Tvirtina, kad Lietuvoje trūksta gerų darbuotojų, o prastų – daugybė

Lietuvoje daug prastų ir vidutinių darbuotojų, o gerų trūksta – daugelis organizacijų neranda tokių žmonių, kokių norėtų. Taip LRT RADIJUI sako įmonės „Alisa Management Laboratory“ vadovė Alisa Miniotaitė. Anot jos, kai kuriems 45–50 metų amžiaus žmonėms iš tiesų sunkiau susirasti darbą, tačiau tai įmanoma – svarbu ieškoti, galbūt pagalvoti apie naują kvalifikaciją ir įvertinti savo konkurencingumą.

– Ieškant informacijos apie jus internete, paieška nuveda iki „Alisa Management Laboratory“. Kas tai yra?

– Rašiau disertaciją Norvegijoje, o grįžusi į Lietuvą galvojau, ką daryti toliau. Prieš tai turėjau savo kompaniją ir vadovavau kitos kompanijos departamentui, bet nusprendžiau, kad man labiausiai patinka ir sekasi savas verslas, todėl nusprendžiau įsteigti kompaniją ir galvojau, koks galėtų būti jos pavadinimas. Susiradau informacijos, kuo pasižymi geri pavadinimai, ir galiausiai sukūriau „Alisa Management Laboratory“. Mes dirbame ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje, turime klientų Švedijoje ir Šveicarijoje, tad toks pavadinimas mums padeda. Kodėl laboratorija? Nes mes patys kuriame žinias, o jos ir kuriamos laboratorijoje – ten galima atlikti daug eksperimentų ir rasti geriausią vaistą,

– Kai kas pasakytų, kad žinias kuria realybė?

– Realybė turbūt irgi kuria žinias, čia toks filosofinis klausimas. Pati savaime realybė neutrali, tik mūsų požiūris jai suteikia prasmę. Taigi mūsų pasirinkimas, kaip apibendrinti realybę, – ko gero, yra žinios.

– Daug kas nedrįsta kurti verslo, nes bijo biurokratijos, bankrutuoti ir pan. Kaip jūs žiūrite į tas baimes?

Lietuvos vadovų bėda yra nemokėjimas suteikti gero grįžtamojo ryšio. Turiu omenyje bent jau pasakymus – ačiū, kad gerai padirbėjai, ačiū už šiandienos darbą ir pan.

– Savo verslą pradėjau 2002 m., man buvo 25 metai. Dabar suprantu, kad buvau labai drąsi, kita vertus, buvau drąsi nuo pat vaikystės. O kaip žiūriu į baimes? Normaliai. Jos tiesiog yra. Klausimas, ką mes su jomis darome. Galime leisti joms karaliauti, o galime tiesiog suprasti, kad jos yra ir tikėti ateitimi.

Jei aš galvoju, kad viskas baigsis gerai, einu su šypsena pasitikti sėkmės, dažniausiai viskas ir baigiasi gerai ar bent žmonės priima teigiamai. Bet, jei galvoju, kad viskas baigsis blogai, tarsi ieškau negandų, einu neužtikrintai, ir baigiasi blogai. Taigi mano požiūris – kad viskas tik į gera.

– Yra daug žmonių, mėgstančių dalinti patarimus „būk optimistas, į ateitį žiūrėk optimistiškai“. Bet žmogus negali būti optimistas vien pasakęs sau „taip, aš esu optimistas“.

– Taip, pritariu. Kaip tik važiuodama galvojau apie Viktorijos Daujotytės žodžius, kad gėris yra blogio sąlyga ir atvirkščiai – gėris išryškėja blogyje, o blogis gėryje. Pasaulis įvairus, mes turime ir gerų, ir blogų savybių, jos tiesiog yra. Nei dalinu patarimų, nei kam sakau „būk optimistas“. Man regis, tiesa yra ta, kad mes renkamės. Galima rinktis sąmoningai ir nesąmoningai. Yra daug nesąmoningų pesimistų, kurie tiesiog įpratę taip galvoti, taip žvelgti į pasaulį. O aš sąmoningas optimistas – aš suprantu, kad gali baigtis visaip, bet, kaip baigsis, taip bus gerai.

– Į lietuvių kalbą išversta nemažai skaitalų apie tai, kaip būti laimingam, užsidirbti pinigų. Ar šie banalūs patarimai tinka mūsų žmogui?

– Nesu perskaičiusi nė vienos tokios knygos ir neskaityčiau, nes laikyčiau tai savęs užteršimu. Tikiu, kad kiekvienas gali rasti savus atsakymus.

– Lietuvoje mažėja gyventojų ir atrodo, kad gauti gerą darbą yra pats sunkiausias dalykas. Kas dėl to kaltas – ar žmonės, ar dažnai sveiku protu nesuvokiami reikalavimai?

Jei esame kritiški sau, mėgstame save pliekti, tokie būname ir su kitais. Tai kenkia santykiams, vyrauja neigiamas klimatas. Darbuotojai dėl to jaučiasi neįvertinti, o tai bėda.

