„Man labai skauda, kad miestas yra praradęs upę. Tai įvyko dar sovietmečiu, kai upės gyvenimas iš miesto buvo išbrauktas. Deja, per 30 nepriklausomybės metų mes nelabai pasistūmėjom, kad upė grįžtų į miesto gyvenimą. O upė bet kurioje sostinėje, bet kuriame mieste, ypač jei ji teka per miesto centrą, yra gyvybės šaltinis. Ir kad dabar Vilniaus herbe mes upės neturim arba išvis tas laivybos klausimas yra nustumtas, simbolizuoja dabartinę situaciją“, – tinklalaidėje „politika.lt“ sakė V. Benkunskas.

„Galiu pasakyti, kad su komanda dabar dirbame ties labai rimtu projektu: tai yra Neries grąžinimas į miestą ir į Vilniaus gyvenimą, kuris apims nuo smulkesnių infrastruktūrinių dalykų iki stambesnių, kurie leistų sakyti, kad Vilnius yra uostas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir pridėtine verte“, – pabrėžė jis.

V. Benkunskas taip pat akcentuoja, kad geresnis Neries išnaudojimas gali atnešti didelę naudą siekiant efektyvaus karinio mobilumo ir didesnio saugumo užtikrinimo.

„Kalėdiniu laikotarpiu įvyksta avarija ir Vilnius sustoja. Tai šiuo atveju kartu su geležinkeliu upės vandens kelias gali padėti mums tą mobilumą išlaikyti. Aišku, čia yra dar neatrasti klodai ir dabar su centrine valdžia mes pradėsime apie tai šnekėti“, – kalbėjo sostinės vadovas.

„Tai, kad pastaruosius metus turim aktyvią karo zoną visai netoli mūsų, į daugelį dalykų verčia pažiūrėti naujomis akimis. Neris yra vienas iš jų. Ir nereikia labai didelių investicijų, kad iš to dabar turimo kanalo, kuriuo galime praplaukti ir kažkur atsimušti su didesniais laivais, turėtume puikų vandens kelią, kuris gali tarnauti įvairiems dalykams. O karinio mobilumo prasme jis gali būti reikšmingas užsitikrinant saugumą“, – tvirtino jis.

Pokalbio metu Vilniaus meras taip pat kalbėjo apie pasiruošimą sostinės gynybai karo atveju, biurokratiją sprendžiant klausimus dėl didesnių projektų ir nacionalinio stadiono likimą.

– Pokalbio temą pavadinau „Dingo iš miesto ir herbo“. Bet pradėkime ne nuo herbo, o nuo laivo, kurio nėra nei mieste, nei herbe. Naujieji heraldikai, konkrečiai  dailininkas Arvydas Každailis, 1991 metais sukūręs naująjį Vilniaus herbą, paprastai tariant, pametė laivą. Vietoj jo atsirado kažkokios stilizuotos palmės ar lelijos, bet tikrai ne laivai. Iš istorinių šaltinių akivaizdžiai matoma, kad laivas Vilniaus herbe buvo ne mažiau kaip 100 metų nuo XIX amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo XX amžiuje. Dabar, aišku, galima šiek tiek pasiplaukioti po miestą vandens keliu, bet iki Kernavės, Jonavos, Kauno ar toliau Nemunu iki Baltijos jūros nenuplauksi. Jus domina šita tema?

– Mane ne tik kad domina, man labai skauda, kad miestas yra praradęs upę. Tai įvyko dar sovietmečiu, kai upės gyvenimas iš miesto buvo išbrauktas. Deja, per 30 nepriklausomybės metų mes nelabai pasistūmėjom, kad upė grįžtų į miesto gyvenimą. O upė bet kurioje sostinėje, bet kuriame mieste, ypač jei ji teka per miesto centrą, yra gyvybės šaltinis. Ir kad dabar Vilniaus herbe mes upės neturim arba išvis tas laivybos klausimas yra nustumtas, simbolizuoja dabartinę situaciją. Kaip meras galiu pasakyti, kad savo kadencijoje aš norėčiau padaryti pirmuosius žingsnius miestui grąžinant upę arba grąžinant į miestą upę.

– Jūs pats esate iš Rusnės, iš Mažosios Lietuvos. Man patinka pasakymas, kad vanduo lietuviui yra kliūtis, o mažlietuviui – kelio pradžia. Ką tai reiškia? Tai greičiausiai reiškia, kad dauguma mūsų, lietuvių, esame kilę iš kaimiečių, žemdirbių, tad nelabai suprantame, kas yra upė, kas yra vanduo apskritai, ką mieste ta upė turi veikti, kodėl ji yra miesto centre, kodėl miestas yra apie tą upę? Jūs minėjote, kad visa tai iš mūsų atėmė ir turbūt atėmė supratimą, kad Vilnius yra uostas?

– Taip, tai yra sovietmečio palikimas. Ir mūsų visų politikų, visuomenininkų darbas yra ištaisyti šią istorinę klaidą bei priminti, kokį vaidmenį upė vaidino šimtmečiais. Tai buvo prekybos, susisiekimo kelias, buvo ekonomikos, turgaviečių centras. Dėl to ir Vilnius, kaip miestas, iškilo, nes turėjome upę, kuri atliko savo funkciją kaip ir bet kuriame kitame pasaulio ar Europos mieste. Aišku, dabar pasikeitęs laikmetis, pasikeitusios tradicijos, galbūt ir kituose miestuose upė turi pasikeitusį statusą, bet šiuo atveju Vilniuje mes, galima sakyti, turime viso labo vandens kanalą, kuris jokiomis prasmėmis nėra išnaudojamas, o potencialas yra milžiniškas. Grąžinant tą upės kelią nuo Vilniaus į Rusnę ar į marias ir kitaip panaudojant, šiuolaikinių negandų kontekste tai gali būti vienas iš karinės infrastruktūros judėjimo objektų, kurio negalima nei susprogdinti, nei pakeisti. Taip pat gali atsirasti ir visa ta traukos ekonomika, kuri paprastai vystosi upių krantinėse. Galiu pasakyti, kad su komanda dabar dirbame ties labai rimtu projektu: tai yra Neries grąžinimas į miestą ir į Vilniaus gyvenimą, kuris apims nuo smulkesnių infrastruktūrinių dalykų iki stambesnių, kurie leistų sakyti, kad Vilnius yra uostas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir pridėtine verte.

– Jūs paminėjote saugumo momentą. Man atrodo, akivaizdu, kad dabar, norint ką nors padaryti iš tikrųjų ir tam tikslui konsoliduoti visuomenę, centrinę valdžią ir t.t, turi būti tam tikras santykis su nacionaliniu saugumu. Visi, kas bent šiek tiek supranta Lietuvos geografiją, žino, kad Kaunas, Rukla, – Vilnius ir Pabradė yra prie tos pačios upės. Kalbant apie karinį mobilumą šalies viduje nuo Kauno iki pat Pabradės, kas bebūtų – sunkioji technika ar dar kažkas, tai būtų ypatingai didelė paspirtis, nes, kaip jūs ir minėjote, vandens kelio nesubombarduosi. Nieko nepadarysi, upė kaip tekėjo, taip ir teka.

– Ir tai nėra pritempta ar kažkaip dirbtinai romantizuojama. Iš tikrųjų tai yra veikiantis dalykas, kurio mes dabar neišnaudojame. Tas pats evakuacijos planas, kurį mes dabar rengiame, rodo, kad turime butelio kakliukus, kai užtenka kažkokio gero sabotažo ir viskas. Nereikia nė sabotažo –  kalėdiniu laikotarpiu įvyksta avarija ir Vilnius sustoja. Tai šiuo atveju kartu su geležinkeliu upės vandens kelias gali padėti mums tą mobilumą išlaikyti. Aišku, čia yra dar neatrasti klodai ir dabar su centrine valdžia mes pradėsime apie tai šnekėti.

– Čia kaip nauja dimensija: buvo x ir y, o dabar jūs įvedate z –  naują ašį, nes iš tikrųjų apie vandens transportą niekas negalvoja vien dėl to, kad, pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, truputėlį esam kaimiečių tauta, žiūrime per arklą į gyvenimą, bet ne per upę, ne per vandenį.

– Ir aišku, kad laiko prasme, politinių taškų rinkimo prasme tai nėra idealiausias projektas, nes jis užtrunka, reikia investuoti.

– Politikai galvoja vienos kadencijos perspektyva.

– Jie galvoja kadencijomis. Bet aš šiuo atveju tikrai galvoju bent jau inicijuoti tuos pokyčius, kurie turėtų tam tikrą negrįžtamą kelio pradžią. Tikrai norėčiau. Bet reikia pasiruošti, reikia planą pristatyti, reikia suderinti su visuomene, nes čia mes kalbame apie daug dalykų jau pradedant nuo to, kad Neris ir Vilnelė yra „Natura 2000“  apsaugos zona, kur lašišos neršia ir tas pačias rėvas reikia valyti žemyn upe iki Jonavos. Iš tikrųjų reikės suderinti tuos skirtingus interesus. Tai laikui imlūs dalykai, bet pradėti daryti aš tikrai matau didelę prasmę.

– Įvedus nacionalinio saugumo dedamąją, manau, ledai pajudėtų. Nežinau, kiek kariuomenė supranta šitą dalyką. Gal irgi reikia nueiti tam tikrą kelią, nes upė yra suprantama kaip kliūtis, o kelias yra tik sausumos arba tiltas, taip mąsto dauguma pėstininkų. Tai čia irgi turi įvykti tam tikras tektoninis lūžis galvoje suvokiant, kad mes turime kelią, kurio nenaudojame.

