Užsienio pavyzdžiai

„Henry Fordas 1926 m. įvedė penkių darbo dienų savaitę, o 1938 m. tai jau buvo reglamentuota JAV kontekste. Manau, ir šiuo atveju pirmus drąsius ir ryžtingus sprendimus atliks inovatyviai mąstantys lyderiai, o vėliau tai galėtų būti plačiu mastu realizuojama ir valstybės lygiu“, – apie keturių darbo dienų savaitės perspektyvas svarsto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) mokslo darbuotoja dr. Viktorija Tauraitė.

Ji aiškina, kad klasikinio keturių darbo dienų savaitės modelio pagrindinė idėja yra 100:80:100. Šiame modelyje laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę. Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui santykinai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32, ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti suplanuotas užduotis, kurias anksčiau atlikdavo per penkias. „Taigi savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 proc. Galiausiai už tai, kad darbdavys sumokėtų tokio pat dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. produktyvumu“, – dėsto V. Tauraitė.

Ji remiasi užsienio šalių patirtimi ir pirmiausia pabrėžia keturių darbo dienų savaitės pranašumus, žvelgdama iš darbuotojo perspektyvos. Pavyzdžiui, 2021 m. Jungtinėje Karalystėje (JK) buvo atliktas tyrimas, kurio metu 78 proc. darbuotojų, dalyvavusių tokiame eksperimente, nurodė, kad sumažėjo jų patiriamo streso lygis.

Projekcijos: V. Tauraitė viliasi, kad ateityje Lietuvoje bus keturių darbo dienų savaitė, tačiau plačiąja prasme šis modelis nebus įgyvendintas per trumpą metų ar dvejų laikotarpį. / J. Petronio nuotr.

„Keturių darbo dienų savaitė reiškia ir tris laisvadienius. JK vykdyto tyrimo metu buvo paklausta, kokioms veikloms skirtumėte tokios trukmės savaitgalius. Dažniausiai buvo nurodoma, kad laikas būtų skiriamas šeimai, vaikams, pramogoms, kelionėms, pomėgiams, laisvalaikiui ir pan. Iš to galima daryti prielaidą, kad pozityvus poveikis būtų įžvelgiamas ir makroekonominiu lygmeniu: daugiau pinigų išleistume įvairioms pramogoms, o tai įvairių mokesčių pavidalu, tikėtina, grįžtų į valstybės biudžetą“, – pastebi V. Tauraitė.

„Naujojoje Zelandijoje 2018 m. taip pat buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad 45 proc. eksperimento dalyvių pagerėjo darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Apskritai, darbuotojai dažnai yra labiau patenkinti darbu, dažniau išvengiama perdegimo atvejų, teigiama, kad pagerėja darbuotojų psichologinė sveikata“, – toliau vardija ji.

Visiems nepritaikysime

Jeigu žvelgtume iš darbdavio perspektyvos, jau 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu Naujoji Zelandija fiksavo 20 proc., o 2021 m. Japonija – 40 proc. didesnį darbo našumą. Panašaus pobūdžio rezultatus identifikavo ir Danija, JK. „Be to, sumažėja elektros sąnaudos: Japonijoje eksperimento metu buvo nustatyta, kad elektros sąnaudos sumažėjo 23 proc.“, – priduria V. Tauraitė.

Vis dėlto ekonomistė pripažįsta, kad ne visuose sektoriuose, ne visoms profesijoms galima pritaikyti keturių darbo dienų savaitės modelį: „Papildomų iššūkių gali kilti, jeigu skirtingi darbo dienų modeliai yra taikomi visoje šalyje arba jei jie nesutampa globaliniu mastu.“

„Jei grįžtume prie streso lygio, jis tikrai sumažėtų ne visiems darbuotojams. Visi esame skirtingi, todėl dirbti efektyviau, turint santykinai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius, kad spėtume realizuoti išsikeltus savaitės tikslus. Ne paslaptis, kad ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Pavyzdžiui, 2016 m. JK apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 valandas“, – išskiria V. Tauraitė.

„Įgyvendinant tokio pobūdžio modelį tikslinga atlikti užsibrėžtos trukmės eksperimentą, o prieš tai – didelius namų darbus tiek techniniu lygmeniu, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo apimtyje“, – teigia ji.

Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.

Pašiepia tendencijas

Pasak V. Tauraitės, 2023 m. lapkričio 16–27 d. „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad 51 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų pritaria, kad būtų dirbama keturias darbo dienas per savaitę. „Sprendimui kiek labiau pritaria jaunimas iki 30 metų (67 proc.), 30–49 metų asmenys (57 proc.) ir potenciali darbo jėga – besimokantis jaunimas (68 proc.)“, – išskiria ji.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva sako, kad naują idėją iš tiesų labiausiai palaiko jaunimas – esą net du iš trijų jaunuolių ir bedarbiai. Ekspertė atvira: jos manymu, pažadas sutrumpinti darbo savaitę iki keturių dienų pašiepia darbo rinkos realijas. Ekonomistė įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis.

„Tai nenormali proporcija, ją nemaža dalimi lėmė darbuotojų trūkumas. Darbuotojų trūkumą paaštrino kovidinis pinigų didinimas, nesutvarkytos darbo migracijos procedūros, dėl kurių įmonės negalėjo papildyti savo komandų gretų atvykėliais iš trečiųjų šalių“, – sako E. Leontjeva.

