Didžioji dalis neįgaliųjų dirba atviroje darbo rinkoje, socialinėse įmonėse – apie 10 proc. Užimtumo tarnyboje yra užregistruota apie 13 tūkst. asmenų, turinčių negalią, kurie ieško darbo.

Savi, artimi, branginantys

Kauno technologijos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad žmonėms, turintiems negalią, aktyviai įsitraukti į darbo rinką trukdo keletas priežasčių, visų pirma, neigiamos darbdavių, darbo kolektyvų ir visos visuomenės nuostatos. Vyrauja stereotipinė nuomonė, kad neįgalūs žmonės nebus pajėgūs tinkamai atlikti darbo, nes jiems trukdys negalia.

„Šios nuostatos dažniausiai susijusios su tuo, kad mes menkai pažįstame neįgaliuosius, jų nėra mūsų aplinkoje. Mokslininkai labai aiškiai akcentuoja, kad žmonės, turintys negalią, tinkamomis sąlygomis dirba kokybiškai, tvariai, jie yra labai lojalūs darbuotojai, nes brangina darbo vietą ir nenori jos prarasti“, – aiškino viceministrė J.Jakštienė.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) siekiant užtikrinti žmonių, turinčių negalią, teisę į darbą lygiai su kitais žmonėmis, pagelbėti jiems įsidarbinti ir sėkmingai dirbti, suteikiama įvairių nemokamų darbo rinkos paslaugų, taip pat pagalba kuriant darbo vietą sau. Ministerija yra parengusi naujų siūlymų, kurie padės žmonėms, turintiems negalią, lengviau įsidarbinti atviroje darbo rinkoje. Numatytas labai platus priemonių spektras – nuo visuomenės nuostatų keitimo iki konkrečios darbo vietos pritaikymo.

„Šiandien tik kas trečias darbingo amžiaus neįgalus žmogus dirba. Galėtų dirbti dvigubai ar net trigubai daugiau. Tik būtina sukurti tinkamas sąlygas, pašalinti nemažai kliūčių, kad neįgalieji galėtų lengviau ir greičiau įsitraukti į darbo rinką ir joje išlikti. Būtent to ir siekiame“, – aiškino viceministrė J.Jakštienė.

Pasak jos, vadovaujantis Nacionaliniu pažangos planu, yra siekiama, kad iki 2025 m. atviroje darbo rinkoje dirbtų apie 39 proc. žmonių, turinčių negalią, o 2030 m. – 47 proc.

Silpnybės ir stiprybės

Viceministrei pritaria ir UAB „Stiklinimo konstrukcijos“ direktorius Vaidotas Nekiūnas. Jo įmonėje jau kelerius metus dirba šeši darbuotojai, turintys klausos negalią.

Didžioji dalis socialinių įmonių veikia valymo paslaugų, gamybos paslaugų srityse. Neįgalūs žmonės, nenorintys dirbti tokio darbo, neturėtų būti ten siunčiami.

„Ir neįgalieji, ir sveiki – visi turime savo stiprybių ir silpnybių. Nė vienas darbdavys neįdarbins darbuotojo tokioje darbo vietoje, kuri jam netinka, kurioje išryškėja jo silpnybės. Visada ieškome suderinamumo, žiūrime, kur yra žmogaus stiprybė ir kur galime ją pritaikyti. Suradome tinkamų vietų žmonėms, turintiems klausos negalią, – ir mums gerai, ir jiems“, – sako V.Nekiūnas.

Pasak verslininko, įdarbinant neįgaliuosius, buvo pasinaudota valstybės teikiamomis subsidijomis, tačiau jos nebuvo svarbiausia priežastis šiuos žmones įdarbinant.

„Specialiai neieškojome darbuotojų, turinčių negalią. Nors savo laiku pasinaudojome tam tikromis valstybės subsidijomis, tačiau tai nebuvo priežastis įdarbinti būtent neįgalius žmones. Mums tiesiog reikėjo darbuotojų ir jie atėjo pakviesti kitų įmonėje jau dirbusių darbuotojų. Tie žmonės, turintys negalią, kurių subsidijos jau baigėsi, ir toliau sėkmingai pas mus dirba“, – teigė V.Nekiūnas.