– Galiu pareikšti, kad gerų darbuotojų trūksta. Daugelis organizacijų neranda tokių darbuotojų, kokių norėtų. Yra daug prastų ar vidutinių darbuotojų. Bet jokios paslapties nėra – kas ieško, tas randa. Kas moka pareikalauti iš savęs, yra darbštus, visada ras darbą. Kitas dalykas – amžius. Tai niekada nenurodoma raštu, nes neleidžia lygių galimybių įstatymas. Susiduriu su 45–50 metų žmonėmis, kurie kažkuria prasme lieka nereikalingi, jiems tikrai sunku susirasti darbą. Vis dėlto tai tikrai įmanoma, svarbu ieškoti, būti atkakliam, tikėti.

Netikėjimas priveda prie sofutės – sėdi ir negali pasijudinti iš vietos. Kai žmogui 40 metų, jis privalo susimąstyti, ar 50-ies jis bus konkurencingas darbo rinkoje. Ar jo profesijai amžius yra privalumas ar trūkumas. Jei trūkumas – reikia plano B. Tai gali būti kažkokia profesinė veikla, savo verslas, persikvalifikavimas ar pan. Bet tai tikrai privaloma Lietuvoje.

– Kada amžius yra privalumas, o kada trūkumas?

– Yra profesijų, kuriose labai vertinamas patyręs žmogus. Tai konsultantas, psichologas, mokytojas. Nors, kalbant apie pastarąjį, svarbu, kokios jis srities mokytojas. Ekspertai taip pat siejami su vyresniu amžiumi. Tačiau, pavyzdžiui, pardavėjo profesija yra tokia, kurioje amžius gali tapti kliūtimi. Įprasta, kad pardavėjas yra jaunas, šaunus, cukruotas. Turime įsivertinti savo galimybes.

– Yra tokia vadinamoji prarastoji karta. Tai žmonės, kuriems Nepriklausomybės atgavimo metais buvo maždaug 35 metai, jie dirbo inžinieriais. Gamyklos užsidarė, o jie išmano tik savo sritį, neranda darbo. Kaip dabar jiems elgtis?

– Taip, žinau šią kartą. Likimas davė tokias kortas ir tenka su jomis žaisti. Tačiau tai galima pavadinti galimybe išmokti kažką naujo, tai iššūkis. Galima į tai žiūrėti kaip į nelaimę, sugriuvusį gyvenimą, bet galima ir rinktis.

Pavyzdžiui, žmogus avarijoje netenka kojos. Jis gali visą likusį gyvenimą jaustis nuskriaustas ir gyventi nelaimingai, bet gali nuspręsti, kad ir su viena koja bus laimingas. Tai pasirinkimas, jis gali būti sąmoningas arba ne.

Didelė dalis prarastosios kartos nesąmoningai renkasi neigiamą vertinimą. Kai kada į darbo pokalbius mūsų įmonėje ateina žmonių, sukaupusių daug nuoskaudų. Pirmiausia mes leidžiame jiems išsikalbėti. Paklausiame, ko jie norėtų, ką gali nuveikti. Taip atsiranda atsakymai. Tačiau pirmiausia reikia išsakyti nuoskaudas. Gerai, kai žmogus gali ateiti pas konsultantą ir tam tikra prasme išlieti skausmą, nes jo labai daug. Žmonės jaučiasi neįvertinti, nepripažinti, bet aš tikiu, kad išeitis visada yra.

– Daug kas skundžiasi, kad darbdavio ir darbdavio ir darbuotojo santykiai Lietuvoje yra kitokie nei užsienyje. Ar tai pastebite?

– Taip, skirtumus matau. Žinoma, suabsoliutinti nereikia, situacija gerėja. Tačiau manau, kad Lietuvos vadovų bėda yra nemokėjimas suteikti gero grįžtamojo ryšio. Turiu omenyje bent jau pasakymus – ačiū, kad gerai padirbėjai, ačiū už šiandienos darbą ir pan. Kai darbuotojas ką nors padaro gerai 99 kartus, tai tarsi savaime suprantama, o jei padaro vieną klaidą, bus iš karto pastebėta.

Iš kur tai kyla? Daug apie tai galvojau. Esame gavę mažai grįžtamojo ryšio vaikystėje, esame kritiški sau. Jei esame kritiški sau, mėgstame save pliekti, tokie būname ir su kitais. Tai kenkia santykiams, vyrauja neigiamas klimatas. Darbuotojai dėl to jaučiasi neįvertinti, o tai bėda. Kai tenka bendrauti su grįžusiais iš kitų valstybių žmonėmis, jie pastebi, kad darbdaviai ten malonūs, vertina darbuotoją, geba suteikti atgalinį ryšį, puoselėja jį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

fdg

fdg portretas
Geri darbuotojai yra tie kurie dirba veltui,o visi kiti niekam tikę.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių