Padarė įtaką gyvenimams

1–2 progimnazijos klasių mokinukams pamokas vedė Šaulių sąjungos nariai – Šventaragio kuopos vadas, advokatas Andrius Kaluina, pilotas Edvardas Mažeika, Mato Šalčiaus mokomosios kuopos 4 būrio vadė Karolina Savickytė.

Kaip "Vilniaus dienai" teigė A.Kaluina, tokie užsiėmimai padeda net ir pradinukams geriau suvokti, kas vyko Lietuvoje 1991 m., kodėl vyko, kodėl tai buvo svarbu.

Pats šaulys tų lemtingų įvykių metu buvo penkiolikos. Jis, paauglys, tuomet kartu su visais budėdavo prie televizijos bokšto. Tiesa, 12-osios vakarą išvažiavo namo, tad į pačius karščiausius įvykius nepateko.

"Man tai nebuvo žaidimas, – sakė A.Kaluina. – Prieš tai jau buvo įvykiai prie Spaudos rūmų – buvau ten tuo metu, kai sovietų kariuomenė juos šturmavo. Suvokiau, kad vyksta labai rimti ir Lietuvai reikšmingi dalykai."

Pasak šaulio, 1991-ieji turėjo įtakos jo tolimesniam gyvenimui. Kai prasidėjo įvykiai Gruzijoje, vėliau Ukrainoje, dar buvo gyvi jo paties prisiminimai apie tai, kas vyko Lietuvoje, tad buvo aišku, kad ir jam reikia kažką daryti. Tad nuo 2014 m. jis – Lietuvos šaulių sąjungos narys, o pagrindinis šios sąjungos tikslas – Lietuvos saugumas pačia plačiausia prasme: tiek tai, kad vakare išėjus į gatvę būtų saugu, tiek kad būtų saugu išoriškai, mažiau motyvacijos kam nors lįsti į Lietuvą ir mėginti įvesti savo tvarką, tiek ir informacine prasme.

Penktų klasių mokiniai susitiko su Geležinio vilko kuopos vadu, šauliu Andriumi Šmailiu, gimnazijos Šaulių būrelio narėmis Dominyka Unčiuryte ir Deimante Andrejeva.

Pirmų gimnazijos klasių ir šiemet pamokose dalyvavę Vilniaus licėjaus moksleiviai turėjo galimybę pabendrauti su į gimnaziją užsukusiu politiku Juozu Oleku, kuris atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos sveikatos apsaugos ministru, apdovanotu Nepriklausomybės medaliu.

Gimnazijos 2 klasių ir licėjaus mokiniai susitiko su Liutauru Vasiliausku – 1991–1992 m. Policijos departamento respublikinės policijos vyriausiuoju komisaru, Seimo gynybos štabo nariu, apdovanotu Vyčio Kryžiaus riterio ordinu, Sausio 13-osios medaliu.

Iš pirmų lūpų

Bene daugiausia dėmesio sulaukė Senvagės gimnazijoje vykęs susitikimas su sausio 13-osios įvykių liudininke, žurnaliste, Lietuvos televizijos diktore E.Bučelyte.

Prisimindama tai, kas vyko prieš 29 metus, žurnalistė pasakojo, jog tuomet jau kelis mėnesius Lietuvoje buvo jaučiamas sovietų kariuomenės suaktyvėjimas, kariškiai jau buvo užėmę kelis pastatus. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, nebuvo leidžiama taip lengvai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos, buvo daromas spaudimas ir tikimasi, kad žmonės išsigąs, atsisakys savo laisvės troškimo. Bet lietuvių nepriklausomybės siekis buvo stipresnis.

