– Prieš dvejus metus pristatėte parodą "Užupis: mitai ir realybė", tuo pačiu pavadinimu, kaip ir naujausia knyga. Kas paskatino šiam projektui / kūriniui?

– Tikriausiai tai buvo išgyvenimas, kad baigiasi vienas periodas ir prasideda kitas. Aš tą vis sakiau, deklaravau ir kilo vizija padaryti tokį Užupio matymą – kas tai yra, nes to, kas buvo, jau nebėra. Liko gidai, kurie vaikšto ir pasakoja apie Užupį, kalba apie mus, kurie viską kūrė, būtuoju laiku, bet juk mes dar čia gyvename. Ne visi, žinoma. Daug kas išsikraustė – kas į kaimą, kas į Ameriką, kas į kitą rajoną, bet Užupio atmosfera pasikeitė ir aš supratau, kad reikia prisėsti prie savo archyvų, kurie ne tik skaitmeniniai, bet ir juostiniai, ir juos peržiūrėti. Peržiūrėjau, surengėme parodą. Parodai vis dėlto orientavausi / fokusavausi į tai, ką atsimenu pats, o štai knygai pradėjau žiūrėti net į negatyvus, kurie yra net nenuskenuoti, kai kurie pradėti, bet nuotraukos nedarytos. Konkurencija buvo baisingai didelė – nežinau, šimtas į vieną vietą ir visos sakė – aš noriu, aš noriu… Užtruko ir atrinkti, ir surasti tinkamą formatą, tačiau aš patenkintas ir dizaineris patenkintas.

– Šalia nuotraukų ir komentarai, pasakojantys nuotraukos istoriją…

– Taip, tai knyga-albumas, nes šalia nuotraukų yra dideli poetiniai atpasakojimai. Užupio Respublika yra kaip stebuklas – subjektyvus žmonių idėjų įkūnijimas. Kažkam kilo kažkokia idėja ir tai tapo gyva. Eina visi pro Užupį ir sako: "O "Angelas ", bet jo nebuvo…" Nebuvo undinėlės ir Menų inkubatoriaus. Visa tai atsirado iš vidinio ketinimo, noro, o knyga "Užupis: mitai ir realybė" yra mano subjektyvus pasaulio pamatymas. Aš įvade ir rašau, kad tai yra mano pasaulis ir jūs galite prisiliesti prie jo, pamatyti, sužinoti. Man net ir draugai užupiečiai sakė: "Wow... aš pagaliau su tavimi susipažinau."

– Jūsų knyga – tarsi įamžinimas tam tikro Užupio etapo, to, kaip jis keitėsi… Į gera ar į bloga?

– Į gera ar į bloga yra labai subjektyvus vertinimas, bet akivaizdu, kad to, kas buvo, nebėra. Ir mes vis galvojam, ar tai gali taip imti ir prapulti, taip pasikeisti… Pasirodo, jog taip, tas savotiškas žodis gentrifikacija įvyko ir dabar matome to pasekmes. Klausimas, ar ateis tiek įdomių žmonių, kurie gyvens ir norės čia kažką kurti, ar ateis tik tie, kurie norės vartoti?

Knygoje yra trys postulatai norinčiajam tapti tikru užupiečiu: 1. Kiekvienas užupietis yra begalinio okeano, žinių ir jėgų, esančių už jo, laidininkas; 2. Pažink save, kaip Užupio pasaulio dalį ir Užupį, kaip dalį savęs; 3. Iš pasekmių pasaulio į priežasčių pasaulį, aplenkiant kasdienį susinervinimą einant Užupio Respublikos gatve.

Trečiasis labai tinka šioms dienoms, nes dabar tikrai daug žmonių Užupyje. Anksčiau mes gyvenome, kai buvo kas šimtą metrų žmogus, dabar – kas porą metrų žmogus. Tas "tirštumas" lemia visai kitokį būvį ir daromės pikti, kad pažeidžiama mūsų privati erdvė, kiemai užsidarė… Galėčiau čia komentuoti, kritikuoti, bet man daug įdomiau, kas iš to išeis. Buvo neseniai viena diskusija ir visi "jeigu mes pradėsim…", "mes pažiūrėsim…", o aš paklausiau, ką tai reiškia, reiškia nieko. Jei kažką darysiu, tai bus, o jei tos abejonės ir svarstymai, tada, vadinasi, niekas nieko nepadarys dėl Užupio. Dabar aš matau tokią perspektyvą, kad mes čiuožiam nuo kalniuko. Dabar bus toks rajonas, kur visi ateis ir sakys: "O čia būdavo…"

Liko gidai, kurie vaikšto ir pasakoja apie Užupį, kalba apie mus, kurie viską kūrė, būtuoju laiku, bet juk mes dar čia gyvename.