Įtraukusis švietimas

Mokslininkų tyrimas taip pat atskleidė, kad neįgalieji neretai būna pasyvūs ir neieško darbo, nes neturi patirties, įgūdžių, niekada nėra dalyvavę darbo rinkoje, nepasitiki savimi, jiems trūksta išsilavinimo.

„Negalią turintiems žmonėms nebuvo prieinamas įtraukusis švietimas. Nors švietimo sistema dabar juda įtraukumo link, tačiau šiandien nemažos dalies neįgaliųjų išsilavinimas žemesnis. Antra vertus, yra išsilavinimą turinčių neįgalių žmonių, kurie aktyviai įsitraukia į darbo rinką. Jie yra puikus pavyzdys mums visiems, kaip reikia siekti dar daugiau žinių, dar daugiau kompetencijų, būti aktyviems“, – įsitikinusi viceministrė J.Jakštienė.

Tinkama darbo aplinka, pagal individualius poreikius pritaikyta darbo vieta, pagalba ir palaikymas darbo vietoje, judumo galimybės, kai reikia atvykti į darbą, – tai taip pat labai svarbios aplinkybės, lemiančios sėkmingą neįgaliųjų dalyvavimą darbo rinkoje.

Nebeliks socialinių įmonių

Lietuvoje šiuo metu veikia apie 100 socialinių įmonių. Kasmet jų mažėja, taip pat mažėja neįgaliųjų, norinčių dirbti jose. Šiuo metu socialinės įmonėse dirba apie 4 tūkst. žmonių, turinčių negalią, t.y. tik 10 proc.

„Didžioji dalis socialinių įmonių veikia valymo paslaugų, gamybos paslaugų srityse. Neįgalieji, nenorintys dirbti tokio darbo, neturėtų būti ten siunčiami. Mano manymu, socialinės įmonės Lietuvoje yra praeities modelis. Mes turime imtis pokyčių ir užtikrinti lygias galimybes visiems“, – kategoriškai sako viceministrė J.Jakštienė.

Pasak jos, būtent atvira darbo rinka sudaro visiems vienodas galimybes ir teises į darbą. Įtraukiant neįgaliuosius į atvirą darbo rinką, siekiama įgyvendinti lygių galimybių principą. Šia reforma įgyvendinami Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimai, susiję su tokiomis neįgaliųjų teisėmis kaip teisė į darbą lygiai su kitais asmenimis, galimybė užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo, iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir tokioje darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama žmonėms, turintiems negalią.

Numatoma daug pokyčių

Siekdama neįgaliesiems efektyviau padėti įsidarbinti atviroje darbo rinkoje, Užimtumo tarnyba numatė pokyčių.

„Keisis Užimtumo tarnybos su neįgaliais žmonėmis ir darbdaviais darbo metodai. Atsiranda atvejo vadyba. Tarnyba turi matyti, kokios kliūtys  konkrečiam neįgaliam žmogui trukdo įsidarbinti. Kliūtys gali būti labai netipinės, nestandartinės. Numatoma sudaryti planą, kaip tos kliūtys bus šalinamos, jei reikės, bus įtraukiami ir kiti partneriai. Vienas iš labai svarbių partnerių – savivaldybės“, – sako viceministrė J.Jakštienė.

Pasak jos, būtent savivaldybės turi atlikti labai svarbų vaidmenį teikiant neįgaliems žmonėms įtraukiojo švietimo, susisiekimo ir kitas paslaugas. Be atvejo vadybos, žmonėms, turintiems negalią, bus teikiama pagalba įsidarbinant ir lydimoji pagalba.