– Būtent. Tai, kad pastaruosius metus turim aktyvią karo zoną visai netoli mūsų, į daugelį dalykų verčia pažiūrėti naujomis akimis. Neris yra vienas iš jų. Ir nereikia labai didelių investicijų, kad iš to dabar turimo kanalo, kuriuo galime praplaukti ir kažkur atsimušti su didesniais laivais, turėtume puikų vandens kelią, kuris gali tarnauti įvairiems dalykams. O karinio mobilumo prasme jis gali būti reikšmingas užsitikrinant saugumą.

Ir nereikia labai didelių investicijų, kad iš to dabar turimo kanalo, kuriuo galime praplaukti ir kažkur atsimušti su didesniais laivais, turėtume puikų vandens kelią, kuris gali tarnauti įvairiems dalykams.

– Tai, kaip žmonės mąsto apie upę Vilniuje, neturi nieko bendro su tuo, kaip žmonės žiūri į upę Rusnėje, nes ten visais laikais buvo daug laivų, daug žvejų ir vandens transportas dažnai yra naudojamas kaip pagrindinis. Jūsų vaikystėje irgi tai buvo?

– Aš gyvenau apsuptas vandens ir dar tais laikais potvyniai buvo visai kitokie.

– Kai dar nebuvo Sauliaus Skvernelio viaduko į Rusnę?

– Rusniškiai šį projektą labai vertina. Bet iš esmės taip, visoje Lietuvoje vandens infrastruktūros išnaudojimas rekreacijai, judėjimui ir visiems kitiems dalykams yra per mažas. O sostinė, per kurios ašį eina upė, deja, šios galimybės iki šiol nėra išnaudojusi.

– Ką reikia padaryti, gerbiamas Vilniaus mere iš Rusnės, kad žmonės atsisuktų į upę?

– Pirmiausia reikia parodyti, priminti, ką upė reiškė miestui, jo vystymuisi per šimtmečius – čia jau toks istorinis naratyvas. Bet iš tikrųjų turi būti labai realistiški planai su labai aiškiai paskaičiuojamom naudom. Nes dažnai, kai politikai pristatinėja kažkokius planus, tarp didelės ambicijos ir utopijos yra plona linija, plonas ledas, ant kurio labai dažnai paslystama. Mano darbas šiuo atveju yra paruošti rimtą Neries grąžinimo į miestą planą, kuris parodytų, kad darbai yra labai aiškiai padaromi, jie kainuotų, užtruktų nustatytą laiką, bet tai duotų labai aiškią naudą. O kad Neries gyvenimas gali patį Vilnių pakylėti į kitą lygį, tikrai nėra jokių abejonių. Pristatydami Vilnių tarptautiniu mastu mes labai dažnai mėgstame naudoti oro balionus.

– Irgi unikalu.

– Nedaug tokių sostinių, kurios gali tai sau leisti. Pastaraisiais metais mes turėjome tam tikrų iššūkių. Aš įsivaizduoju, kad mūsų pozicionavimas su upės atnaujintu gyvenimu irgi galėtų stoti į lygiagrečias vietas, ką mes turime su oro balionais.

– Aišku, Vakarų Europos tuo nenustebinsi, nes ten nebuvo rusų okupacijos. Kas bebūtų – Viena, Praha, Paryžius, jau nekalbu apie daugybę miestų ant Reino upės, kur ten jų dešimtys nuo Bazelio iki pat Amsterdamo – visi gyvena gyvenimą ant upės. Čia turbūt mes esam išskirtiniai.

– Nepaisant to užsienio turistai renkasi Vilnių ir jį atranda, jei atvyksta pirmą kartą. Vadinasi, mes ir dabar turime ką pasiūlyti, parodyti, Vilnius sužavi ne vieną. Bet jeigu mes turėtume prie savo visų patrauklių vietų, naktinio gyvenimo dar papildomai ir upės gyvenimą, kur būtų ir restoranai, apgyvendinimas ant vandens, visa upės ekonomika su sutvarkyta gražia infrastruktūra, su prie krantinių besišvartuojančiais vilniečių laivais, tai Vilnius atrodytų daug patraukliau. Tos romantikos, miesto centro ir senamiesčio patrauklumo turėtume dar daugiau.

– Grįžtant prie heraldikos. Tokių herbų iš XIX ir XX amžiaus, kur matyti laivas, Vilniaus pilis ir t.t, galima rasti ne vieną. Jūsų nuomone, verta svarstyti laivo grąžinimą ne tik į miestą, bet ir į herbą?

– Su heraldikos specialistais yra jautrus klausimas, nes tokie dalykai yra gan konservatyvūs. Bet pasižiūrėti istoriškai – koks tas laivas buvo, kada jis dingo, ar tie herbai autentiški – mes iš tikrųjų galime, mano komanda ties tuo jau dirba. Aš mačiau, kad istorinės medžiagos šūsnis auga ant stalo, tai bet kokiu atveju su istorikais mes tikrai tą darbą padarysime, istorinis teisingumas turi būti atstatytas. O kad Neris ir laivyba, upės gyvenimas per šimtmečius Vilniuje buvo svarbūs, matyt, dėl šio fakto niekas nesiginčys.

