Kaip ir kasmet prieš Vėlines, vyrai sutvarkys aplinką prie paminklo, sugrėbs lapus, pastatys pavasarį sugadintus ir dabar atnaujintus penkis šviestuvus. „Afganai“ rūpinasi žuvusiais kovų bendražygiams, tačiau patys kreipėsi į Seimą, įvairias organizacijas prašydami pagalbos likimo broliams.

„Kasmet mūsų gretos retėja: dėl patirtų psichologinių išgyvenimų ir fizinių kančių dalis „afganų” net nesulaukė brandaus amžiaus, dažnai mirštama nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Šiemet staiga mirė du žmonės. Karas sveikatos niekam nepridėjo - seniai atlikti tyrimai JAV, kurie teigia, kad jei nesuteikiama pagalba, reabilitacija, fizinė ir psichinė karo dalyvių sveikata progresuoja. Juk mes turime sunkios gyvenimo patirties”, - akcentuoja asociacijos pirmininkas Vytas Lukšys.

Prabėgo beveik 30 metų, kai baigėsi 1979-1989 metais vykęs karas Afganistane, kuriame per dešimtmetį kariavo apie 5 tūkstančius Lietuvos jaunuolių. 97 jų žuvo kare ir grįžo į Lietuvą cinkuotuose karstuose, 98 grįžo neįgalūs. Afganistano karo veteranų šalyje beliko apie 4,5 tūkstančio - kai kurie, nepakėlę prisiminimų, patys nutraukė savo gyvenimo giją, kiti mirė nuo įvairiausių ligų, nors Afganistane tarnavę karo veteranai - vyrai pačiame jėgų žydėjime: jiems yra 50-60 metų. Šių vyrų likimai - įvairūs, tačiau visų be išimties patirti išgyvenimai paliko beveik negyjančias žaizdas sielose.

„Afganistane visi gyvenome antisanitarinėmis sąlygomis: ypač pirmieji, tarp kurių aš buvau. Dantų šepetėlių niekas neturėjo. Visi vaikščiojo utėlėti. Mirkėme drabužius dyzeliniame kure, siekdami išnaikinti drabužiuose tūnančius gyvius. Miegojome ant gumbuotų čiužinių, pasitiesę juos ant betono”, - pasakoja Afganistane karo dalyvių asociacijos pirmininkas V. Lukšys.

„Esame nukentėję labiau negu šiandienos taikių misijų Afganistane dalyviai, nes ne savo noru išėjome tarnauti į karą, o buvome priversti atlikti tarnybą kariuomenėje. Ir tai buvo okupantų kariuomenės. Buvome priversti ginti svetimos šalies interesus. Morališkai, psichologiškai tai yra velniškai sunku. Tai buvo tikra kova už būvį, už išlikimą. Tarnavome Afganistane prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą. Grįžę tapome niekam nereikalingi, penkta koja Lietuvai. Valstybė turėjo daug socialinių problemų ir be mūsų. Nors daugelis iš mūsų gynė Aukščiausiąją Tarybą, nemažai apdovanotų Sausio 13-osios medaliais, nepaisant to, buvome palikti likimo valiai. Tik susitelkimo ir pastangų dėka turime kažkokių lengvatų, kurias teko sunkiai išsikovoti”, - sako V.Lukšys.

1979-1989 metų Afganistano karo veteranams suteiktas nukentėjusiojo nuo sovietinės okupacijos teisinis statusas, jie turi galimybę tapus nedarbingu ar sulaukus pensinio amžiaus gauti valstybinę pensiją, valstybė draudžia juos, jei nedirba, privalomuoju sveikatos draudimu, tačiau šie sprendimai retai taikomi ir svarbiausia nėra prevenciniai, o pensinio amžiaus absoliuti dauguma ,,afganų“ dar nesulaukė. Todėl valstybės teikiama parama nepadeda daugumai karo dalyvių, nes pagalba reikalinga dabar, o ne kažkada ateityje, kai jie taps neįgaliaisiais ar sulauks pensinio amžiaus.

Kaip žinoma, grįžusiems iš Afganistano karo, jo dalyviams nebuvo suteikta jokia socialinės reabilitacijos pagalba (daugelis kariavo nuo metų iki dvejų), kai tuo tarpu taikiose misijoje dalyvavusiems asmenims, t. y. prabuvusiems misijoje 6 mėnesius, pagal įstatymą tokia pagalba yra suteikiama. Socialinės reabilitacija yra svarbi priemonė, todėl jos nesuteikus laiku, kiekvieno kario gyvybei ir sveikatai iškyla pavojus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2000-2003 metais kartu su Vilniaus universiteto Klinikinės ir socialinės psichologijos katedra trejus metus vykdytas specialus tyrimas pagal programą „Sovietų ir nacių okupacijų represijų psichologinės pasekmės“. Jo tikslas - ištirti Afganistano karo psichologines pasekmes jo dalyviams ir surinkti išsamią informaciją apie Lietuvoje gyvenančius Afganistano karo veteranus.

Tyrimui vadovavo prof. hab. dr. Danutė Gailienė. Gauti tyrimo duomenys parodė rimtą problemą šioje tiriamųjų grupėje: jie patyrė žymiai daugiau traumuojančių įvykių, dažnam grėsė nužudymas ar sužalojimas, matė žmonių nužudymus ir sužalojimus, kovojo už išlikimą, patirti išgyvenimai apsunkino siekti aukštesnio išsilavinimo, o tai atsiliepė jų socialinei padėčiai, daugelį jų kamuoja depresija, nerimas, miego sutrikimai. Tyrimai nustatė, kad net 30 proc. turi potrauminio streso sutrikimą (PTSS).

V. Lukšio teigimu, Afganistano karo veteranams reiktų kompensuoti iš valstybės biudžeto ne mažiau kaip 14 dienų kasmetinį prevencinį reabilitacinį sanatorinį gydymą; tarnybos Afganistane laikotarpį dvigubinti/trigubinti ir įtraukti į laikotarpį skaičiuojant pensinį amžių, taip pat kompensuoti dantų protezavimo išlaidas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Būtent dėl to Afganistano karo dalyvių asociacija kreipėsi į Seimą, prašydami pagalbos likimo broliams.

Nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymas labiau atspindi pokario laiku nukentėjusių asmenų grupes, o karinių konfliktų dalyviams bei pastaruoju laikotarpiu vykstančių taikos palaikymo misijų dalyviams reikėtų atskiro įstatymo.

„Afganai“ sako, kad tam reikia priimti Karo veteranų įstatymą, kuris reglamentuotų teisinį statusą ir antihitlerinės koalicijos dalyviams, ir Afganistano karo dalyviams, ir taikos palaikymo misijų dalyviams. Karo veteranų įstatymas labiau atitiktų karo dalyvio apibūdinimą, tiksliau identifikuotų šios kategorijos piliečių problemas, suteiktų galimybę labiau susikoncentruoti į jų problemų sprendimą.