Portalo svečias
Vytenis Kalibatas
Girdėjau, kad nuo šių metų Lietuvoje labai sumažintos lėšos donorų organizavimui ir neatlygintinos donorystės propagavimui. Ar tai tiesa ir kas už tai atsakingas?
Šiuo metu ligononės neturi lėšų įsigyti kraujo komponentų, pacientai negauna kraujo kai to reikia. Kas Jūsų manymu turėtų prisiimti atsakomybę už visišką Lietuvos aprūpinimo krauju sistemos sužlugdymą?
Laba diena, esu pats davęs kraujo kelis kartus. Liūdna, kad LT vis dar gavi donorystė už pinigus, nors tai nesisieja su pačiu žodžiu - donare - dovanoti. Ar tikite, kad kada nors LIetuvoje ateis toks metas, kai nemokami kraujo donorai aukos tiek kraujo, kad kitų nebereikės?
Kodėl Jūs pastoviai akcentuojate, kad kraujo donoryste turi užsiimti ne pelno siekiančios organizacijos, juk ta pati viešoji įstaiga dirba taip pat siekdama pelno? Galbūt tai yra susiję su tuo, kad jums vadovaujant Nacionalinis kraujo centras kas metai patiria šimtus tūkstančių litų nuostolio ir įmonės stumimą į bankrotą jūs vadinate pelno nesiekimu? Juk kiekvienam aišku, kad produktų kainas nustačius ministro įsakymu apie jokį pelno siekimą ar nesiekimą negali būti ir kalbos?
Koks tolesnis likimas tų donorų, kurių kraujyje jūs nustatote hepatito virusą ar ŽIV? Ar juos informuojate? nukreipiate tolesnei diagnostikai? Kaip apsisaugote, kad jie antrąkart pas jus neateitų?
Norėčiau paklausti, kokią atsakomybę prisiima(/prisiėmė) jūsų centras, kai pacientui (ypač mažamečiui) yra perpilamas pas jus klaidingai ištirtas kraujas su hepatito C ar kitu virusu?
Po visų žinomų įvykių su ministrais,manau užsitraukėte Zuokininkų rūstybę.......,kaip tai pasireiškia????? ir ar Jūs nesiruošiate tai paviešinti,kad atšoktų nuo Jūsų ir Jūsų vadovaujamos įmonės.... Pagarbiai
Tokios salys kaip Vokietija, Belgija, Austrija ir kt. salys donoru krauja tiria misiniuose is 6 ir daugiau donoru meginiu. Vokietijos Raudonasis Kryzius (German Red Cross) didziaja dali donoru kraujo tiria misinyje is 96 donoru meginiu. Kokia butu Jusu nuomone apie siose salyse taikoma donoru kraujo tyrimo praktika?
Ar donorų kraujas saugus? Kodėl netiriamas kiekvieno donoro kraujas dėl infekcijų, o tik sumaišius 5-6 donorų kraują. Taip padidėja užkrėtimo infekcijom pavojus, nes praskiestam kraujuje nenustatomi sukelėjai pavojingų infekcijų.
Kiek kraujo per metus gaunate ir kiek jo panaudojama? 2007,2008,2009 metų duomenys?
Ar valstybė kontroliuoja ligoninėse vartojamų kraujio komponentų kokybę ir saugumą?
1. Kaip manote kam naudinga, kad kraujo donorystes sistemoje butu betvarke? 2. Kam Jus taip trukdote, kad organizuojama tokia plati puolamoji kampanija pries Nacionalini kraujo centra?
Norėčiau Jūsų paklausti, ar Nacionalinis kraujo centras neturi pakankamai kraujo Vilniaus ligninėms aprūpinti, kad Santariškėse ligonio giminės prievartaujami atsivesti donorų prieš operaciją?
Ar jūsų kraujo centras visada turi pakankamai kraujo, ar kartais jo pritrūksta? Ką tada daro ligoninės?
Skaičiau, kad dabar Lietuvoj yra net keturi kraujo centrai - Nacionalinis, pusiau privatus kraujo centras Kaune, savo kraujo centrus turi Santariškės ir Greitosios pagalbos ligoninė. Ar Lietuvai reikia tiek daug kraujo, kad turi būt net keturi centrai, ar čia tik nesveika konkurencija ir ambicijos?