– Pradėjome kalbėti šiek tiek apie karinius reikalus, tai pratęskime. Jūs neseniai grįžote iš Ukrainos, iš Kijevo, kur buvo susitikęs su meru Kličko, matėte turbūt išskirtinį Kijevo savivaldybės vaidmenį apginant miestą karo pradžioje. Ko gero,  negalima sakyti, kad meras vadovavo gynybai, bet buvo arti to – matėme, kaip savivaldybė dalyvavo statant barikadas ir t.t. Žiūrint iš mero varpinės, ar jūs pats jau turite vaizdinį, kaip atrodytų Vilniaus miesto gynyba?

– Kijevas yra svarbu, bet mums daug artimesnis yra Charkivo pavyzdys, nes miesto lokacija prie sienos yra panašiu atstumu.

– Iš esmės per haubicos šūvį.

– Būtent. Todėl Charkivo patirtis mums yra artimesnė, kalbant apie pavojų. Žinoma, Kijevas buvo miestas lyderis, kuris tą lokalią gynybą organizavo. Užpuolimo pradžioje pasimetimo, aišku, buvo daug, bet greita reakcija nesėdint ir nelaukiant, ką pasakys kariuomenė apie miesto gynybos organizavimą, miestui tikrai padėjo atsilaikyti. Tai čia yra ta sėkmės istorija, kad savivalda nesėdėjo ir nelaukė, o ėmėsi aktyvių veiksmų. Panašių veiksmų imamės ir mes, liepą Vilnius pristatė savo gynybos politikos planą, kurį sudaro dvi dalys. Viena jų skirta teikti pagalbą gynybai suprantant, kad visą gynybą organizuoja kariuomenė ir specialiosios pajėgos.

– Turbūt skaitėte kariuomenės vado, sakyčiau, epochos interviu, kuriame jis kalba apie totalią visuotiną gynybą, kur kiekvienas yra karys ir kiekvieno vaidmuo yra svarbus.

– Daug dalykų jau yra padaryta. Tos pačios komendantūros – mes turime Vilniuje pusę visų Lietuvoje užsiregistravusių savanorių į komendantūras. Tai yra pasirengimo stadija.

– Sakote, kas antras užsiregistravęs yra vilnietis?

– Taip, tikrai aktyviai žmonės registravosi ir dabar mes turime kartu su Šaulių sąjunga, su kariuomene, su savivaldybe užtikrinti, kad jie visi būtų pakviesti, jų kompetencijos įvertintos ir viskas sustyguota taip, kad atėjus dienai X visi aiškiai pagal savo algoritmą veiktų.

– Vaizdinį jūs jau turite.

– Pagalba koordinuojant komendantūrų veiklą yra vienas iš mūsų gynybos priemonių plano elementų.

– Ko Charkivas jus labiausiai išmokė?

– Charkivas iš esmės pasakė, kad labai svarbu oro gynyba. Aišku, mes nenupirksime priešlėktuvinių gynybinių sistemų ir nepastatysime.

– Tai ne savivaldybės reikalai.

– Taip. Bet, pavyzdžiui, kontrmobilumo priemonių parko įrengimą mes darome savarankiškai, priėmėme tokį sprendimą, nes nesam tiesiogiai pasienio savivaldybė. Kariuomenė ir KAM aprūpina tiesiogiai, kas turi su sienas su Baltarusija ar Kaliningrado sritimi. Šiuo atveju Vilnius įsigyja savo kontrmobilumo priemones, mes esame susižymėję ir indentifikavę visus įvažiavimo kelius į Vilnių nuo smulkių miško keliukų. Yra daugiau nei 20 tokių vietų.

– Turite omeny visą pietryčių pusę?

– Taip. Buvo patarimas iš Charkivo: „Nelaukite, net jeigu daužys iš oro, bet turėkite kontrmobilumo priemones, kurios padėtų laimėti kariuomenei laiko pasiruošti“.

– Savivaldybė iš savo biudžeto darys kontrmobilumo priemones?

– Visas mūsų gynybos plano įgyvendinimas kitąmet kainuos 2,7 milijono eurų. Vienas pirkinių yra šitas, yra ir kitos priemonės. Pastebim, kad kuo daugiau gyventojai turi informacijos, tuo visuomenėje daugiau ramybės. Matom, kad padėtis fronte Ukrainoje pablogėjo ir tuoj pat turime daugiau laiškų, daugiau skambučių ir pan. Ruošiame ir mobiliąsias aplikacijas. Kijevo pavyzdys: turėjo miesto aplikaciją, kuri buvo skirta komunalinių reikalų sprendimams, sąskaitų apmokėjimui, viešojo transporto tvarkaraščių pažymėjimui. Dabar tai veikia kaip pavojaus pranešimų platforma, padedanti gyventojams užtikrinti saugumą. Vilnius tokią platformą paleis kitais metais.