„Normaliomis sąlygomis atlyginimai auga drauge su našumu. Netgi ES priimtos Direktyvos principai numato, kad minimalios algos skaičiavimo formulėje turi atsirasti našumas. Matyt, ne tik mums Lietuvoje, bet ir kitoms ES šalims darosi vis sunkiau konkuruoti globalioje rinkoje, tad nutarta grįžti prie ekonominės logikos: atlyginimų augimas turi būti paremtas ekonomikoje sukuriamos vertės augimu“, – tęsia ekspertė.

Darbo kodekse jau yra

Artėja įvairūs rinkimai, jau vyksta rinkimų kampanijos, girdime, kaip kai kurios politinės partijos skelbiasi esančios už trumpesnę darbo savaitę. E. Leontjeva mano, kad tai yra realus populizmas, nes LR Darbo kodeksas iš tiesų jau dabar numato galimybę susitarti dėl trumpesnės darbo savaitės ir individualaus prie darbuotojo poreikio pritaikyto darbo režimo. V. Tauraitė taip pat akcentuoja, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų ir dirbantys valstybės ar savivaldybių įstaigose, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį.

„Prisitaikymas prie darbuotojo poreikių praktikuojamas vis dažniau, nes darbdaviams svarbu išlaikyti gerus darbuotojus. Įsikišti į darbo santykius, priimant įstatymą, reikštų suduoti didžiulį smūgį ir patiems žmonėms, ir šalies ekonomikai. Juk ir šiandien vis dažniau kalbama apie pervargimą ir perdegimą darbe, o tai neretai yra darbuotojų stygiaus padarinys. Ekonominiai iššūkiai verčia mus visus suktis greitai, reaguoti į nuolatinius pokyčius, išnaudoti kiekvieną įmonėje esantį rezervą. Jeigu valdžia lieps suktis dar greičiau, kiek perdegimų, nusivylimų, darbo konfliktų ir broko tai lems?“ – klausia LLRI prezidentė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad sumokėti už penktą dieną, jeigu per keturias dienas nepavyktų sukurti lygiai tiek pat vertės, kiek anksčiau sukurdavome per penkias dienas, tektų ne kam kitam, o darbdaviui. „Privačiame sektoriuje supakuoti penkių dienų produkciją ar paslaugas į keturias dienas bus neįmanoma, – sako E. Leontjeva. – Fizikiniai, cheminiai, technologiniai procesai gamyboje reikalauja laiko. Arba, tarkim, medicina, paslaugos – ar galima operaciją atlikti per 45 minutes, jeigu anksčiau ji trukdavo valandą? O masažą ar pedikiūrą? Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.“

Jau ir dabar turintys trumpesnę darbo savaitę medikai ir pedagogai dažniausiai dirba daugiau negu vienu etatu. Vadinasi, žmonėms svarbiau pajamos negu poilsis. „Atsirastų poreikis už daugelį darbų mokėti viršvalandžius. Šioje trapioje ekonominėje situacijoje daugeliui darbdavių tai paskatintų sprendimą užsidaryti, perkelti veiklą svetur. Be to, greitesnis darbas gali padidinti valandinį našumą, tačiau ne bendrą, o mums ekonomikoje reikia didinti bendrą našumą“, – teigia E. Leontjeva.

Situacija: E. Leontjeva įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis, o tokia proporcija nenormali. / LLRI nuotr.

Bandymai Lietuvoje

Vis dėlto praktika rodo, kad šiandien keturių darbo dienų savaitės modelį Lietuvoje testuoti ir taikyti pirmiausia mėgina mažos įmonės, išimtis – akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, kurioje dirba apie 600 darbuotojų. „Įmonė dalijasi džiugiais rezultatais, kad darbo našumas padidėjo 23 proc., o 69 proc. šį modelį taikančių darbuotojų nurodė, kad sumažėjo jų streso lygis. Kai kurios įmonės Lietuvoje pasirenka ir kitokį variantą: keturių darbo dienų savaitės modelį taiko vasaros laikotarpiu, t. y. nuo Joninių iki rugpjūčio pabaigos“, – pasakoja V. Tauraitė.

Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai, pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 valandas, dirbant penkias dienas per savaitę. Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. „Dviejų savaičių laikotarpiu, vietoj įprastinių dešimties, devynios dienos būtų skiriamos darbui, o penkios, vietoj įprastinių keturių, laisvadienių – asmeniniam gyvenimui. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis. Manau, Lietuvoje 6 valandų darbo diena galėtų būti tarpinis variantas, pereinant iš dabar esančios situacijos iki inovatyvaus ir modernaus varianto – keturių darbo dienų savaitės“, – sako ji.

E. Leontjeva tiki, kad, ieškant geriausio varianto, vis dėlto eksperimentuoti reikėtų privačiai: „Žmogaus, kaip neurobiologinės būtybės, tikrovė ir visa mūsų patirtis rodo, kad žmogus negali dirbti visiškai nesustodamas. Mums būtinos ir pertraukos, ir persijungimas, ir mokymosi, ir komandos bendravimo valandėlės. Taigi žmogui būtina ir nuo kompiuterio atsikelti, ir akims duoti poilsio. Ką jau kalbėti apie mūsų smegenis. Nuo gebėjimo išlaikyti dėmesį priklauso mūsų vaisingumas, bet ir tarp tų dėmesio šturmų būtinos pertraukos.“

„Nors manau, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, plačiąja prasme šio modelio įgyvendinimas Lietuvoje neįvyks per trumpą vienų ar dvejų metų laikotarpį“, – prognozuoja V. Tauraitė.