Ar po korupcijos skandalo, kai jūsų dėka pareigų neteko buvęs viceministras Skikas, jums lengva bendraut su ministerijos žmonėm? Gal dabar jie į jus kreivai žiūri? Beje, kodėl Skikas gavo tokią švelnią bausmę? O jūs atgavot Skikui duotus pinigus ar pareigūnai juos konfiskavo?
apie jus sužinojome, kai su kyšiu buvo sučiuptas buvęs sveikatos apsaugos viceministras Artūras Skikas. Sklandė daug įvairių versijų, bet gal dabar jūs galite pasakyti, kodėl jam nešėt tuos 20 tūkstančių litų ir kam Skikas jų prašė - sau ar partijai?
Sakykite, ar pats esate tapęs kraujo donoru? Jei taip - ar dažnai duodate kraujo?
Pastaruoju metu buvo daug skandalų dėl į užsienį išvežamos kraujo plazmos ir neva iš to susikraunamų milijonų. Kaip yra iš tiesų? Kas veža tą kraujo plazmą, kas, kiek ir kam už ją moka, kas iš to gauna naudą - valstybė ar privatūs asmenys?
Skaičiau "Vilniaus dienoje", kad dabar ligonines iš kraujo centrų perka krauja ir bando taupyt pinigus. Ar, jūsų nuomone, taip normalu? Gal būtų geresnė kokia nors kita sistema?
Noriu paklausti - dabar nemažai pasakojimų apie tai, kad ligoninės reketuoja pacientus duoti kraujo ir neperka iš jūsų. Ar tikrai tai tiesa?
Sveikas Vyteni,kraujo reikia?:) ar jus ten geriate ji ar kur dedate,...vis mazai ir mazai:D
Kokiais pagrindiniais principais, standartais turėtų vadovautis už kraujo donorystę atsakinga įstaiga ir koks turėtų būti jos pagrindinis uždavinys?
Ar Lietuvoje pakanka donorų kraujo?
Žinomi atvejai, kai nepavykus priduoti infekuoto kraujo viename centre, donorai bando tai padaryti kitame centre, arba duoda kraujo nepraėjus saugiam laikotarpiui po paskutinės donacijos, kad tik gautų piniginį atlygį. Kaip išspręsti šią problemą?
Ar apkrėtimo atveju kraujo centrai galės įrodyti, kad jų pagamintas kraujas neturėjo pavojingo viruso? Ar nenukenčia šiuo atveju ligonio teisės ir, ar nederėtų kraujo bandinius pradėti archyvuoti? Kas turėtų būti atsakingas už šį procesą?
Dar klausimas: Kas atsakytų, paaiškėjus, kad kraujo perpylimo metu ligonis buvo apkrėstas – kraujo centras ar ligoninė, kurioje buvo atliekama procedūra? Kokios pasekmės grėstų įstaigai? Kiek valstybei kainuoja gydymas nuo hepatito C ar B sukeltų ligų – ligonio tyrimai, vaistai, gydytojų darbas, ligonio nedarbingumas?
Ar skiriasi tyrimo jautrumas, jei palygintume 1 donoro kraujo tyrimą ir kelių, pavyzdžiui 6 ar net daugiau skirtingų donorų vienoje vietoje? Kaip tiriamas kraujas jūsų vadovaujamame centre ir kodėl pasirinkote tokį būdą?
Kurie krauju plintantys virusai yra pavojingiausi žmogui ir koks jų paplitimas donorų tarpe - ar ateinantys duoti kraujo dažnai yra infekuoti? Kokie donorų kraujo tyrimai yra privalomi Lietuvoje? Ar šie tyrimai užtikrina kraujo saugumą?
Ar pasaulyje priimtina, kad kraujo donorystės veikla užsiimtų pelno siekianti įstaiga? Taip pat, ar priimtina, kai kraujo donoryste užsiima įstaigos, kurios tuo pačiu yra ir gydymo įstaigos?