Visas mūsų gynybos plano įgyvendinimas kitąmet kainuos 2,7 milijono eurų.

– Ukraina, nepaisant karo, turi turbūt vieną stipriausių E-Vyriausybių visoje Europoje. Tai yra unikalu, beveik visos jų paslaugos yra elektroninėje erdvėje. Manau, kad Lietuva šioje vietoje dar turėtų ko pasimokyti visom prasmėm.

– Kaip tik su meru Kličko kalbėjom apie tai ir jis pripažino, kad čia ne iš gero gyvenimo, jie tiesiog buvo priversti tą daryti. Norint, kad miesto gyvenimas nesustotų, kad paslaugos toliau būtų teikiamos, visa informacijos pateikimo platforma buvo perkelta į elektroninę erdvę. Bet tai funkcionuoja labai puikiai. Didžiausias iššūkis – kibernetinės atakos, kurias jie patiria kiekvieną dieną: bandymai įsilaužti, nulaužti sistemas ir pan. Tai viena iš pamokų, kad reikia turėti alternatyvias fiziniam bendravimui priemones, kurios prireikus suveiktų. Ir taip pat priedangos oro pavojaus atveju. Gyvenom gan ramiai ir, žiūrint į paskutinį dešimtmetį, iš Lietuvos konteksto neišsiskyrėm, turėjom apie 50 proc. registruotų priedangų.

– Apie 50-čiai procentų gyventojų formaliai, nes realiai niekas nebandė jų ten sutalpinti.

– Pagal vienam žmogui tenkančią kvadratūrą, sakykim taip. Tai pirmiausia mes inventorizavom visas požemines patalpas, pradedant daugiabučiais namais, visais pusrūsiais, visais parkavimo pastatais. Ir šiandien mes turim padengtą visą Vilnių per visas seniūnijas, kur, esant reikalui, galėtume pasakyti, kad už tiek ir tiek metrų yra priedanga, kur jūs galite pasislėpti. Tas jau padaryta, identifikuota ir nuo kitų metų su Vyriausybės pagalba pradėsime skirti pinigus tų priedangų patobulinimui. Žiūrėsime, ko trūksta – ar antro išėjimo, ar ventiliacijos, ar dar kažkokių dalykų, kad iš tikrųjų tą visą priedangos tinklą turėtume. Tai vėlgi pavyzdys iš Suomijos, jie tą dalyką darė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kai nuvažiavome pas juos ir pradėjome šnekėtis, jie sakė: „Išnaudokite tai, ką dabar turite po žeme. Nes jeigu bandysite kurti savo priedangos slėptuvių tinklą nuo nulio, laiko ir pinigų prasme prarasite bet kokį pagreitį. Susitvarkykite, ką turite po žeme šiuo momentu“.

– Priedanga iš esmės nėra sudėtingas dalykas, tam tinka ir požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Slėptuvė jau turi turėti oro filtravimą, vandens, maisto atsargas ir t.t. O esant kažkokiam oro pavojui nusileisti į požeminę aikštelę ar pereiti į kitą gatvės pusę, kur tokia yra, nebūtų problema?

– Būtent. Kai buvau Kijeve, kaip tik naktį buvo ataka, reikėjo iš lovos greitai išsiristi ir visa evakuacija vyko į viešbučio parkingą, kur buvo atskiros erdvės sukurtos tam, kad išlauktum tą laiką. Tai būtent toks ir yra tikslas per ateinančius metus turėti užtikrinimą, kad tos priedangos kuo efektyviau užtikrintų saugumo reikalavimus.

– Dar viena tema, kurią noriu aptarti, tai yra skandalas, kuris kilo dėl „Teltonikos“ investicijų Vilniaus mieste, pakibusių ant plauko. Jus patį nustebino tai, ką viešai pasakė Arvydas Paukštys?

– Negalėčiau sakyti, kad nustebino, nes mes su tuo dirbam kiekvieną dieną. Tik reikia suprasti, kad ne per vieną dieną užaugo šitas skaudulys ar biurokratijos burbulas. Metai iš metų mes vis gaunam naujas taisykles, kuriam, pučiam tuos derinimus ir panašiai. Ir atsitinka atvejai, kai net valstybei svarbūs investiciniai projektai užklimpsta tose biurokratinės džiunglėse. Aš pats skiriu didelę dalį savo darbo prižiūrėdamas kaip dirba administracija, kad ypač statybų investicijų sektoriuje mes būtume kuo efektyvesni. Deja, turiu pasakyti, kad dar turime tikrai daug ką padaryti. Kita vertus, tos nacionalinės teisės taisyklės, kurių mes privalome laikytis, yra tam tikri spąstai, kai žmonės bijo priimti sprendimus. Nes geriau pasakyti ne, negu spręsti situaciją, kai yra, pavyzdžiui, 50:50. Nes jeigu išspręsi palankiai vystytojui ar investuotojui, tu nežinai, ar vieną dieną pas tave neateis prokuratūra ir nepaklaus: „O ką tu čia padarei?“.

