– Kas atsitiko abiturientams, kad jie, būdami 19-20 metų, nežino, ko nori gyvenime?

– Pagrindinė problema, kurią matau, – profesinio orientavimo nebuvimas. Apie tai šnekama kasmet, pradedant rektoriais, baigiant politikais. Tačiau nesiimama pirmo žingsnio, kad tai būtų įgyvendinta. Daugelyje kitų valstybių profesinis orientavimas arba vaiko savybių atskleidimas prasideda dar darželyje. Ten yra daug puikiai veikiančių metodų, iš vaiko galima išpešti jo talentus, žinias, norus. Galima skatinti vaiką vystytis tam tikra kryptimi.

Kai abiturientas renkasi studijų kryptį iki to pabaigos likus 48 valandoms, jis renkasi iš absoliučiai visko – nuo A iki Z, nuo matematikos iki geografijos, nuo fizinio lavinimo iki fizikos. Jei gyvenama ne Vilniuje ar Kaune, tai pasirinkimas – būtinai į šiuos miestus, nes čia barai, pramogos ir t. t. Tačiau ne konkreti specialybė. Jei vyrautų profesinis orientavimas, pasirinkimą sudarytų 2–3 specialybės, gal 1–2 universitetai.

– Prieš kurį laiką laidoje dalyvavusi psichologė Erika Kern minėjo, kad profesinė vaikų orientacija susiformuoja 5–6 metų amžiaus. Kaip nutinka, kad darželinukai žino, ką norėtų veikti ateityje, bet abiturientai tą žinojimą praranda?

– Ateina laikas, kai vaikams uždraudžiama svajoti. Vaikai darželyje dažnai svajoja, gyvena savo fantazijose, iliuzijose. Tai reikia palaikyti, bet jie ateina į mokyklą ir ten būtina turėti kuo geresnius pažymius. Pradinėse klasėse spaudimo gal dar nėra, tačiau jis tikrai vyrauja 5-7 klasėse.

Vaikai mokomi išlaikyti testus, egzaminus, bet ne įgyti žinių ir gebėjimų. Žmogus ruošiamas ne gyvenimui, o tam, kad teisingai išlaikytų egzaminą. Žinoma, yra žmonių, liaudyje vadinamų zubrylomis, kalikais ir kitais ne pačiais gražiausiais žodžiais. Galbūt jiems tai tinka, nes sugeba išmokti ir bukai kartoti. Kol pasaulis dar ne visiškai robotizavosi, tokių žmonių dar reikia. Tačiau yra daug kūrybingų žmonių, kurie nori kažką kurti, bet jie įspraudžiami į rėmus.

Tuose rėmuose visos jų svajonės po truputį nyksta. Galiausiai, priimamas mąstymas, kaip neva turi būti – svarbiausia yra gerai išlaikyti egzaminai, o svajoti nereikia, reikia atkartoti tai, kas parašyta knygose. Manoma – to reikia, kad sektųsi. Tik vėliau gyvenime viskas apsiverčia ir supranti, kad tai, ką mokeisi mokykloje, dažnai visiškai nereikalinga. Taigi, manau, kad pagrindinė problema yra tai, kad tam tikru metu vaikai užspaudžiami ir jiems nebeleidžiama svajoti.

Problema yra tai, kad tam tikru metu vaikai užspaudžiami ir jiems nebeleidžiama svajoti.

– Lietuvos aukštosiose mokyklose – apie 1800 studijų programų, o kai kurių turinys yra visiška migla. Jei bus įvykdyta aukštojo mokslo reforma, programų liks perpus mažiau. Pagal LAMA BPO statistiką, nors programų asortimentas toks platus, kasmet dominuoja 15-20 profesijų. Ką šiuo atveju sako darbdaviai? Kokių specialistų jiems stinga?

– Reikia pagalvoti, kaip po 100 metų atrodys žmonija. Labai daug mokslininkų tai apibūdina paprastai – turtingo pasaulio, ne trečiųjų pasaulio šalių visuomenė sensta, ji turės neblogas santaupas, jai reikės priežiūros. Kitas dalykas – norint uždirbti vieną eurą, dolerį ar kitą valiutos ekvivalentą, reikės gerokai mažiau laiko. Taigi bus daugiau laisvalaikio, reikės žmonių, kurie užtikrins naujus poreikius, pojūčius ir pan.

Pavyzdžiui, lėktuvų skaičius kas septynerius metus padvigubėja. Ką tai reiškia? Tai, kad atsiranda verslo kelionių, nors dauguma kelionių – turistinės. Kuriasi pigios avialinijos, daugiau keliaujama. Ateityje bus daugiau laisvalaikio, reikės sveikatos apsaugos, o mechaniniai procesai automatizuojasi. Nebereikės profesijų, kuriose atliekamas pasikartojantis mechaninis darbas.

Vienintelis dalykas, kurio neįmanoma automatizuoti – kūrybiškumas. Profesijos, susijusios su tuo, bus paklausiausios. Darbdaviai vis šneka, kokių žmonių reikia. Svarbu ne tai, kokias studijas žmogus baigęs, bet tai, kiek jis sugebės prisitaikyti. Universitetų bendruomenėse vyksta ginčai dėl to, ką turi ruošti universitetas – ar žmogų konkrečiai darbo vietai, ar protingą žmogų. Linkstama prie nuomonės, kad protingą žmogų, kuris turėtų daug bazinių žinių, gebėjimą prisitaikyti ir gretai adaptuotųsi.