Laba diena, turiu keletą klausimų: kuria metodologija kraujas tiriamas kitose Europos šalyse? Ar tai priklauso nuo tos šalies donorų epidemiologinės situacijos, t.y. nuo ŽIV, hepatito C ir B paplitimo donorų tarpe? Ar žinomi statistiniai duomenys, kiek virusų yra praleidusi viena, ir kiek kita metodologija pasaulyje? Kokios patirties galime pasimokyti iš kitų šalių? Ar yra atvejų, kai oficialiai nenustatoma, kaip žmogus užsikrėtė infekcine liga, ir lieka abejonių dėl perpilto kraujo saugumo?
Kokia praktika yra kitose šalyse, ar šalį aptarnauja kelios kraujo donorystės įstaigos, ar šia veikla paprastai užsiima viena įstaiga?
Ar Jums patinka filmai apie vampyrus? :) Ar matete filma "Ausros kariai"? Ar neima juokas is zmoniu fantazijos: kad sugalvojo padarus, priklausomus nuo zmogaus kraujo?
Kokios grupes kraujo jauciamas trukumas? KAip manote, kodel zmones nesiryzta aukoti kraujo?
Tokios salys kaip Vokietija, Belgija, Austrija ir kt. salys donoru krauja tiria misiniuose is 6 ir daugiau donoru meginiu. Vokietijos Raudonasis Kryzius (German Red Cross) didziaja dali donoru kraujo tiria misinyje is 96 donoru meginiu. Kokia butu Jusu nuomone apie siose salyse taikoma donoru kraujo tyrimo praktika?
Kaip jau kalbėjome ir anksčiau, tokie sprendimai yra pagrįsti, vadovaujantis vien tik neatlygintinais donorais šiose šalyse ir epidemiologine situacija. Tačiau kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad situacija pasikeičia, kai tokia metodologija neaptikti virusai patenka į ligonio organizmą. Vis tik saugiausias būdas yra tyrimas individualiame mėginyje.
Dėkoju visiems už susidomėjimą ir įdomius klausimus. Linkiu, kad niekuomet neprireiktų gydymo kraujo komponentais, o jeigu taip įvyktų, linkiu gauti patį saugiausią produktą.
Ar donorų kraujas saugus? Kodėl netiriamas kiekvieno donoro kraujas dėl infekcijų, o tik sumaišius 5-6 donorų kraują. Taip padidėja užkrėtimo infekcijom pavojus, nes praskiestam kraujuje nenustatomi sukelėjai pavojingų infekcijų.
VšĮ Nacionaliniame kraujo centre kraujas tiriamas taip, kad užtikrintų maksimalų kraujo saugumą, t.y. individualiame virusų ŽIV, hepatito B ir C NRA tyrimo mėginyje.
Kiek kraujo per metus gaunate ir kiek jo panaudojama? 2007,2008,2009 metų duomenys?
Per 2007 - 2009 metų laikotarpį vidutiniškai per metus VšĮ Nacionalinis kraujo centras paruošia apie 55 tūkstančius kraujo vienetų per metus. Visi iš jo paruošti eritrocitų vienetai (55 000) yra panaudojami Lietuvos ligoniams.
Ar valstybė kontroliuoja ligoninėse vartojamų kraujio komponentų kokybę ir saugumą?
Valstybė reglamentuoja dvejopus tyrimus, kuriuos jau aptarėme, o kiekviena kraujo donorystės įstaiga pasirenka, kokią virusų NRA tyrimų metodologiją taikyti. Tokia sistema palieka kraujo saugumo spragų.
1. Kaip manote kam naudinga, kad kraujo donorystes sistemoje butu betvarke? 2. Kam Jus taip trukdote, kad organizuojama tokia plati puolamoji kampanija pries Nacionalini kraujo centra?
1. VšĮ Nacionalinis kraujo centras yra ir buvo suinteresuotas , kad kuo aiškiau būtų reglamentuoti visi įmanomi kraujo donorystės aspektai Lietuvoje. Todėl negaliu pasakyti, kam konkrečiai naudinga, kad nėra aiškių norminių aktų, tai reglamentuojančių. VšĮ Nacionaliniam kraujo centrui tai tikrai nenaudinga.
