Jurga
2013-09-06 14:16
Klausimas:
Mano 5-metė dukra manęs visiškai neklauso. Ką daryti?
rasa
2013-09-06 14:15
Klausimas:
Ar reikia vaikui duoti kišenpinigių? Jei taip, kiek?
aldona
2013-09-06 11:52
Klausimas:
Ką manote apie fizines bausmes vaikams?
Smalsu
2013-09-06 11:49
Klausimas:
Ta amžina turtinė nelygybė... Kaip nežeminant kitų žmonių pasakyti vaikui, kad tie, kas labai akcentuoja turtus, elgiasi neteisingai? Kitas klausimas - kaip reaguoti, jei iš mokyklos vaikas parsineša žinią, kad tai, ko aš neleidžiu, leidžia kiti tėvai? Pasakyti, kad jie neteisūs? Bet tada mokykloje maniškiai kitiems būtinai pasakys ką nors panašaus į "o mano mama sakė, kad tavo mama blogai galvoja...". Tada svetimas vaikas pasakys savo mamai - ir taip neakivaizdžiai atsiras įtampa tarp mūsų, tėvų.
Laura
2013-09-06 11:46
Klausimas:
Kaip teisingai pasielgti, jei prie svetimų žmonių vaikas pasako kažkokią nemandagią frazę - pvz "o kodėl dėdės Tomo galva labai dreba?", "o kodėl ta mergaitė /serganti Dauno sindromu/ tokia negraži?" Nutildyti "ššš...", manau, nepakanka - taip "gražu" svetimų žmonių atžvilgiu, bet veikiausiai nepedagogiška savam vaikui.
Klausimas
2013-09-06 11:44
Klausimas:
Aplinkoje turiu ne vieną moterį, kuri sąmoningai pasirinko vienišos motinos gyvenimą. Ar nėra egoistiška vaiko atžvilgiu - juk jam nesuteikiama galimybė pamatyti, koks gali būti vyro vaidmuo šeimoje?
Vaida
2013-09-06 11:42
Klausimas:
Kaip priversti vaikus ruošti pamokas? "neįdomu" ir visokie išsisukinėjimai - tai mano šeštoko kasdienybė, taip pernai darydavo ir pirmokas. Aš dirbu, grįžtu vakare tikrai ne visada pakilios nuotaikos, o ir pavargusi. Kad ir kaip tvardydavausi, bet periodiškai pratrūkdavau. O juk taip blogai šaukti ant vaikų... Vyras - kaip ir vyras, jis vaikų pamokų nekontroliuoja, tik pyksta, kad aš baruosi. O aš paprasčiausiai pavargau nuo savo pykčio protrūkių, nuo darbų... Na, galiausiai, ir vaikai jau nebe lėliukai, kažkada turi suvokti, kad mokslų reikia jiems,o ne tėvams ar mokytojams.
Šeimininkė
2013-09-06 11:38
Klausimas:
Ką daryti, jei vaikai nevalgo maisto, kurį pagaminu? Suderini meniu, o kai maistas būna paruoštas - išgirstu tą amžiną "nenoriu..."
Brigita
2013-09-06 11:36
Klausimas:
Kaip teisingai paaiškinti vaikams apie mirtį? Pamenu save, buvau 6 metų, kai vieną rytą kaime pas močiutę pradėjau verkti - niekas nebuvo miręs, bet aš kažkodėl tiesiog pagalvojau apie tai, kad kažkada mirs mano tėvai. Ir ši mintis mane persekiojo ilgus metus, ji visada mane labai sugraudindavo.
Birutė
2013-09-06 11:35
Klausimas:
Kaip išugdyti savarankiškus vaikus? Nesinori, kad užaugę jie nepajėgtų savarankiškai priimti sprendimų, bet gi nesu ir "šalto dušo" šalininkė..
Klausimas
2013-09-06 11:33
Klausimas:
Gyvename name. Artimiausioje kaimynystėje yra bendraamžių vaikų, tačiau jų pasaulėžiūra gerokai skiriasi nuo tos, kurią skiepiju savo vaikams. Kaimynai - verslininkai, ir jų vaikai labai akcentuoja pinigų svarbą. Be to, vienų kaimynų mergaitė tokia melagėlė, nepraleidžia progos įskaudinti maniškius. Vieną kartą jau nebeištvėrusi taip ir pasakiau - "man rodos, kad ta Rugilė truputį melagė". Jei atvirai, nenorėčiau, akd vaikai bendrautų tiek su Rugile, tiek su dviem kitais kaimynų vaikais - tiesiog bijau, kad maniškiai nuolat bus apgaudinėjami ir skaudinami. Kaip derėtų elgtis tokioje situacijoje? Žinau, akd pašnekesys su kaimynais nieko neduos, juk jų pačių vertybė svisai kitokios nei mano.