Šiandien matau dalykų, kurių prieš 10 metų nematydavau. Pavyzdžiui, chemikas yra įmonės eksporto vadovas, už technologijas atsakingas žmogus – baigęs matematiką. Protingo žmogaus stereotipas tampa vis gajesnis.

Pirmą kartą su tuo susidūriau gal prieš 12 metų, kai vieno banko prašymu įkūrėme rizikos kapitalo įmonę. Buvau susitikęs su vienos Izraelio rizikos kapitalo įmonės vadovu ir paklausiau, kokius metodus jie naudoja investuodami, kaip parenka žmones, kokias profesijas turinčių jiems reikia. Jis man atsakė – popierius mes visi mokame pagaminti, bet aš atsisėdu, pažiūriu į akis ir nusprendžiu, dirbsiu su juo ar nedirbsiu.

Dauguma įmonių renkasi ne gražų CV ar du kilogramus diplomų, kurių žmogus prisirenka kuruose ir keliose aukštosiose, bet tai, ką sugeba. Iš dešimties turtingiausių pasaulio žmonių berods septyni neturi aukštojo išsilavinimo. Tai nereiškia, kad jie nėra protingi, juk matome, kokias verslo imperijas sukūrė. Vis svarbesnė yra asmeninė vadyba, o ne specialybės pasirinkimas.

– Populiarios tampa STEAM tipo mokyklos. Į pirmosios sostinėje tokio tipo mokyklos 72 vietas pretendavo apie 490 septynmečių. Mokykla net samdė psichologus, kad šie padėtų atrinkti mokinius. Technologiniai mokslai garantuoja gerą ateitį, bet ar verta ten stumti savo vaiką, jei tam jis neturi gabumų?

– Tėvai pasidavė madai. Baigusieji inžinerines specialybes greičiau įsidarbina, jų užmokestis didelis, todėl dauguma bando įkišti savo vaiką ten, net jei pastarasis to nenori. Visiems tėvams atrodo, kad jų vaikas – protingiausias pasaulyje. Nereikia pasiduoti madai, reikia, kad vaikas pats atrastų savo kryptį ir ten eitų. Nė vienas, nuėjęs į nemėgstamą darbą, kad ir kiek jam mokėtų, nepadarys sėkmingos karjeros.

Vienintelis dalykas, kurio neįmanoma automatizuoti – kūrybiškumas.

– Kaip darbdaviai vertina žmones, kurie pirmiausia baigia profesinę mokyklą, vėliau – tos pačios ar giminingos srities kolegines ar universitetines studijas?

– Tai didelis pliusas. Nuolat girdžiu įvairius juokelius apie tai, kad, pavyzdžiui, žmogus baigia inžineriją, nueina į sandėlį ir neatskiria kur varis, o kur žalvaris. Teoriškai jis žino savybes ir ką su tuo daryti, bet jis nečiupinėjęs to metalo praktiškai. Manau, kad žmogus, pabandęs tai išmokti rankomis, o vėliau galva, tikrai vertesnis už tą, kuris mokėsi tik teoriškai.

Kai neįsivaizduoji, kaip vyksta praktinis procesas, žinios nėra taip gerai įsisavinamos. Jei prieš mokantis aukštojoje mokykloje buvo dirbta su metalu, medžiu, kažkokiu įrankiu ir pan., žinios įsisavinamos visiškai kitaip.

– Kaip darbdaviai vertina tuos, kurie ateina su užsienio aukštosios mokyklos diplomu?

– Ta mada jau truputį praėjo. Labai gerai vertindavome užsienio diplomus ir buvome nuvertinę lietuviškus. Dabar viską labiau lemia asmenybė. Darbdaviai jau supranta, kad ir užsienyje daug prastų mokyklų. Man labai patiko KTU rektoriaus Petro Baršausko pasakymas, kad pasaulyje dabar klesti dviejų rūšių mokyklos – arba labai stiprios, kaip Harvardas, Oksfordas ir pan., arba tos, kurios pardavinėja diplomus. Tarpinės mokyklos šiandien nuosmukyje. Taigi dėčiau lygybės ženklą tarp lietuviško ir užsienietiško diplomo, žiūrėčiau, kas už to diplomo siejasi.

– Ką patartumėte abiturientams? Koks būtų sėkmingas studijų pasirinkimas?

– Šiandien reikėtų inžinerinės bakalauro specialybės ir vadybos magistro. Tai ir gilios žinios tam tikroje srityje, ir sugebėjimas tas žinias komercializuoti, parduoti. Parduoti netiesiogine prasme darbdaviui – kad priimtų į darbą ir t. t.

Manau, kad savęs vadyba yra nuolatinis mokymasis, akiračio plėtimas. Net jei darbe žinai, ką daryti, darbo užmokestis geras, reikia mokytis ir dalyvauti aplinkinėje veikloje, nuolat siekti naujų kompetencijų. Gal kai kurios kompetencijos atrodo bereikšmės, tačiau gyvenime dalis jų vis tiek panaudojama.