2. Tikriausiai kraujo donorystės įstaigai, siekiančiai pelno, nes skirdami labai didelį dėmesį maksimaliam kraujo saugumui, neatlygintinai kraujo donorystei ir kitoms ne pelno siekiančios įstaigos vertybėms, savo veiksmais trukdome siekti kitų tikslų.
Norėčiau Jūsų paklausti, ar Nacionalinis kraujo centras neturi pakankamai kraujo Vilniaus ligninėms aprūpinti, kad Santariškėse ligonio giminės prievartaujami atsivesti donorų prieš operaciją?
Dar kartelį pabrėžiame , kad VšĮ Nacionaliniame kraujo centre yra sukauptos pakankamos kraujo komponentų atsargos, kurios kas dieną yra atnaujinamos, o visos ligoninės yra pilnai aprūpinamos kraujo komponentais. Bet kuri ligoninė bet kuriuo paros metu gali kreiptis į VšĮ Nacionalinį kraujo centrą ir gauti reikiamą kraujo komponentų kiekį.
Skaičiau, kad dabar Lietuvoj yra net keturi kraujo centrai - Nacionalinis, pusiau privatus kraujo centras Kaune, savo kraujo centrus turi Santariškės ir Greitosios pagalbos ligoninė. Ar Lietuvai reikia tiek daug kraujo, kad turi būt net keturi centrai, ar čia tik nesveika konkurencija ir ambicijos?
Iš tikrųjų Lietuvoje yra keturios kraujo donorystės įstaigos: 3 iš jų ne pelno siekiančios, o viena - pelno siekianti organizacija. Sistemiškai konkuruoti ne pelno siekiančioms įstaigoms su pelno siekiančia įstaiga (UAB) kraujo donorystės srityje, kurioje yra pabrėžiami pelno nesiekimo principai, yra sudėtinga. Tačiau, kaip turėtų būti organizuojama kraujo donorystės veikla Lietuvoje, turi spręsti už šią sritį atsakingos institucijos.
Ar po korupcijos skandalo, kai jūsų dėka pareigų neteko buvęs viceministras Skikas, jums lengva bendraut su ministerijos žmonėm? Gal dabar jie į jus kreivai žiūri? Beje, kodėl Skikas gavo tokią švelnią bausmę? O jūs atgavot Skikui duotus pinigus ar pareigūnai juos konfiskavo?
Kaip bendravau iki tol, taip ir dabar bendrauju su ministerijos žmonėmis. O dėl bausmės negaliu spręsti, kadangi tai ne mano kompetencija - esu gydytojas. :)
apie jus sužinojome, kai su kyšiu buvo sučiuptas buvęs sveikatos apsaugos viceministras Artūras Skikas. Sklandė daug įvairių versijų, bet gal dabar jūs galite pasakyti, kodėl jam nešėt tuos 20 tūkstančių litų ir kam Skikas jų prašė - sau ar partijai?
Gaila, kad Jūs apie mane sužinojote tik šio skandalo kontekste. Pasielgiau taip, kaip liepė mano sąžinė ir įsitikinimai, o kam turėjo būti skirti pinigai - nežinau.
Sakykite, ar pats esate tapęs kraujo donoru? Jei taip - ar dažnai duodate kraujo?
Taip. Kraujo duodu pastoviai - maždaug du kartus per metus ir, žinoma, neatlygintinai :)
Pastaruoju metu buvo daug skandalų dėl į užsienį išvežamos kraujo plazmos ir neva iš to susikraunamų milijonų. Kaip yra iš tiesų? Kas veža tą kraujo plazmą, kas, kiek ir kam už ją moka, kas iš to gauna naudą - valstybė ar privatūs asmenys?
VšĮ Nacionalinis kraujo centras pačios plazmos neeksportuoja, o pelno siekiantis UAB "Kraujo donorystės centras" užsiima plazmos eksportu. Kiek ir kam yra mokama ir kas iš to gauna naudą, pasakyti negalime - to reikėtų klausti UAB "Kraujo donorystės centras".