– Gali kilti karjeros laiptais niekam nieko neleisdamas. O visiems viską leisdamas, tikėtina, kažkada sudegsi.

– Aš pasižiūrėjau: per šiuos metus vienas mūsų architektūros skyrius yra gavęs 24 tūkstančius prašymų. Jie yra skirtingų lygmenų – nuo viešinimo iki statybos leidimų išdavimo. Bet tai yra skaičius, kuriuo aš tikrai nesididžiuoju. Priešingai –  tai parodo, kokį voratinklį visokių derinimų, etapų mes turime.

– Jei Vilniaus mieste tik 5 procentai statybos leidimų yra išduodama pirmą kartą paprašius, tai yra neįtikėtina. Čia „Verslo žinių“ informacija.

– Čia yra gan sausa informacija, ji nebūtinai pasako faktą, nes visą laiką yra derinimo procesas, yra interesų tam tikras sulyginimas.

– Bet tik kas dvidešimtas statybos leidimas yra išduodamas.

– Bet kad mes galime nuo pirmo kreipimosi iki galutinio leidimo tą vidurį išoperuoti ir išimti nereikalingas opcijas, tai yra faktas ir tą reikia daryti. Bet tą reikia daryti apsaugant žmones, kurie priima sprendimus,  kad jie žinotų, jog jų niekas nesuims, kad turėtų motyvaciją priimti sprendimus ir gauti papildomą atlyginimą ar tiesiog būti saugūs savo darbo vietoje. Tai čia yra kompleksas dalykų, kurie per mūsų nepriklausomybės laikotarpį yra užaugę iki tikrai nedovanotinai didelės biurokratinės klampynės.

– Kaip tą reikia keisti? Ar Vilniaus savivaldybės taryba, meras, administracijos direktorius, dar kažkas turėtų nustatyti siektinus rodiklius? Pavyzdžiui, pasiekti 20-30 proc. teigiamų atsakymų per 2–3 metus ar dar kažkaip. Nes vien nuo to, kad gerinsi aplinką, gali daug kas nepasikeisti.

– Nuo to viskas prasideda, nes kokios yra žaidimo taisyklės, taip ir žaidi. Mes galim daug, mes tikrai audituojamės savo visus procesus, diegiam  „lean'o“ (nuolatinio tobulinimo – red.) procesą statybos leidimų išdavimo grandinėje. Bet paskutinis pavyzdys yra su medžių algoritmais. Mes norėjome pasakyti labai aiškiai vystytojams: „Jeigu jūs turite savo sklype brandžius medžius, tai dedam ant stalo aiškų algoritmą, kaip kas turi vykti. Jeigu tai yra šimtametis ąžuolas, turbūt reikės projektą pritaikyti prie jo, siekiant jį išsaugoti“. Jeigu yra kažkokie mažiau reikšmingi augalai, yra procesas, kai tu tiesiog gauni leidimą nupjauti, tada sumoki x pinigų ir atsodini y medžių skaičių. Visiems vienodos taisyklės. Ir gaunam teismo sprendimą, kad tokios rekomendacijos yra viršijančios mero kompetenciją. Šiuo atveju rekomendacijos buvo panaikintos, nes to nenumato įstatymai ir teisės aktai. Su buvusiu aplinkos ministru mes iš tikrųjų nemažai tokių atvejų jau išsprendėme ir palengvinome, bet dar yra daug ką veikti ir tą procesą lengvinti.

– Naujasis aplinkos ministras turėtų neblogai susigaudyti savivaldybės aktualijose.

– Bus labai gerai arba labai prastai, žiūrėsim. Aš tikiuosi, kad išspręsime šituos reikalus.

– Grįžtant prie „Teltonikos“. Aš apskritai tokią situaciją vadinu viena esminių Lietuvos problemų –  instituciniu patriotizmu. Jis pasireiškia, kai žmonės į tam tikrą problemą žiūri tik per savo institucijos interesą. Jeigu aš esu „Via Lietuva“  ir man reikia derinti kažkokį kabelį kelio apsaugos zonoje, tai aš žinau, kad po 5 metų man remontuojant tą kelią reikės galbūt irgi derinti su kabelio savininku. Kam man to reikia? Man tai nenaudinga kaip institucijai, o bendresni interesai man visai nerūpi. Ir čia ne vien apie biurokratiją –  ji savo ruožtu. Ar tai, kad žmonės į problemą žiūri tik per savo langą ir niekaip kitaip, kažkaip įmanoma pakeisti?

