„Ne paslaptis, kad kiekviena maitinimo įstaiga, kuri yra ne pelno siekianti, vis tiek taupo kaštus, o tikrai žinome, kad maisto kainos parduotuvėse eksponentiškai didėja. Ar jūs išmaitintumėte savo šeimą už 2,90 Eur per dieną vienam žmogui? Iš maisto parduotuvėje galimų nusipirkti produktų tikrai išmaitintumėte. Pagal tai, kokie porcijų dydžiai yra pradinukams ir darželinukams, turėtų užtekti tų pinigų ir kokybiškai pamaitinti. Mes turime labai daug maitintojų, kurie galėtų maitinti vaikus už tokią sumą kokybišku maistu, bet jie net nepatenka į vadinamąjį žaidimą“, – kalbėjo virėjų ir konditerių asociacijos tarybos narė Aida Čepukaitė.

Mokyklos ir darželiai naudojasi trimis maitinimo rūšimis. Pasak A. Čepukaitės, kokybiškiausias maistas tiekiamas tada, kai samdomi virėjai ugdymo įstaigos viduje.

„Yra pagrindinės trys maitinimo rūšys. Pirmoji – kai mokykla ar darželis samdo virėjus viduje ir tai yra geriausias maitinimo būdas, nes patys virėjai gamina ir jiems labiausiai rūpi. Antroji – išorinis tiekėjas, kuris turi savo virėjus, trečioji – išorinis tiekėjas, kuris atveža iš cecho. Logiškai galvojant, kas pagamina maistą toliau ir jį atveža, maisto kokybė nukenčia. Ir kuo tu esi didesnis, tuo tavo porcijos kaina yra mažesnė. Problema yra tame, kad mokyklos dažniausiai neturi tiek standartinės įrangos, kurios užtektų gaminti visiems kokybišką maistą. Jeigu ta įranga butų, į viešuosius pirkimus patektų daug daugiau žmonių, norinčių kuo kokybiškiau pamaitinti savo vaikus“, – aiškino A. Čepukaitė.

Mažoms mokykloms, ugdančioms mažesnį skaičių vaikų, investuoti į savo įrangą neapsimoka.

„Įsivaizduokime, kad įrangą nusipirkti kainuotų 50 tūkst. Eur. Jeigu laimite viešąjį pirkimą metams, tai jūs nežinote, ar turėsite jį antrus, trečius metus, tačiau turite investuoti 50 tūkst. Eur, kad galėtumėte maitinti [vaikus]. Jeigu tai yra tik viena mokykla, kurioje yra 200 vaikų, tai jums net neapsimoka“, – teigė A. Čepukaitė.

Vaikus ugdymo įstaigose maitinantis verslas turi pasižymėti altruizmu, nes negali užsikelti kainų, o ir maisto kokybė turi atitikti standartus. Dažniausiai dėl to nukenčia virėjai, uždirbdami kone minimumą.

„Kiekvienas verslo direktorius ar savininkas visada sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Jeigu jis nori kuo daugiau užsidirbti, tada nukentės kokybė. Reikia sąžiningo atlygio darbuotojams. Ne paslaptis, kad procentas tų pinigų tenka ir virėjams, tai galite pasižiūrėti statistiškai, kiek vidutiniškai mokykloje arba darželyje dirbantis virėjas uždirba – minimumą. Bet dažnai mažesni tiekėjai daugiau mokėti ir negali, nes jų kaštai vienai porcijai yra per dideli“, – sakė A. Čepukaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Visi, kas turi galimybę prisidėti prie tų sprendimų, prisideda. Manau, kad situacija gerėja ir negalime prašyti, kad leistų 5 Eur [vaiko maitinimui per dieną] iškart duoti, nes tuos pinigus iš kažkur reikia gauti. Reikia apie tai kalbėti, kad daugiau pinigų yra geriau. Tiekėjas X, vietoje 2,90 Eur laimėjęs už 5 Eur, skirs didesnę dalį pinigų produktams. Mes norime, kad būtų kuo daugiau tiekėjų, būtų konkurencija ir kad būtų kokybės ir kainos santykis“, – komentavo A. Čepukaitė.

Maitinimo kaina priklauso nuo gaminamo maisto kiekio. Kuo daugiau – tuo pigiau.

Labai primygtinai rekomenduojame savivaldybėms padėti mokykloms parengti labai stiprias viešųjų pirkimų sutartis.

„Kai kur už 3 Eur darželiai sugebėdavo duoti lašišos, kurios kaina yra 15–17 Eur/kg. Aš nežinau, kaip jie gaudavo tą lašišą ir už kokią kainą. Galbūt lašišą galima pakeisti produktu, kuris tikrai ekologiškai augintas Lietuvoje. Jeigu tu už 2,90 Eur maitini 50 vaikų ir 500 ar 5 tūkst., yra skirtumas. Kaip tu gaminsi 50 ir kaip tu gaminsi 5 tūkst., kiek kainuos tavo produktai 5 tūkst. vaikų kasdieną ir kiek jie kainuos 50 vaikų. Tai yra didžiulis skirtumas. Ir tada visa kita strategija – virėjai išoriniai ar vidiniai ir pan.“ – aiškino A. Čepukaitė.

Ji ragina savivaldybes investuoti į viešųjų pirkimų sutarčių rengimą, kad mokyklos ir darželiai neliktų nuskriausti.

„Tai yra viešasis pirkimas. Labai primygtinai rekomenduojame savivaldybėms padėti mokykloms parengti labai stiprias viešųjų pirkimų sutartis. Jeigu tavo sutartis nėra stipri, tu negali nieko reikalauti. Kai kur yra samdomas specialistas, turintis juridinį išsilavinimą, kitur yra mažinami etatai ir vos ne virėjas tą sutartį perskaito, nukopijuoja ir pasirašo, sudaro produktų sąrašą. Kaip ne specialistas gali daryti tokį dalyką? Galima sumokėti šiek tiek daugiau pinigų savivaldybės atžvilgiu ir turėti vieną gerą sutartį savivaldybėje“, – kalbėjo A. Čepukaitė.

Kur mes beeitume, nebuvo nė vienos mokyklos, kad būtų viskas tobula.

Svarbiausia, kad kiekvienas dirbtų savo darbą ir darytų jį kokybiškai bei tarpusavyje bendradarbiautų.

„Labai svarbu, kad specialistai darytų savo darbą. Jeigu virėjas užsiima kažkuo, kas susiję su pirkimais, tai nėra teisinga. Virėjas turėtų žinoti, kaip gaminti maistą iš technologinės pusės. Technologas turėtų ją sudaryti, o dietistas turėtų sudėlioti meniu maistinės vertės atžvilgiu. Jie visi turi bendradarbiauti. Teko ir su Sveikatos apsaugos ministerija bendrauti, kurie sakė, kur mes beeitume, nebuvo nė vienos mokyklos, kad būtų viskas tobula“, – teigė A. Čepukaitė.