„Jau įsidarbinusiam neįgaliajam toliau bus skiriama lydimoji pagalba. Galbūt kartkartėmis reikės spręsti tam tikrus klausimus su darbdaviu, gal darbdaviui ar darbuotojui bus kažkas neaišku pradėjus dirbti, galbūt reikės pagalbos apmokant kolektyvą, padedant neįgaliajam įsilieti į kolektyvą. Numatoma daug įvairių paslaugų“, – sako J.Jakštienė.

Jos teigimu, lygiagrečiai bus siekiama keisti darbdavių ir visuomenės nuostatas, didinti neįgalių žmonių motyvaciją ir pasiryžimą, bus pasitelkiami sėkmingi neįgaliųjų integracijos į atvirą darbo rinką pavyzdžiai.

Darbas keičia visų gyvenimus

Dešimtmečius vyravusios diskriminacinės nuostatos neįgaliųjų įdarbinimo srityje pamažu jau nyksta. Daugiau nei 6,5 tūkst. šalies darbdavių priėmė dirbti žmonių, turinčių negalią. Kol nedirbantys svarsto, ar verta dirbti, norintys įsidarbina – pernai darbo rinkoje įsitvirtino 7,8 tūkst. neįgaliųjų. Tai net 34,6 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Beveik dvigubai daugiau išaugo pasirinkusių savarankišką veiklą pagal verslo liudijimą (2,68 tūkst.), palyginti su 2020 m. (1,5 tūkst.) ir 2019 m. (1,1 tūkst.).

Užimtumo tarnyboje pernai 4 proc. (9620) registruotų klientų turėjo negalią. Tai vėlgi 36,8 proc. mažiau nei 2020 m. (15 217) ir 2019 m. (11 366). Daugiausia kreipėsi 45–55 proc. darbingumo lygį turinčių asmenų (62,4 proc.).

„Teigiamos patirtys ir darbuotojų atviroje darbo rinkoje skaičiaus augimas rodo, kokia kryptimi neįgaliųjų užimtumas turėtų būti skatinimas. Plečiame ir atvejo vadybininkų tinklą visoje šalyje – pernai jų padaugėjo nuo 47 iki 57, o šiais metais šis skaičius turėtų išaugti iki 100. Individualus darbas su ribotų įsidarbinimo galimybių asmenimis padeda jiems geriau adaptuotis visuomenėje, o išsiaiškinus jų poreikius ir lūkesčius – įsidarbinti. Tai, matome, duoda geresnių rezultatų“, – tvirtino Užimtumo tarnybos Priemonių įgyvendinimo organizavimo vedėja Vaida Kamandulienė.

2021 m. šalyje veikė 105 socialinės įmonės, kuriose dirbo 4 512 neįgaliųjų, 2020 m. – 9 156, 2019 m. – 10 020.

Tarp neįgaliųjų su aukštuoju išsilavinimu buvo daugiau nei dešimtadalis, su aukštesniuoju – 13 proc., kvalifikuotų darbininkų ar paslaugų srities darbuotojų – 44,4 proc. ir neturinčių profesinio pasirengimo – 31,6 proc. Didžiausią dalį sudarė 55 metų ir vyresnio amžiaus neįgalieji – 47,6 proc., 40–54 metų – 34,5 proc., 30–39 metų – 10,7 proc. ir mažiausiai – 7,2 proc. nešgalaus jaunimo.

Negalią turinčių klientų daugiausia buvo Pakruojo (8,7 proc.), Šiaulių miesto (7,3 proc.), Šalčininkų (6,7 proc.), Joniškio (6,4 proc.), Varėnos (6,3 proc.), Kupiškio ir Rokiškio (6 proc.) rajonuose. Radviliškio, Šiaulių, Kaišiadorių, Molėtų, Raseinių, Alytaus, Prienų, Šilutės ir Zarasų rajonuose šie asmenys sudarė daugiau nei 5 proc.