– Lengviausia turbūt pasakyt, kad įmanoma, bet per vieną dieną tokie dalykai nepasidaro. Savivaldybė irgi turi savo investicinių projektų, mes lygiai taip pat turim problemų suderinant statybos leidimus arba su tais pačiais aukštos įtampos laidais, po kuriais nieko negalim tiesti ar pastatyti. Kodėl? Nes kažkada kažkas priėmė tokį įstatymą, apsaugos zoną ir tu nieko nepadarysi. Tai tas institucinis skausmas iš tikrųjų yra sudėtingas. Man gal paprasčiau tą daryti, nes aš turiu tiesioginį interesą, kad Vilniuje „Teltonikos“ ar panašūs investiciniai projektai vystytųsi, nes tai yra darbo vietos, tai yra pajamos į biudžetą. Tai yra atsirandanti aukšta kvalifikacinė klasė, kuri daro miestą patraukliu. Man nesunku paderinti ir pabandyti padėti tokiais atvejais, kalbant su kitomis nacionalinėmis institucijomis. Bet kaip visą tą valstybės aparatą, visas įstaigas įtinklinti ir užveiklinti? Labai opus klausimas.

– Juk joks teisės aktas jūsų neįpareigoja daryti kontrmobilumo priemonių už 2 milijonus. Niekas net negalėtų jums papriekaištauti, nes tai formaliai yra ne jūsų reikalas, bet miestas daro. Vadinasi, yra truputėlį platesnis supratimas nei vien tik savivaldybei pagal įstatymą priskirtos funkcijos.

– Ir norėtųsi, kad tai būtų kuo plačiau. Bet žinot, kai mes paimame skirtingus sektorius – energetiką ar kultūros paveldą, kai reikia senamiesty perkelti bortelį į vieną ar kitą pusę ir tu turi pusę metų derinti, ar nepažeisi kažkokių dar sovietmečiu numatytų vertybių. Kartais tikrai svyra rankos. Matyt, čia jau reikia kalbėti nacionaliniu lygmeniu: kaip nustatyti, kad iš tikrųjų skaudėtų visiems vienodai? Arba kad tas noras integruoti sprendimus ir kad procesai išjudėtų, būtų kuo universalesni?  Mes esame procesą atlikę su savo savivaldybės įmonėmis –  turime monopolines energetikos infrastruktūros įmones, kurios irgi –  susitvarko savo daržą ir daugiau toli nežiūri. Geriausias pavyzdys, kai mes NATO viršūnių susitikimui ruošėmės: pasigražinom, nusidažėm apšvietimo stulpus. Ir kadangi atsakomybė yra tarp dviejų įstaigų – stulpas priklauso apšvietimo įstaigai, apačioje esantis skydelis, kuriame yra viešojo transporto sistema, buvo paliktas supuvęs, nes direktoriai tuo metu aiškinosi: „Čia ne mano atsakomybė, tu pats dažyk“. Tai vat nuo tokių dalykų mes pradedam kalbėti.

– Ta prasme, nudažo stulpą, bet palieka dureles?

– Supuvusią skydinę, prikaltą prie stulpo.

– Tęsiant apie „Teltoniką“ – jūs pats esate labiau linkęs tikėti, kad elektra bus per artimiausius dvejus metus, kad projektas būtų įgyvendintas tada, kada jis turi būti įgyvendintas. Pats Paukštys nelabai tiki.

– Terminai yra kintantys, bet matau pagreitį, kuris tikrai padidėjo po visų šitų viešų santykių pasiaiškinimo ir bent jau energetikai tikrai pažadėjo tuos darbus padaryti. Galbūt objektyviai reikia laiko atlikti ir visus kitus reikalus, bet čia jau įmonė, matyt, susiplanuos savo statybų pokyčius. Man tikrai džiugu ir už įmonę, ir už vadovą, kad jis turi patriotizmo ir vilties tą projektą tęsti galbūt šiek tiek vėluojant. Bet šitas grandiozinis projektas bus įgyvendintas.

– Aišku, susidaro keista situacija, kai įmonė turi įsipareigojimus padaryti, o valstybė neleidžia ir dar neleidžia pratęsti terminų. Tada įmonė būna surakintomis rankomis, nes ir leidimų neduoda, ir pratęsti termino neleidžia tam, kad finansavimas nenutrūktų. Kažkoks siurrealizmas.

– Tiesą sakant, aš dabar panašiai jaučiuosi dėl nacionalinio stadiono.

– Kaip tik norėjau klausti.

– Aišku, čia kalba jau nebe Lietuvoje, mes su šiuo klausimu Europos Komisijoje esam. Bet kalbant apie norą turėti greitį ir atsakymus, dabar aš galiu suvokti, kaip kartais jaučiasi verslininkai arba vystytojai, kurie turi santykį su valdžios institucijomis. Tikrai apmaudas ir beviltiškumas jaučiasi. Todėl man tai yra dar vienas argumentas ir motyvacinis variklis laužyti tokį mentalitetą ir siekti, kad viešoji administracija ir valstybinis sektorius veiktų tokiais pačiais principais, kaip veikia verslas.

– Ir kokia jūsų išvada matant tą strigimų dėl stadiono?