Janina
2013-09-06 11:25
Klausimas:
"Mano geriausia draugė - mama". Dažnai teko girdėti tokią frazę. Kaip tokią situaciją vertinate jūs, kaip psichologės? Ar tai nereiškia, kad mergaitė, mergina, nemoka bendrauti su savo bendraamžiais? Kaip bebūtų, bet ne visos mamos sugeba įsijausti į laiko dvasią, duoti šiandienai tinkamų patarimų, o ne patarinėti prisiminus savo jaunystę? O gal toks stiprus ryšys - nieko blogo?
Tadas
2013-09-06 11:20
Klausimas:
Kaip auklėti vaiką, kad jis užaugtų savimi pasitinkinčiu žmogumi, bet sykiu liktų jautrus, neliptų kitiems per galvas. Ačiū
mama
2013-09-06 11:20
Klausimas:
Ar teisingai elgiasi užklasinės veiklos vadovai, jei diferencijuoja vaikus pagal sugebėjimus? Sūnus trečius metus lankys šokius, bet šiemet vadovai sugalvojo vertinti visus vaikus ir jis pateko tarp silpnesniųjų. Visi kiti vaikai, su kuriais jis dvejus metus buvo vienoje grupėje, buvo įvardinti kaip lankstesnį, talentingesni (ačiūdievui, vaikai to negirdėjo). Kodėl sūnus išskirtas su savo bičiuliais, aš deramai nepaaiškinau - bijojau jį įskaudinti. Kita vertus, ne šiandien, kada nors vėliau vėl bus tokia situacija, kai pasirodys, kad vaikas tiesiog dėl savo sudėjimo ar talento stokos negali kažkokių dalykų padaryti taip pat gerai, kaip kiti, nors to labai nori. Gal jis talentingas kitose srityse, bet vaikui juk nepaaiškinsi, kad kiekvienas mes turime savo pliusų ir minusų.
Klausimas
2013-09-06 11:14
Klausimas:
patarkite, kaip teisingai elgtis, jei seneliai ir tėvai skirtingai vertina vaikų auklėjimą? Tarkime, sakai vaikui, kad geriau būtų elgtis taip ir taip, o vaikas pasako, kad "o man senelis sakė kitaip.."? Tikriausiai geriausia būtų susitarti su seneliais vaikų auklėjimo klausimais, bet gi tie seni žmonės tokie nepakantūs kito nuomonei, nesinori ir jų skaudinti..
Eglė P.
2013-09-06 11:11
Klausimas:
Kaip įtikinti vyrą, kad sūnus nori žaisti berniukiškus žaidimus būtent su juo, o ne su mama? Kitas klausimas - žinau, kad dabar nemadinga skiepyti vaikams teorijas apie moteriškus ir vyriškus darbus, tačiau aš nenorėčiau, kad mano dukra išmoktų gręžti sienas, o ne kepti blynus. Ar mano minėtas "madingas" požiūris apskritai naudingas vaikams?
Skaitytoja
2013-09-06 11:05
Klausimas:
Auginu dvynukus, porelę. Kiek domėjausi dvynių auklėjimu, girdėjau, kad labai naudinga (ypač - auginant vienos lyties dvynukus) pabrėžti, kad kiekvienas jų yra atskiras individas. Esą būna, kad dvyniai pernelyg prisiriša vienas prie kito ir dėl to augant sunkiau susirasti draugų, vėliau net ir suaugus sunkiau bendrauti su aplinkiniais. Buvo pateikiamas pavyzdys, kad vienos lyties dvynius reikėtų rengti skirtingai, o apskritai dvynius retkarčiais neskausmingai išskirti - vienas atostogauja pas vienus senelius, kitas savaitėlę vieši pas kitus ir pan. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
Monika
2013-09-06 10:58
Klausimas:
Kiek būrelių turėtų lankyti vaikai, pvz., pirmokai? Ar reikia vertinti ne būrelių kiekį, bet laiką - gal jiems naudingiau vienas-du papildomi 1-1,5 val. trukmės tam tikrų dalykų užsiėmimai per savaitę, ar geriau rinktis tris skirtingus būrelius, kuriuose užsiėmimai vyksta trumpiau?
