymo kainų.

Tačiau, I. Segolivičienės teigimu, svarstant apie panašias lengvatas, reikia įvertinti visus planuojamus mokesčių pakeitimus, pirmiausia susijusius su gynybos finansavimo didinimu.

Socialdemokratai PVM įstatymo pataisomis siūlo laikinai – nuo šių metų spalio iki 2025 m. balandžio pabaigos – iš valstybės biudžeto kompensuoti nulinio PVM šildymui tarifą.

Finansų ministerija, reaguodama į pasiūlymą, pareiškė, kad pratęsti lengvatos neplanuojama – jos nuomone, naudingiau didinti žmonių pajamas ir perkamąją galią.

Ministerijos skaičiavimais, valstybės biudžetas dėl pratęstos lengvatos 2023–2024 m. netektų apie 57 mln. eurų.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė taip pat mano, kad objektyvių motyvų sprendimui pratęsti PVM lengvatą šildymui nėra – šių metų valstybės biudžetas jau patvirtintas ir jame lėšų šiam tikslui nenumatyta.

„Kainos normalizavosi, krizės nebeliko, todėl ir tęsti šią kompensacinę priemonę objektyvių motyvų nebėra, nepaisant opozicinių partijų noro lengvu būdu rinkti priešrinkiminius reitingus“, – sako jis.

9 proc. PVM tarifas centralizuotam šildymui buvo laikinai panaikintas nuo 2022 m. sausio iki tų pačių metų žiemos šildymo sezono pabaigos. Tačiau 2022-ųjų rugsėjį Seimas lengvatą pratęsė dar dviem sezonams.