Senamiestyje, netoli Misionierių bažnyčios, įsikūręs hospisas – pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje. Hospisas – pagal specifinius principus dirbanti įstaiga, kurioje iki natūralios mirties prižiūrimi nepagydomi ligoniai, kad galėtų oriai baigti savo gyvenimą. M. Sopočkos hospisą M. Rak, atvykusi iš Lenkijos, pradėjo steigti 2009 m., o veikti jis pradėjo 2013 m. vasarį.    

Kalėdų išvakarėse, pasitikusi LRT.lt žurnalistus, sesuo pirmiausia aprodė hospisą. Vienoje palatoje merdėjo jauna mergina, prie kurios buvo susirinkę artimieji. Medikai seseriai pranešė, kad, matyt, mergina skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas.    

Tramdydama ašaras M. Rak tik kyštelėjo pirštą į pulsą skaičiuojantį aparatėlį ir vedė hospiso koridoriais tolyn. Laiptus plovė šalia esančio kalėjimo kalinys Justas.

„Stenkis. Pridarei klaidų, bet dabar juk turi progą pasitaisyti“, – draugiškai pristačiusi pagalbininką, sesuo LRT.lt žurnalistus nusivedė pokalbiui į svečiams skirtą kambarį.

– Įėjus į jūsų hospisą, užlieja tikrų namų, o ne ligoninės pojūtis. Ar sąmoningai kūrėte tokią atmosferą?

– Namų idėja yra pačioje hospiso misijoje, nes žmonės į jį atvažiuoja paskutinei savo gyvenimo stotelei, peržengdami slenkstį į amžinybę. Žmogui, kuris pakirstas ligos, reikia namų šilumos, būti apsuptam artimų žmonių ir jaukumo.

Tikrųjų gyvenimo vertybių ieškome kaip viena didelė šeima.

Šeimos nariams taip pat labai svarbu būti jaukioje atmosferoje šalia savo kenčiančio artimo tiek, kiek norisi, todėl ligonių lankymas visiškai neribojamas.

Kai kūrėme savo hospiso logotipą, stengėmės, kad būtų kuo tiksliau atspindėta mūsų misija. Todėl dabar ir turime širdį, kurioje telpa namai.

Tuose mūsų namuose yra visko – ir juoko, ir džiaugsmo, ir ašarų. Kartais ir susipykstame, bet čia pat susitaikome. Tikrųjų gyvenimo vertybių ieškome kaip viena didelė šeima.

– Kur jūsų pačios namai?

– Tame pačiame hospiso kieme, Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyne. Esame šešios seserys. Trise patarnaujame hospise, o dar trys užsiima kitomis veiklomis.

Bet iš tikrųjų namai – ir hospise, ir vienuolyne, nes mano širdyje telpa visi ligoniai, visi hospiso darbuotojai bei visas vienuolyno gyvenimas.

– Ar bent maža dalis širdies yra likusi Lenkijoje?

– Ne. Visada gyvenime vadovaujuosi nuostata, kad ir kur bebūčiau, kad ir kur beišvykčiau, visa širdimi, visa savo esybe būnu tik ten, kur esu. Todėl Lenkija jau likusi praeityje. Dabar esu tik čia, Vilniuje.

– Kodėl jūs jau daug metų atsidavusi hospisų organizavimui? Juk tai – tokia liūdna žmonių gyvenimo dalis?

– Kai baigiau teisės studijas ir įgijau tam tikrą kvalifikaciją, atsitiko taip, kad prireikė mano pagalbos sunkiai sergantiems žmonėms. Mano vienuolyno vyresnioji taip pat paprašė padėti Lenkijoje, Gožuvos mieste, besikuriančiam hospisui spręsti teisines problemas. Bet viskas susiklostė taip, kad prisidėjau ir prie to hospiso kūrimo, pasilikdama jame dvyliką metų.