– Bet Juk Užupyje prie Menų inkubatoriaus vis kažkas keičiasi, atsiranda naujos instaliacijos, prie "Angelo" taip pat…

– Vadinasi, dar yra žmonių, dar yra, kas kuria. Yra institucija – Menų inkubatorius, kuris dar gali kurti, bet įsivaizduokite, jei keletas išsikelia, mūsų nėra daug, Menų inkubatorius nustoja veikti, jis uždaromas, paverčiamas privačiu namu ir viskas. Tuomet lieka tik kavinės, restoranai, suvenyrų parduotuvės ir gyventojai, kurie negali įeiti į kiemus, nes kiemuose gyvena kiti gyventojai, kurie nori privatumo. Bus prabangus rajonas šalia centro. Žinoma, aš čia liūdniausią scenarijų piešiu.

Siūlyčiau mąstyti visai kardinaliai, pavyzdžiui, uždaryti eismą Užupyje. Tiesiog. Tai nėra kažkas naujo. Didžiausi pasaulio miestai tą daro. Vien tai – Užupis pėsčias – iškart tampa kitas pasaulis, kitas gyvenimas, kitos vietos, o problemų didelių nekiltų. Tik žodžių triukšmas. Prie visko prisitaikoma ir čia nieko baisaus, tačiau patį tą padarymą, kad Užupyje įvyktų kažkas įdomaus.

– Dabar daugiausia idėjų kyla iš Menų inkubatoriaus, bet ar yra tų žmonių, kurie tęs jūsų su kolegomis daromas iniciatyvas?

– Deja, labai mažai. Nėra visą Užupį apimančio matymo, kaip sugeba matyti Romas Lileikis, Tomas Čepaitis, aš. Reikia matyti visą Užupį, kaip vienetą. Dabar yra smulkmeniškos iniciatyvos – čia truputėlį, ten truputėlį, bet ne visuma. Aišku, dar yra ta gera inercija, dar yra mokėjimas tvarkytis, bet be to subjektyvaus kūrybiškumo nesikurs. Reikia žmonėse kažką įžiebti. Turi būti stebuklas, nes man Užupis yra stebuklas. Stebuklas, kad jis toks yra. Užupio Menų inkubatorius irgi yra stebuklas, kad jis toks gavosi ir kad išėję iš to pastato menininkai kuria, ir visi eina, žino. Net italai, kurie turi daug tokių kiemų savo šalyje, lankosi ir nustemba, žavisi.

Vienas iš mano moto, kuo Užupis toks ypatingas, tai yra erdvė kūrybai. Atvažiuoja žmogus iš kito pasaulio krašto, kito miesto, kito rajono ir sako "Va, aš norėčiau…" , ir mes nuo seno sakydavome, kad va čia gali daryti tą, čia gali tą daryti… Aš kažkada buvau padaręs tokį festivalį "Ką tu čia dabar darai" ir žmogus, atsakydamas į šį klausimą, galėjo daryti, ką nori. "Ten ir ten darysiu tą ir tą" ir sakydavome – "Gerai. Darom". Tai daugybė dalykų, kuriuos žmonės daro todėl, kad jų kūrybinė siela šaukia. Aš kreipčiausi: "Žmonės, pabuskite, savo sielą pažadinkite ir kurkite. Tada viskas bus. Tuomet ne tik Užupis, bet ir kiti rajonai gali atsigauti, atsirasti kažkas ypatingo."

Kūrėjo aruodas

Dailininkas, fotomenininkas, keliautojas, rašytojas ir sostinės Užupio Respublikos ambasadorius Marius Abramavičius-Neboisia parašė ir savo nuotraukomis iliustravo tris kelionių knygas-albumus: "Punktyrai kelio paraštėse: kelionė į Iraną 2009 m. vasarą", "Klajūno užrašai. Gruzija", "Iranas – kita Mėnulio pusė" ir rengia savo tapybos bei fotografijos darbų parodas. Ketvirtąjį fotografijų albumą-knygą "Užupis: mitai ir realybė" menininkas pristatė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.