Skaičiau "Vilniaus dienoje", kad dabar ligonines iš kraujo centrų perka krauja ir bando taupyt pinigus. Ar, jūsų nuomone, taip normalu? Gal būtų geresnė kokia nors kita sistema?
Tai, kad pačios ligoninės apmoka tiesiogiai kraujo centrams už jų išduotus kraujo komponentus, nėra bloga sistema. Tačiau ligoninės visų pirma turėtų turėti atskirą finansinę eilutę, skirtą kraujo komponentams apmokėti. Jeigu ligoninė nesunaudotų šių pinigų, jų ir neturėtų gauti iš ligonių kasų. Tuo tarpu dabar kraujo komponentams skirtos lėšos nėra išskirtos, todėl gali būti atvejų, kuomet ligoninės iš tikrųjų taupo ligonių sąskaita.
Noriu paklausti - dabar nemažai pasakojimų apie tai, kad ligoninės reketuoja pacientus duoti kraujo ir neperka iš jūsų. Ar tikrai tai tiesa?
Teko girdėti tokių atvejų ir sulaukti skambučių su klausimais, ar turime vienokios ar kitokios kraujo grupės komponentų. Kadangi kraujo trūkumo VšĮ Nacionalinis kraujo centras nejaučia ir visus ligoninių užsakymus sutartyse nustatytu laiku įvykdo, mes galime nujausti, kad kartais galbūt ir taupoma ligonių sąskaita. Tačiau patvirtinti to negalime.
Sveikas Vyteni,kraujo reikia?:) ar jus ten geriate ji ar kur dedate,...vis mazai ir mazai:D
Kraujo visuomet reikia ir reikės. Vampyrais dar netapome, todėl kraujo negeriame , o tik ruošiame jį ligoniams. :)
Kokiais pagrindiniais principais, standartais turėtų vadovautis už kraujo donorystę atsakinga įstaiga ir koks turėtų būti jos pagrindinis uždavinys?
Pagrindinis kiekvienos kraujo donorystės įstaigos darbo principas turėtų būti užtikrinti maksimalų kraujo komponentų saugumą. Tai galima pasiekti esant dviem pagrindiniams komponentams: neatlygintinai donorystei ir naujausiam bei jautriausiam kraujo ištyrimui. Būtent pagal šiuos komponentus ir turėtų būti nustayti aukščiausi saugaus kraujo komponentų standartai.
Ar Lietuvoje pakanka donorų kraujo?
Taip, šiuo metu pakanka. VšĮ Nacionalinis krauhžjo centras turi sukaupęs pakankamai kraujo komponentų atsargų, o esant reikalui, kelių valandų bėgyje gali aprūpinti reikiamais kraujo komponentais iš savo filialų Klaipėdoje ir Panevėžyje.
Žinomi atvejai, kai nepavykus priduoti infekuoto kraujo viename centre, donorai bando tai padaryti kitame centre, arba duoda kraujo nepraėjus saugiam laikotarpiui po paskutinės donacijos, kad tik gautų piniginį atlygį. Kaip išspręsti šią problemą?
Tai iš tikrųjų yra problema Lietuvoje, kur iki šiol vyrauja atlygintina donorystė. Galima tik pasidžiaugti, kad Seimo sveikatos reikalų komitetas ir ypatingai Dangutė Mikutienė ne kartą kėlė klausimą dėl vieningo donorų registro įkūrimo Lietuvoje. Mes iš savo pusės labai palaikome šią iniciatyvą, todėkl, kad turime praktinių pavyzdžių, kai siekdami finansinio atlygio donorai keliauja iš kraujo centro į kraujo centrą.
Ar apkrėtimo atveju kraujo centrai galės įrodyti, kad jų pagamintas kraujas neturėjo pavojingo viruso? Ar nenukenčia šiuo atveju ligonio teisės ir, ar nederėtų kraujo bandinius pradėti archyvuoti? Kas turėtų būti atsakingas už šį procesą?