Vakarė
2013-09-06 10:57
Klausimas:
panašu, kad mano antrokas sūnus linkęs į menus, tačiau mes visi puikiai žinome, kad menininkų gyvenimas ypač sunkus. Noriu savo vaikui geresnės ateities - ar turėčiau suteikti kuo geresnį menininį išsilavinimą jam (kad tapęs menininku bent jau turėtų šviesesnes perspektyvas), ar tokio amžiaus vaikams svarbus visapusis išsilavinimas ir verta palaukti metus-kitus - jei jo polinkis nepasikeis, tada jį ir ugdyti? Žinoma, galėčiau jį jau dabar vesti į dailės mokyklą, bet galvoju, apie galimą krūvį, todėl noriu nepadaryti klaidos.
Aida
2013-09-06 10:52
Klausimas:
Kaip vertinate populiariosios psichologijos knygas? Ar verta skaityti, ar geriau tą laiką skirti vaikams? Pvz., John Gray knygos? Man asmeniškai jis patinka.
Elgė
2013-09-06 10:51
Klausimas:
Sūnus nenori miegoti savo lovoje, vis atsikrausto pas mamą - nes taip jam šilčiau, nebaisu. Klausia - o kodėl man negalima? Jau pradėjo eiti į mokyklą... Ką reiktų daryti?
kuku
2013-09-06 10:51
Klausimas:
mano paauglė dukra vakarais mėgsta ilgai nei miegoti, tai žiūri TV, tai prie kompiuterio sėdi, o rytais neįmanoma jos prikelti į mokykla - kaip ja pripratinti eiti miegot anksčiau.
mama
2013-09-06 10:48
Klausimas:
Ar yra Kaune kokios grupės, kur tėvai ir mamos galėtų susitikti su psichologais ir išmokti tėvystės?
Jonas
2013-09-06 10:42
Klausimas:
Mano sūnus valandų valandas praleidžia feisbuke. Kaip jį atpratinti nuo kompiuterio?
agnė
2013-09-06 10:41
Klausimas:
Kaip įtikinti maištaujančią paauglę, kad einant į mokyklą būtina apsivilkti uniformą, o ne tokius drabužius, kurie labiau tiktų vakarėliui?
tėveliai
2013-09-05 13:17
Klausimas:
Mano 7 metų sūnus labai uždaras. Kai lankė darželį, turėjo ir draugų, ir draugių. Kai sulaukė 6-erių, pakeitėme darželį. Priešmokyklinėje grupėje naujokas buvo ne jis vienas, ir į gimtadienio šventę kvietėsi pora berniukų (pats juos išsirinko), tačiau ypatingų draugų taip ir nesusirado - "vienišius", kaip sakė grupės auklėtoja. Na, charakteris tegu būna koks tik nori, bet didžioji problema - jis labai pasyvus naujovių atžvilgiu. Tai reiškia - ir naujos veiklos. Puikiai piešia, žino skaičius, puikiai skaičiuoja, bet tik tada, kai jis nori, o ne paprašytas. Kalba nedaug, bet kartais taip pafilosofuoja, kaip ir suaugę nesugalvotų. Žodžiu, tikrai protingas vaikis. Šiemet pradėjo lankyti mokyklą - sulaukėme pirmųjų mokytojos pastebėjimų, kad jam kol kas sunkiai sekasi: neiškart supranta užduotis, daro lėtai ir nerodydamas susidomėjimo. Kaip pakurstyti jo domėjimąsi mokslais? Juk metas, kai skaičiuoji, skaitai ar pieši kada nori baigėsi. Dėmesio jis nesutelkia ir prisėdus šalia (o priprašyti, įtikinti, kad sėstų prie stalo su knygele, žinoma, ne taip lengva). Ar būtų klaidinga, jei iš jo kambario išneštume daugumą žaislų - kad liktų kuo mažiau dirgiklių, paliktume tik sterblę mylimiausių mašinyčių. O gal susidomėjimas ateis savaime ir dirbtinai jį kurstydami jam pridarysime tik dar didesnės žalos?