Kažkada svajojau tapti gydytoja, tačiau, pasukusi kilu keliu, vis tiek darau tai, ko visada troškau, kas buvo mano širdyje – padėti silpnesniems, kenčiantiems žmonėms.

– Kiek jums buvo metų, kai tapote vienuole?

– Tada man buvo dvidešimt vieneri, o vienuolyne tarnauju trisdešimt trejus metus.

– Ar niekada nebuvo kilę dvejonių, kad galbūt pasaulietinis gyvenimas būtų davęs daugiau grąžos?

– Niekada nekankino abejonės, kad pasukau ne tuo keliu, tik nerimaudavau, kad savo gyvenimu nenuvilčiau Dievo ir žmonių.

Bet turėčiau prisipažinti, kad prieš amžinuosius įžadus buvau nuvykusi į Šventąją Žemę ir kiekvienoje Jėzui svarbioje vietoje pati savęs klausiau, ar iš tikrųjų aš verta vienuolystės. Bandžiau susivokti, ar teisingu keliu einu, ar pajėgsiu, ar sugebėsiu, ar tikrai man reikia amžinųjų įžadų.  

Jeruzalėje, sėdėdama prie nedidelio tvenkinuko, supratau, kad mano kelias – tarnystė Dievui ir žmonėms. Grįžau į Lenkiją ir parašiau prašymą amžiniems įžadams. Nuo to laiko bet kokiam žmogui stengiuosi padėti taip, kaip jam to labiausiai reikia. Tai man suteikia gyvenimo pilnatvę.

– Žmonės į jūsų hospisą atvežami numirti. Ar tai suvokdami, jie dar trokšta, tikisi kokių nors stebuklų?

– Mūsų ligoniai, patyrę sunkiausius savo ligų etapus, puikiai supranta, kad jau nebegali planuoti gyvenimo keleriems metams ar bent keliems mėnesiams, o kartais – ir porai dienų į priekį.

Mirtis – slenkstis, per kurį mes visi anksčiau ar vėliau privalėsime peržengti.

Hospise kalbame su ligoniais apie tai, kad išėjimas iš gyvenimo, mirtis nėra visa ko pabaiga. Mirtis – slenkstis, per kurį mes visi anksčiau ar vėliau privalėsime peržengti. Ir tam reikia ruoštis.

Toks atvirumas suteikia ligoniams jėgų apie išėjimą kalbėtis ir su savo artimaisiais.

– Greičiausiai ne visi jūsų ligoniai – tikintys. Kaip bendraujate ir mirčiai paruošiate tuos, kurie netiki pomirtiniu gyvenimu? 

– Su ligoniais dirba ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai. Svarbiausia – kad ligoniai iki gyvenimo pabaigos suspėtų viską atlikti. Gal kažko atsiprašyti, gal savo artimiesiems pasakyti kažką svarbaus. Stengiamės, kad mūsų pacientai išeidami susitaikytų su savimi, nepalikdami žaizdų nei savo, nei jiems brangių žmonių širdyse.

– Ar yra buvę taip, kad įvyko stebuklas ir mirčiai pasmerktas jūsų hospiso pacientas pasveiko?

– Esame turėję vieną pacientę, kuri buvo atvykusi pas mus jau paskutinei savo gyvenimo stotelei. Net butą buvo padovanojusi seseriai. Tačiau jos sveikata hospise žymiai pagerėjo, tik, deja, ji nebeturėjo kur sugrįžti, nes sesuo nesutiko priimti arba grąžinti jai turėtų namų.

Mūsų socialinė darbuotoja padėjo tai merginai susirasti namus ir dabar ji sugeba gyventi savarankiškai.

Nemanau, kad, gydydami pasveikusią mūsų pacientę, medikai buvo padarę klaidų. Tiesiog apvaizdos dėka įvyko stebuklas.

– Kaip jums pavyko suburti medikų, slaugytojų, medicinos seselių kolektyvą, kuris patikėtų tuo, ką jūs darote? 