Šiuo metu Lietuvoje nėra nustatyta, kad kraujo donorystės įstaigos privalėtų saugoti donorų kraujo mėginius ir juos archyvuoti. Todėl jeigu kraujo donorystės įstaigoje donorų kraujo mėginiai nėra archyvuojami, įrodyti būtų pakankamai sudėtinga.
VšĮ Nacionalinis kraujo centras nuo pat virusų NRA tyrimo įvedimo pradžios (2004 m.) kaupia mėginius būtent tam, kad galėtų įrodyti, kad įstaigoje paruoštas kraujas neturėjo pavojingų virusų. Tai yra įstaigos atsakomybės už savo atliktus veiksmus reikalas. Jeigu mėginiai yra nesaugomi, pacientų teisės gali nukentėti.
Dar klausimas: Kas atsakytų, paaiškėjus, kad kraujo perpylimo metu ligonis buvo apkrėstas – kraujo centras ar ligoninė, kurioje buvo atliekama procedūra? Kokios pasekmės grėstų įstaigai? Kiek valstybei kainuoja gydymas nuo hepatito C ar B sukeltų ligų – ligonio tyrimai, vaistai, gydytojų darbas, ligonio nedarbingumas?
Nuo 2010 m. sausio 1 dienos , kuomet ligoninės pačios moka už kraujo komponentus kraujo donorystės įstaigoms, jos pačios ir nustato reikalavimus perkamiems kraijo komponentams, todėl, mano supratimu, atsakomybė pilnai tenka ligoninėms. Įstaigai, užkrėtusiai pacientą krauju perduodamu virusu, grėstų tokia pati atsakomybė kaip ir esant kitai gydymo komplikacijai - tai nustato pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas.
Užsienio pavyzdžiai rodo, kad ligoniai, kurie buvo užkrėsti perpilant infekuotą kraują, prisiteisė milijonines kompensacijas. Pvz., Airijoje ligoniai prisiteisė virš 200 milijonų litų kompensacijos.
Ar skiriasi tyrimo jautrumas, jei palygintume 1 donoro kraujo tyrimą ir kelių, pavyzdžiui 6 ar net daugiau skirtingų donorų vienoje vietoje? Kaip tiriamas kraujas jūsų vadovaujamame centre ir kodėl pasirinkote tokį būdą?
Tarptautiniai tyrimai rodo , jog į vieną mėgintuvėlį sumaišius 6 donorų kraują, ŽIV nustatymo jautrumas gali sumažėti iki 800 kartų, hepatito C - iki 22, hepatito B - iki 11 kartų.
VšĮ Nacionalinis kraujo centras jau nuo 2004 m. pabaigos atlieka tik individualų virusų ŽIV, hepatito B ir hepatito C NRA tyrimo mėginį. Šis būdas buvo pasirinktas todėl, kad tik tokiu būdu mes galime užtikrinti , kad VšĮ Nacionaliniame kraujo centre paruoštas kraujas yra maksimaliai ištirtas, tuo pačiu maksimaliai saugus.
Kurie krauju plintantys virusai yra pavojingiausi žmogui ir koks jų paplitimas donorų tarpe - ar ateinantys duoti kraujo dažnai yra infekuoti? Kokie donorų kraujo tyrimai yra privalomi Lietuvoje? Ar šie tyrimai užtikrina kraujo saugumą?
Pavojingiausi ir yra tiriami virusai: ŽIV, hepatitas B ir C ir sifilio sukėlėjas. 2009 m. duomenimis vienas iš 100 krauujo donorų buvo užsikrėtęs hepatito C virusu, trys iš 1000 kraujo donorų - hepatito B virusu. Panaši situacija su sifiliu. Galime pasidžiaugti , kad ŽIV yra mažiausiai paplitęs donorų tarpe. Tačiau pirmųjų dviejų infekcijų paplitimas kelia nerimą, nes jis yra daug kartų didesnis nei kitose ES šalyse, pvz., hepatito C paplitimas tarp LIetuvos kraujo donorų yra 17 kartų didesnis nei Lwnkijoje, 95 kartus didesnis nei Italijoje ir net 375 kartus didesnis nei Vokietijoje.