"Man teko tą naktį dirbti eteryje – tiesiog toks buvo grafikas. Ir taip atsitiko, kad tomis paskutinėmis minutėmis studijoje dirbau aš. Bet aplink buvo begalė žurnalistų, niekas jau nebeskaičiavo darbo valandų, dirbo dieną ir naktį, nes nuolatos buvo jaučiama įtampa, kad kažkas gali nutikti, ir tą kažką būtinai reikės parodyti, – pasakojo E.Bučelytė. – Šiek tiek numigę žurnalistai eidavo į darbą, važiuodavo į filmavimus, nuolat laikė įjungtus radijo imtuvus, nes bet kurią minutę galėdavo pasigirsti šaukinys, pranešantis, kad tam tikras objektas, ko gera, yra užimamas ir ten reikalinga žurnalistų pagalba. Visi gyvenome tokiu pusiau budėjimo režimu, nes ir eiliniai žmonės, išgirdę, kad reikalinga apginti tam tikrą objektą, tiesiog eidavo, važiuodavo ir tą darydavo. Mat visuose vadovėliuose buvo parašyta, kad pagrindinis veiksmas perversmo atveju – užimti paštą, radiją, televiziją, t. y. pagrindinius informacijos šaltinius. Tad žmonės saugojo tuos objektus."

Mes galime nemėgti vienų ar kitų politikų, bet kai kyla tavo valstybės, tavo laisvės, išlikimo klausimas, žmonės susivienija.

Prisimindama sausio 13-osios naktį žurnalistė teigė, kad daugeliui tai buvo netikėtas kariuomenės žingsnis. Net ir žinant, kad taip gali atsitikti, buvo sunku patikėti, jog taip gali būti šiuolaikiniame pasaulyje.

"Labai daug žmonių buvo susirinkę prie Radijo ir televizijos pastato, daug ansamblių suvažiavę, žmonės šoko, dainavo", – pasakojo E.Bučelytė.

Anot jos, visi buvo įsitikinę, kad jeigu bus daug civilių, taikiai nusiteikusių žmonių, kariuomenė tikrai nedrįs per juos žengti, šaudyti, važiuoti tankais. Net policininkai, kurie saugojo Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, savo ginklus buvo saugiai užrakinę, kad, gink Dieve, kas nors nesugalvotų įvykdyti kokios nors provokacijos, nes Sovietų Sąjunga jau buvo žinoma kaip puiki machinatorė, sugebanti išprovokuoti tam tikrus veiksmus. Tad pagrindinis žmonių ginklas buvo daina, geras nusiteikimas ir laisvės siekis.

"Buvo jau pasibaigusios pagrindinės naujienų laidos, redakcijoje tiesiog sėdėjome, aptarinėjome įvykius. Ir staiga pradėjo skambėti visi mūsų redakcijos laidiniai telefonai – mobiliųjų nebuvo, interneto nebuvo. Skambino žmonės, gyvenantys prie Šiaurės miestelio, kur tuo metu buvo įsikūręs sovietų armijos karinis dalinys. Jie pranešė, kad iš dalinio išvažiavo dvi tankų kolonos. Joms judant miesto gatvėmis žmonės vis skambindavo pranešti, kur jie yra, o mes tiesiog žemėlapyje galėjome žymėtis, kur jie važiuoja. Galiausiai paaiškėjo, kad viena kolona juda link televizijos bokšto, o kita pasuko į S.Konarskio gatvę, link Lietuvos radijo ir televizijos pastato, – prisiminė E.Bučelytė. – Spontaniškai su kolegomis nusprendėme bėgti į studiją ir transliuoti, kad galėtume informuoti žmones, kas vyksta. Kol nusileidome iki studijos, jau girdėjome šūvius, sproginėjimus. Tie operatoriai, kurie su kameromis išbėgo į lauką, tikėdamiesi nufilmuoti, kas vyksta, ir dar spėti atnešti medžiagą, kad galėtume ją parodyti, to jau nesugebėjo padaryti. Viskas vyko labai greitai – pakako dvidešimties minučių, kad pastatas būtų užimtas, šimtai darbuotojų iš jo išvaryti: kur ašarinėmis dujomis papurškė, kur padaužė šautuvų buožėmis. Studijoje mes buvome likę vos keliese, dar bandėme transliuoti, bet tegalėjome pasakyti, jog aplink šaudo, sproginėja, jog mūsų kolegos išvaryti iš pastato. Jaučiausi dviprasmiškai: negalima panikuoti, negalima išgąsdinti žmonių, nors pats girdi sproginėjant, šaudant ir nežinai tiksliai, kas ten vyksta, net nežinai, ar pats dar išeisi iš to pastato gyvas, tačiau žinai, kad visos Lietuvos akys įsmeigtos į tą ekraną, kuris jiems – vienintelis informacijos šaltinis. Sunki buvo užduotis. O po kurio laiko kariškiai iškapojo studijos duris ir atstatę ginklus liepė mums išeiti."