Vyresnio nei 55 amžiaus Marijos Žuginos istorija – viena iš daugelio, kai, įgijusi naują profesinę kvalifikaciją, šiuo metu sėkmingai dirba. Jos didžioji karjera buvo prekyboje. Dirbo direktore, vedėja, pardavėja ir sandėlio vedėja. Dėl sveikatos problemų teko palikti barmenės darbą. Baigusi masažuotojų kursus, savarankiškai negalėjo susirasti darbo. Užimtumo tarnyboje užsiregistravusi tikėjosi toliau tobulintis šioje srityje. Jai buvo pasiūlyta persikvalifikuoti ir įgyti paklausią slaugytojo padėjėjo kvalifikaciją. Ją įgijusi įsidarbino Santaros klinikose.

„Jau metus dirbu slaugytojo padėjėja. Nors ir sunku, patinka darbas Vidaus ligų skyriuje. Mano vadovė labai gera. Vien dėl to norisi keltis ir važiuoti į darbą. Neiškeičiau jo į pasiūlymą dirbti privačioje klinikoje. Daug kontaktuoju su sunkiais ligoniais, norisi palengvinti jų situaciją. Su ligoniais dirbantys turi mylėti žmones“, – kalbėjo savo motyvacija stebinanti Marija.

Didelę socialinę atsakomybę neįgaliems darbuotojams jaučiančios prekybos įmonės „Maxima“, „RIMI Lietuva“, „Palink“ kasmet įdarbina ne po vieną dešimtį neįgaliųjų.

Žmonių, turinčių negalią, dirba įvairiose srityse, jie eina įvairias pareigas įvairiose šalies įmonėse – „Ekskomisarų biure“, „Epsilon LT“, GRIFS AG, „Ainavoje“, „Partizane“, „Argus“, „Kaišiadorių paukštyne“, Valstybinių miškų urėdijoje, EUROCASH1, „Vitarestoje“, Lietuvos pašte, „Valuminoje“, „Advantus“, „Eglėšakyje“, „Baltijos saugos grupėje“, „Ecoservice projektuose“, Utenos komunalininke“, „Norfos mažmenoje“, Socialinių mokslų kolegijoje, „Anykštos“ redakcijoje, „Grūstėje“, „Joaldoje“, „Eglės“ sanatorijoje, „Rokiškio knygyne“, „Lidl Lietuva“, „Pastatų meistruose“, „Šturmų švyturyje“, „Baldai jums“, „Šiaulių plente“, „Smiltainis ir Ko“, „Prezo grupėje“, „Torteloje“, „Megaprojektuose“, „Tandemus“, Pabradės socialinės globos namuose, „Marino projektuose“, Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje ir daugelyje kitų.

Daugiausia negalieji nori dirbti pagalbiniais darbininkais, budėtojais, sargais, automobilio vairuotojais, valytojais, pardavėjais, aplinkos tvarkytojais, nekvalifikuotais apdirbimo pramonės darbuotojais. Sėkmingai dirba ir buhalteriais, IT specialistais, pardavimo vadybininkais, konsultantais, slaugytojais ir kt.

V.Kamandulienės teigimu, pagrindinė spartesnės integracijos į darbo rinką problema susijusi su motyvacija ir kvalifikacijos trūkumu. Svarbiausios mokymo poreikio kryptys susijusios su profesiniu orientavimu, kompiuteriniu raštingumu, verslo kūrimo žinių ir įgūdžių stoka, užsienio kalbų mokėjimu.

Pernai 1,6 tūkst. neįgaliųjų pradėjo dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Daugiausia įdarbinta subsidijuojant (902) ir dalyvaujant profesinio mokymo programose (230). Paramos judumui ir neformaliu būdu įgytų kompetencijų pripažinimo priemonėmis pasinaudojo 88 asmenys. Profesinės reabilitacijos programoje pradėjo dalyvauti 298 asmenys, turintys negalią, – daugiausia įgijo apskaitininko, socialinio darbuotojo, floristo, slaugytojo padėjėjo, dekoratyvinių augalų auginimo ir želdynų įrengimo ir priežiūros, virėjo profesijas.