Lietuvoje yra privalomi dviejų tipų tyrimai: 1. serologinis, kuris ieško organizmo atsako į galimai esančią infekciją, 2. NRA, kuris ieško paties viruso organizme. Suprantama, kad pirmuoju atveju yra pakankamai ilgas ligos neaptinkamumo periodas, kai tuo tarpu antrasis iki minimumo sumažina neaptinkamumo periodą (lango periodą).
Lietuvoje yra reglamentuota, kad privaloma atlikti serologinius tyrimus ir NRA tyrimus, tačiau nenurodyta, kokia metodologija pastarieji tyrimaiturėtų būti atliekami. Todėl kiekviena kraujo donorystės įstaiga sprendžia pati, kokią virusų ŽIV, hepatito B ir C NRA metodologiją taikyti.
Kraujo saugumą labiausiai užtikrina patys jautriausi tyrimai individualiame mėginyje.
Ar pasaulyje priimtina, kad kraujo donorystės veikla užsiimtų pelno siekianti įstaiga? Taip pat, ar priimtina, kai kraujo donoryste užsiima įstaigos, kurios tuo pačiu yra ir gydymo įstaigos?
Didžiojoje dalyje išsivysčiusių pasaulio šalių yra taikomi pelno nesiekimo principai kraujo donorystės įstaigoms. Būtent tą nustato ir Europos parlamento ir tarybos direktyva 2002/98/EB, kuri galioja visose ES šalyse.
Pagrindinė gydymo įstaigų veikla yra gydyti žmones, o kraujo donorystės veikla yra darbas su visuomene, su sveikais žmonėmis ir praktiškai nieko bendro neturi su gydymo veikla. Kai kuriose šalyse toks modelis taikomas.
Laba diena, turiu keletą klausimų: kuria metodologija kraujas tiriamas kitose Europos šalyse? Ar tai priklauso nuo tos šalies donorų epidemiologinės situacijos, t.y. nuo ŽIV, hepatito C ir B paplitimo donorų tarpe? Ar žinomi statistiniai duomenys, kiek virusų yra praleidusi viena, ir kiek kita metodologija pasaulyje? Kokios patirties galime pasimokyti iš kitų šalių? Ar yra atvejų, kai oficialiai nenustatoma, kaip žmogus užsikrėtė infekcine liga, ir lieka abejonių dėl perpilto kraujo saugumo?
Iš klausimo galima spręsti, kad domimasi virusų nukleino rūgščių tyrimu ir jo metodologija, todėl kad kita kraujo ištyrimo metodologija yra vieninga, t.y. atliekama individualiame donoro kraujo mėginyje. Tuo tarpu, kai kalbame apie viruso nukleino rūgščių tyrimo metodologiją, iš tikrųjų yra keletas galimų variantų: 1. virusų, ŽIV, hepatito B ir hepatito C tyrimas individualiame donoro kraujo mėginyje, 2. virusų, ŽIV, hepatito B ir hepatito C tyrimas iš kelių, keliolikos ar net kelesdešimt donorų kraujo mėginių.
Didžiojoje dalyje išsivysčiusių Europos ir pasaulio šalių taikoma individualaus virusų, ŽIV, hepatito B ir hepatito C tyrimo metodologija. Kai kurios šalys bando taupyti šio tyrimo sąskaita ir atlieka kelių ar keliolikos donorų kraujo tyrimą viename mėginyje, tačiau prisiimdamos riziką nenustatyti šių virusų.
Yra šalių, kurios didžiavosi savo donorų sąmoningumu, kurie duodavo kraujo tik neatlygintinai ir epidemiologonė situacija kraujo donorų tarpe virusų ŽIV, hepatito B ir C buvo vos ne ideali ir kurie net nekalbėjo apie poreikį tirti kraują viruso nukleino rūgščių metodais, tačiau užteko vieno atvejo, kuomet buvo užkrėstas žmogus, kuriam buvo perpiltas infekuotas kraujas, ir iš karto buvo įvesta individualaus virusų ŽIV, hepatito B ir C NRA (nukleino rūgščių amplifikacijos) tyrimo metodika. Todėl net ir šalyse , kurių epidemiologinė situacija yra žymiai palankesnė, yra taikomas virusų ŽIV, hepatito B ir C NRA ištyrimas individualiame mėginyje.