Jurgita
2013-09-05 13:04
Klausimas:
Laba diena, dukrą auginu viena - visą laiką su ja buvome geriausios draugės. Savo laisvalaikį derinau prie jos, savo pomėgius - prie jos pomėgių. Dabar dukra 12 metų. Pati paauglystė. Žinoma, su visomis pasekmėmis... Feisbukas, draugės, nuolatinis "Neįdomu, nenoriu"... Kaip rasti bendrą kalbą su mergaite? Ar reikia tik "išlaukti", kai jai vėl manęs prireiks. tačiau daugybė dramų įvyksta būtent paauglystės metais. Taip norisi, akd mano vaikas jų patirtų kuo mažiau. Ačiū
Mamytė
2013-09-04 12:23
Klausimas:
Kaip auklėti berniuką, kad jis neliktų labai uždaras? Kiek esu girdėjusi, būtent berniukai yra linkę į uždarumą ir būtent dėl to uždarumo paauglystėje (o ir vėliau) kyla nemažai problemų? Nersinori savo vaikui nuolat lįsti į dūšią, bet maniškis yra iš tų tyliųjų lėtųjų, kurie nepasisakys net jei užsigavo koją ar skauda dantį. Nors niekada dėl to nesu barusi.
Giedrė A.
2013-09-04 00:05
Klausimas:
Laba diena, kaip pasakyti vaikui paslaptį, kad šis ją išlaikytų? Kalba eina apie kartu darytą siurprizą tėveliui arba rimtą klausimą - kai, pvz., nuostabus supratingas šešiametis klausia, ko mama liūdi: sakyti tiesa, kad pasijuto įskaudinta močiutės, bet paprašyti jai to nepasakyti, ar meluoti?
Laima Kucmickienė
2013-09-04 00:02
Klausimas:
Mano klausimas turbūt pasirodys keistas: septynmetė dukra ūmai suprato, kad mėsos gabaliukai - tai kažkada buvęs gyvas rožinis paršelis, kudakuojanti vištytė, kad žuvytė - ta gražuolė sidabriniais žvyneliais - kada nors taip pat atsidurs lėkštėje. Kaip tinkamai paaiškinti, kad nesužaločiau vaiko jautrumo, bet sykiu nepaverčiau vegetare.
Inga D.
2013-09-04 00:00
Klausimas:
Laba diena, sūnus pradėjo lankyti pirmąją klasę, dukra - priešmokyklinę. Jaučiu, kad artėja metas atsisveikinti su didžiuliu kalnu žaislų, kurių prisikaupė per šitiek metų. Kaip padaryti, kad šis atsisveikinimas praeitų kuo mažiau skausmingai? bandžiau kalbėtis apie žaislų atidavimą vaikams, kurie mažiau jų turi, - maniškiai nesileidžia į kalbas. Ne iš šykštumo - sako, kad labai myli visus ir kiekvieną meškiuką, mašinytę, lėlytę, zuikutį ir t.t..
Jaunius Pangonis
2013-09-03 23:58
Klausimas:
Kaip tapti autoritetu savo vaikui ir juo kuo ilgiau išlikti? Reikia "nusileisti iki vaiko lygio" - gerąja prasme, žinoma (su šešiamečiu žaisti tuos pačius žaidimus, su paaugle dukra vertis auskarus į bambą?). Ar tėvai (o gal tik vyrai, mamoms tai netiktų?) privalo išlaikyti mažyti atstumą - kad vaikai žinotų, jog namuose lemiamą žodį taria tėvai.
Adelė Žvinienė
2013-09-03 23:54
Klausimas:
Savo trims vaikams skiriame visą savo laisvalaikį - su vyru jau 10 metų nebuvome vakaroti tik dviese. Gal tik poroje spektaklių... Vyras - visiškas namisėda, jam dėl to galvos neskauda. Kad ir kaip mylėčiau vaikus, kad ir kaip norėčiau su jais praleisti visą laisvalaikį (juk ateis tokia diena, kai aš norėsiu, bet jie nebenorės!!) - taigi, aš, kaip ir dauguma moterų, esu romantikė. Man taip norisi vakarienės dviese prie žvakių ar "pasimatymo" su savo vyru kine... Ar vaikai tinkamai supras, jei jiems pasakytume, kad "rytoj vakare mudu su tėčiu norime kai kur tik dviese nueiti"? AR jiems nepasirodys, kad ūmai tapo našta, kliūtimi mudviejų kelyje?