Nuo puolimo pradžios iki to laiko, kol E.Bučelytę ir transliavusius kolegas kareiviai išvarė iš pastato, praėjo gal pusvalandis, tačiau vaizdas, pasak žurnalistės, skyrėsi kaip diena ir naktis. Išėję jie pamatė išdaužytus, iššaudytus langus, matėsi, kaip lekia trasuojamosios kulkos, sukinėjasi tankų vamzdžiai, per megafonus rusų kalba kažkas rėkia, kad žmonės atsitrauktų, nes Lietuvos valdžia nuversta, atstatyta buvusioji tvarka. Minia, kuri vos prieš pusvalandį draugiškai leido laiką, nustumta tolyn, prie gyvenamųjų pastatų, kurių langai jau kalami lentomis, nes išdaužyti, iššaudyti. Tačiau minia stovi ir su siaubu laukia, kas bus toliau.

Vertybės išlieka

"Dar toks labai ryškus vaizdas išlikęs – nors buvo naktis, miestas staiga tarsi atgijo. Staiga pradėjo važiuoti troleibusai, žmonės iš atokiausių miesto kampelių į Vilniaus centrą kaip upeliukai teka pėstute, visi traukia prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos kaip į širdį, kur tu gali būti kartu su kitais ir žinoti, kad dar esame. Ir tas visuotinis vienybės jausmas, – sakė E.Bučelytė. – Pažįstu ne vieną žmogų, sužeistą tą sausio naktį, pažįstu kai kurių žuvusiųjų artimuosius, ir nė iš vieno jų neteko girdėti – ko aš ten ėjau, kam aš leidau ten eiti savo vaiką. Ir kai kalbame apie tuos laikus, aš visada sakau: esu labai dėkinga likimui, nes daugiau niekada tokios vienybės, tokio visuotinio bendrumo neteko ir, ko gero, jau neteks patirti. Iš vienos pusės, tai – labai baisus laikas ir baisūs įvykiai, iš kitos – galimybė suvokti, kad ir aš esu savo valstybės dalis, ir aš galiu kažką dėl jos padaryti."

E.Bučelytę džiugina ir faktas, kad nė vienas Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojas po tų įvykių nenuėjo dirbti į jų darbo vietoje įsikūrusią ir pusmetį "pasakas sekusią" kolaborantų televiziją, nors jiems ir buvo siūloma. Visą tą laiką Lietuvos televizija transliavo laidas iš studijos Kaune, o galiausiai rugpjūtį, po rugpjūčio pučo Maskvoje, atgavę savo pastatą, rado jį nusiaubtą, sudaužytą ir sugadintą įrangą, sunaikintus, išmėtytus archyvus. Išsaugoti pavyko tik tai, ką varomi iš pastato tuomečiai darbuotojai sugalvojo išnešti savo iniciatyva.

Moksleiviams pasiteiravus, kaip įsivaizduoja šiandienę visuomenę panašioje situacijoje, žurnalistė teigė nedrįstanti prognozuoti, bet vis dėlto norinti tikėti, jog ir dabar tauta būtų vieninga: "Mes galime nemėgti vienų ar kitų politikų, kritikuoti juos, pykti ant jų, bet kai kyla tavo valstybės, tavo laisvės, išlikimo klausimas, žmonės susivienija. Atrodytų – skambūs žodžiai, bet iš tiesų daug kam tai yra vertybės, kurias būtina ginti."