Tuo tarpi šalyse, kuriose epidemiologinė situacija yra sudėtingesnė, net neturėtų kilti klausimų, kokį donorų kraujo tyrimo metodą taikyti. Kuo daugiau visuomenėje yra žmonių, sergančių ar galinčių nešioti virusus ŽIV, hepatitą B ir C, tuo daugoiau jų yra ir donorų tarpe - reiškia, kad didėja rizika perpilti infekuotą kraują, jei jis nebus ištirtas pačiais jautriausiais metodais.
Duomenų, kad būtų užkrėsti pacientai, atlikus kraujo tyrimą individualiame mėginyje, nėra, o atliekant tyrimą maišant kelių ar keliolikos donorų kraują, yra nustatyti atvejai, kuomet užkrečiami ligoniai. Pvz., prieš keletą metų Slovėnojoje buvo atliekamas virusų ŽIV, hepatitą B ir C mėginys, maišant 24 kraujo donorų kraują ir buvo neaptiktas hepatito B virusas ir užkrėstas ligonis. Tuojau pat po to slovėnai perėjo prie individualaus virusų ŽIV, hepatitą B ir C NRA mėginio. Panašiai įvyko Graikijoje, kur nebuvo reglamentuota, kokia metodologija reikėtų atlikti šį tyrimą ir viename kraujo centre, atliekančiame kelių donorų sumaišytą kraijo mėginį, buvo neaptiktas heptito C virusas ir užkrėstas ligonis. Taip pat buvo nuspręsta įvesti individualų virusų ŽIV, hepatitą B ir C mėginį.
Beveik visais atvejais, kuomet iki kraujo komponentų perpylimo žmogaus organizme nebuvo nustatytas ŽIV, hepatito B ar C virusas, o po kraujo komponentų perpylimo šis virusas jau buvo nustatytas, galime teigti, kad tai įvyko dėl kraujo komponentų perpylimo.
Kokia praktika yra kitose šalyse, ar šalį aptarnauja kelios kraujo donorystės įstaigos, ar šia veikla paprastai užsiima viena įstaiga?
Išsivysčiusios užsienio šalys dažniausiai turi vieną konkrečią įstaigą ar organizaciją, atsakingą už kraujo paruošimą, išdavimą, ištyrimą. Pvz., Austrijos Raudonasis kryžius organizuoja aprūpinimą krauju ir jo komponentais Austrijoje, Prancūzojoje yra įsteigta Prancūzijos kraujo tarnyba, kuri pavaldi šalies prezidentui, kuri atsako už kraujo komponentų pateikimą Prancūzijai. Visos jos yra ne pelno siekiančios organizacijos.
Ar Jums patinka filmai apie vampyrus? :) Ar matete filma "Ausros kariai"? Ar neima juokas is zmoniu fantazijos: kad sugalvojo padarus, priklausomus nuo zmogaus kraujo?
Iš esmės man visi filmai patinka apie vampyrus. Žmonių fantazijai nėra ribų, todėl net ir keisčiausiai galinčios atrodyti fantazijos yra įdomios. Filmo nemačiau, bet po šito klausimo būtinai pasistengsiu jį pažiūrėti :)
Kokios grupes kraujo jauciamas trukumas? KAip manote, kodel zmones nesiryzta aukoti kraujo?
Laba diena, visiems portalo lankytojams. Labai dėkoju už užduodamus klausimus ir už susidomėjimą. Atsakysiu į visus klausimus, į kuriuos spėsiu.
Šiuo metu Nacionaliniame kraujo centre nėra jokios kraujo grupės kraujo komponento trūkumo.
Iš tikrųjų yra keletas priežasčių, dėl kurių žmonės nesiryžta aukoti kraujo: pirmiausia baimė, kad davus kraujo žmogus jausis prastai, tada baimė būti užkrėstam kraujo davimo metu ir trečioji priežastis - visuomenė dar nėra pakankamai sąmojinga, kad savo kraujo davimu galėtų padėti kitiems žmonėms.