Saulė P.
2013-09-03 23:50
Klausimas:
Mudu su vyru kartkartėmis apsižodžiaujame prie vaikų (7 ir 5 metai). Žinoma, indai nelaksto - jokiu būdu. Tačiau yra kaip yra... juk neisi aiškintis kad ir buitinių nesutarimų kažkur į balkoną ar vonią - vaikai, man regis, tokį slapukavimą dar labiau sureikšmintų. Ar labai blogai darome, jei ginčai vyksta vaikams girdint? Savo "guodžiu", kad tie buitiniai ginčai - taip pat realybė, kurią turi išvysti vaikai, antraip pirmas pasitaikęs konfliktas su draugais jiems atrodys kaip pasaulio pabaiga, antraip jie manys, kad aplink visi angelai ir lik nepažinęs tikrovės...
Lauryna Miškinienė
2013-09-03 23:46
Klausimas:
Laba diena. Auginu 9 metų dukrą. Pabandysiu glaustai išdėstyti savo problemą. Dukra jau trečius metus lankys šokius. Atvedžiau į juos dėl vienos labai paprastos priežasties: norėjau, kad jai būtų lengviau augti nei man. Aš pati buvau putloka mergaitė - ne tiek putloka, kiek išgyvenanti dėl savo putlumo. Jau suaugusi pamačiau, kiek praradau dėl to nevisavertiškumo jausmo: buvau uždaro būdo - vėliau sunkiai sekėsi bendrauti su bendraamžiais - neišmokau to ir iki šiol; neišnaudojau tikrai daugybės galimybių karjeroje. Ir nors nuo pat pirmos vaikų gimimo dienos prisiekiau sau, kad neversiu vaiko įgyvendinti mano neįgyvendintų svajonių, matau, kad po truputį lenkiu dukrą būtent ten, kur noriu aš. "Lenkiu" tik dėl to, kad noriu jai duoti tai, ko pati neturėjau - kaip jau sakiau, daugiau pasitikėjimo savimi, meninį išprusimą, galiausiai - dar ir paprasčiausiai gražesnę (ir sveikesne!) laikyseną, grakštumą. Tačiau, kaip sakoma, mamos planuoja, o fiziologija juokiasi. Ilgainiui man buvo leista suprasti, kad dukra, kad ir smulkutė, kad ir labai mėgsta šokti, improvizuoti pagal rimtą muziką, tiesiog nesudėta šokiui. Gal ir vidumi tiek nesubrendusi, kad pasitemptų tiek, kiek reikalauja trenerės, drausminga, bet gal per daug atsipalaidavusi. Taip žingsnis po žingsnio dukrytė atsidūrė pačioje silpniausioje grupėje... Laimei, ji to iki galo nesupranta, užtat suprantu aš. Protu suvokiu, kad savo vaikui niekada nelinkėčiau profesionalios šokėjos kelio, kad ji šoka tik vardan bent minimalaus grakštumo, kad išvaizda lemia daug (deja), bet ne viską, tačiau širdy kirba dvi mintys: turiu susitaikyti su tuo, kad mano vaikas ne tik šokiuose, bet ir visame kame turi teisę nepasiekti daugiau už mane! Tačiau - čia pakartosiu seną frazę, kuri laikoma baisia tėvų klaida - "aš juk geriau žinau, ko reikia mano vaikui nei jis pats!!". Ir tai nėra netiesa: aš, matydama šiuolaikinio pasaulio reikalavimus, matau, kad reikia išnaudoti daugiau galimybių, praprusti daugelyje sričių, kad būtum daug stipresnė asmenybė, kad galbūt lengviau pasiektum tai, ko norėsi sulaukęs 18... patarkite, kuriuo keliu eiti: klausyti savo proto ("reikia rimčiau pakalbėti su dukra, nes ji turi suprasti, kad kiekvienas užsiėmimas reikalauja pastangų - taip ugdoma vaiko valia"); ar klausyti širdies, sakančios, kad iš vaiko negalima atimti vaikystės, todėl pakaks to išprusimo, kurį gaus mokykloje ir apskritai - kad "geriau kordebalete pašokti vaikystėje, kad netektų to daryti likusį gyvenimą"? Ačiū