– Tai viskas yra procese ir eigoje, bet tie greičiai yra tokie, kad jeigu Lietuvoje kažkuri valdžios instituciją darytų tokiais tempais, kaip daro Europos Komisija, tai kiltų ne vienas skandalas. Iš esmės mes gauname klausimus, vyksta tiesiog derinimas projekto, mes aiškiname ir tai yra normalu. Bet jeigu tu gauni klausimus, atsakai į juos per savaitę ir tada lauki 2–3 mėnesius reakcijų į pateiktus atsakymus, tai viskas taip ir važiuoja antrus metus. Mes esam procese, viskas eigoje, bet čia nepadėjo ir Europos Komisijos naujas formavimas, nes naujas komisaras atėjo, reikia susipažinti su sistema, pradėti nuo direktyvų, reglamentų, o tada tik eiti į šalių atvejus. Todėl, deja, laikas ne mūsų naudai, bet kol kas viskas dar gyva ir viltis yra.

– Aišku, kad numatytais terminais jau nebespėjat, nes dabar statybos turėtų būti pačiame įkarštyje, o jų nėra.

– Nėra, bet tai vis dar yra greičiausias ir pigiausias būdas Vilniui turėti trūkstamą ir visų taip norimą stadioną su visa infrastruktūra. Nes jeigu mes turėtume alternatyvas, tai supraskim, kad prasidėtų nauji konkursai, nauji projektavimai, naujos statybos –  mažiausiai 5 metai į ateitį. O plius dar mes turėtume turbūt ginčą su dabartiniu koncesininku, kuris yra išleidęs pinigus ir savivaldybė bei valstybė nėra nei cento jam sumokėjus.

– Ar tikrai tas stadionas yra taip visų norimas, kaip jūs sakote? Čia jūs gal labiausiai save turite omenyje ir savivaldybės administraciją? Man atrodo, visuomenei daugeliu atvejų svarbiau ne stadionas, ypač kiekvieną dieną įsijungus žinias, o tai, apie ką kalbėjome pradžioje: priedangos, slėptuvės, galų gale kažkokia infrastruktūra, kuri būtų reikalinga kasdieniniam gyvenimui ir saugumui.

– Čia nėra viena arba kita, kaip dažnai bandoma supriešinti, kad mūsų gynyba yra pastatyta ant stadiono pinigų. Nieko panašaus. Paėmus visą Lietuvą ir kiek yra daroma investicinių projektų regionuose, tai ten klausimas, kas jais naudosis, yra daug aktualesnis.

– Nacionalinis stadionas būtų funkcionalus sostinėje, nes čia yra daug žmonių.

– Čia yra investicija į tuos pačius mokesčius, į darbo vietas, į miesto patrauklumo didinimą. Ir Kijevo pavyzdys su Kličko buvo labai aiškus, nepaisant, kad dabar visas nacionalinis biudžetas ir savivalda eina į gynybos sektorių, bet miestas iš suaukotų pinigų vis tiek daro investicijas, stato tiltus, įrenginėja viešas erdves. Tai daro ne iš biudžeto, ne iš ukrainiečių pinigų, bet daro tam, kad iš tikrųjų rodytų perspektyvą, kad miestas augtų gyventojų skaičiumi ir būtų patrauklesnis. Lygiai taip pat ir čia: jeigu mes pasakysime, kad viskas dabar eina į gynybą, tada nereikia nei mokyklų, nei kelių, nei darželių, nieko nereikia. Ir po kelių metų kils klausimas – o kas tuos mokesčius sumokės? Iš ko mes galėsime finansuoti savo gynybą? Tai čia toks dirbtinis supriešinimas – ar stadionas, ar mūsų saugumas, kuris yra labai manipuliacinis. Bet aš šiuo atveju jokios konkurencijos nematau.

Vilnius yra vienintelė Europos Sąjungos sostinė, neturinti tokios infrastruktūros. Tai čia ne dėl to, kad mes gėdą bandome nusiplauti, bet iš tikrųjų jos trūksta. Mes galėtume čia ir koncertus organizuoti, ir sporto varžybas, jau nekalbant apie tai, kad jis 30 metų statomas. Jis kainuoja apie 54 milijonus, prie pusantro milijardo tai nėra kažkoks didelis pinigų kiekis, bet jis tuos pinigus uždirbs labai greitai ir ta grąža grįš. Tai tą darbą reikia padaryti. Aišku, kai mums nesisekė devynis kartus iš eilės ir per 30 metų istorijų buvo visokių, tai, be abejo, žmonės tiesiog iš nusivylimo kartais sako, kad baikit jūs tuos cirkus ir nieko nebedarykit. Bet mano pareiga šiuo atveju – galbūt ir aukojant asmeninius reitingus, ir matant, kiek valstybė investavo pinigų – tiesiog užbaigti. Niekas neskaičiuoja nuo 2015 metų, kiek yra darbo valandų sudeginta, kiek yra sumokėta konsultantams įvairiems. Tiesiog jau peržengėm ribą, kai kelio atgal nėra ir visas racionalumas rodo, kad pabaikim, o tada jau galvosime, ar mums reikia naujo, didesnio kažkur už miesto ir panašiai.