– Burdama žmones darbui hospise pirmiausia kreipiau dėmesį, kad jie būtų savo srities profesionalai ir visi mokėtų kalbėti lietuviškai, lenkiškai bei rusiškai. To reikia, kad ligoniai nejaustų kalbos barjero.

Organizavome darbuotojams specialius mokymus, o dabar jau jie patys galėtų pasidalinti neįkainojama profesine ir gyvenimiška patirtimi. Juk darbas su hospiso pacientais bei jų artimaisiais norom nenorom priverčia susimąstyti, įvertinti ir savo gyvenimą. Mūsų darbuotojai išeina unikalią mokyklą.

– O kokius kryžiaus kelius nuėjote, ieškodama žmonių, kurie supratų, kad savo turtais galėtų pasidalinti su jūsų hospisu?

– 30 proc. visų hospiso lėšų sudaro valstybės parama, o likusi dalis (kas mėnesį po 20 tūkst. eurų) – privačių rėmėjų pinigai.

Į žmonių širdis beldžiuosi kasdien ir džiaugiuosi, kad vis daugiau sulaukiu tokių, kurie mane supranta, atsiliepia ir padeda.

Mūsų namai yra įrodymas to, kad žmonės ir supranta, kad reikia dalintis su likimo nuskriaustaisiais, ir dalinasi.

Šiandien buvo atvykęs pažįstamas kunigas iš Lenkijos. Atvežė būtiniausių dalykų bei maisto produktų pacientams. Paliko pinigų. Vakar mus aplankė vienas Vilniaus kunigas. Irgi paliko pinigų. Kai kurie jaunavedžiai, atsisakę gėlių ir dovanų, jiems sudovanotus pinigus skiria hospisui. Esame sulaukę net ir moksleivių paramos – saldumynams tėvų duodamus pinigus jie sutaupė ir atidavė mūsų hospisui.

Panašūs poelgiai tik įrodo, kad žmonių širdys nelaimės akivaizdoje – neišmatuojamos, kad jose telpa labai labai daug gėrio, atjautos kitų skausmui.

Už tai esu dėkinga Dievui ir žmonėms.

– Ar turite tarp pažįstamų, įgytų Lietuvoje, tokių žmonių, kuriems bėdos atveju galėtumėte bet kada paskambinti?

– Žinoma. Trys automobiliai, kuriais naudojasi hospisas, taip pat padovanoti žmonių. Jei kai kurios firmos negali suteikti paslaugų neatlygintinai, padaro didžiules nuolaidas.

Dabar mano didžiausia svajonė – šalia mūsų hospiso suaugusiems pastatyti hospisą vaikams.

Aš visada laikausi nuostatos ir kitiems patariu, kad apie ištikusias problemas reikia kalbėti atvirai, o ne mandagiai šypsantis sakyti, kad viskas – gerai. Tokia nuostata verčia užsidaryti tuos, kurie galbūt galėtų ištiesti pagalbos ranką.

Dabar mano didžiausia svajonė – šalia mūsų hospiso suaugusiems pastatyti hospisą vaikams. Jis kainuotų beveik pusantro milijono eurų. Suprantu, kad tai – didžiulis iššūkis, bet žmonės pamažu atsiliepia į šią iniciatyvą.

Galimo vaikų hospiso maketą po egle pastatėme tarp trijų karalių. Galbūt ir iš tikrųjų atsiras kokie nors karaliai, kurie padės mums įgyventi šią svajonę?

– Tai gal vieno karaliaus reikėtų ieškoti Izraelyje, vieno – Lietuvoje ir dar vieno – Lenkijoje?

– Puiki idėja. Padėkite, kad ji taptų realybe (juokiasi). Bet, manau, kiekvienas mūsų yra savo gyvenimo karaliai, galintys gyventi taip, kad būtų galima savo gyvenimu didžiuotis.