Fotografuodamiesi atskirai menininkai gilinosi į skirtingas žmogiškąsias emocijas. Nors gyvai menininkai niekada nėra susitikę, jų atskiras nuotraukas V.Bevackua, naudodama technologijas, sujungė į vieną kūrinį, kuriame skleidžiasi daugiasluoksniai vyriško ir moteriško prado santykiai.

Santykio dramaturgija

Projekto idėja gimė V.Bevackua. Socialinėse medijose pamačiusi fotografo D.Skačkovo profilį, ji sako iš karto supratusi, kad norėtų su juo bendradarbiauti, nes judviejų kūryba turi labai daug bendro.

V. Bevackua nuotr.

"Fotografijoje koncentruojuosi į žmogaus sielą, stengiuosi pamatyti, kuo ji turtinga ir kaip galėčiau perteikti tai vizualiai. Jo nuotraukose tai ir pamačiau. Jis koncentruojasi į žmogaus fotografiją ir kurdamas fotografuoja tai, kas žmoguje ir kūryboje mane domina labiausiai, – panašumų įžvelgė menininkė. – Pasiūliau, kad kurtume skirtingas emocijas, pasitardami tik dėl fotografijoje dominuosiančių spalvinių ir emocinių tonų, o visa kita palikdami asmeniniam pajautimui."

Kalabrijos regionas labai gražus, tačiau, norėdama įgyvendinti savo norus ir realizuoti save, ten susidūriau su daug apribojimų.

Nuotraukose menininkai vizualiai kalbasi tarpusavyje, o dėmesio centre atsiduria jų išgyvenimai "susitikus". Kiekvienas žmogus ateina kurti santykių su sava istorija, tad pradžioje jiems reikia pažinti vienas kitą, derintis.

Santykių kitimą galima stebėti ciklo nuotraukose. "Tai savotiška dramaturgija. Išgyvenimai, kurie natūraliai užplūsta dviem žmonėms susitikus. Pirmuosiuose kadruose lyg iš tamsos susitinka du nepažįstami žmonės. Nori nenori jie patenka į vieną erdvę ir turi ja dalytis su visomis savo baimėmis, džiaugsmais, aistromis, dvejonėmis ir ribomis", – pasakoja V.Bevackua.

Menininkei ypač svarbu, kad jos kūriniai paskatintų žiūrovą mąstyti ir reflektuoti. Vizuali kalba palieka erdvės asmeniškumui, tad kiekvienas stebėtojas kūrinį gali patirti savaip, taip atrandant įžvalgų apie save patį.

"Svarbiausia, kad tas, kuris kūrinį mato, negalvotų, ar tai gražu, ar ne, bet klaustų: "O kaip aš?", "O kaip ir ar manyje reiškiasi visa tai?" Tai kvietimas galvoti, susimąstyti apie santykius, pajausti, koks mano santykis su savimi ir kitu. Be netikrumo ir kaukių. Nebijoti pasakyti komplimentą ar kad man šiandien skauda", – teigia V.Bevackua.

Kūrybiškumo katalizatorius

Nors karantinas apribojo galimybes fiziškai įgyvendinti projektus, menininkė džiaugiasi, kad tokie apribojimai paskatino kūrybiškumą ir kitokios formos kūrinių gimimą. Projektas "Žmogus" – nebe pirmas V.Bevackua karantino įkvėptas projektas.

Anksčiau menininkė sukūrė tapybinės fotografijos ciklą "Mano sielos", kurį sudaro daugiau nei 100 kūrinių. Jame ji atskleidė platų per karantiną išgyventų jausmų spektrą. Sapniškuose vaizduose galima įžvelgti žmogiškumo, santykio su savimi ir aplinka paieškas. Menininkė neslepia, kad tai sudėtingi, keliantys prieštaringų jausmų ir emociškai sunkūs darbai.

Kūriniams didelę įtaką padarė įvykiai Italijoje. "Šiaurėje paromis veždavo kūnus kremuoti. Krematoriumai nespėjo dirbti. Armija tiekė specialius šaldytuvus, į kuriuos dėjo kūnus. Tai buvo vienintelės mašinos, kurios važinėjo miestuose. Nežinojau, ko laukti. Tuo metu nebuvau garantuota, kad ir mes nepabaigsime savo gyvenimo tokiu būdu. Buvo žiauru. Tai mane paskatino gilintis į kiekvieną emociją ir jausmą", – atvirauja V.Bevackua.

Save atrado fotografijoje

V.Bevackua Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo muzikologijos magistro laipsnį, tačiau prieš šešerius metus atrado fotografijos meną.

"Nuo tada, kai į mano rankas pakliuvo fotoaparatas, supratau, kad praradau sielą, laisvą laiką ir atradau geriausią draugą – save. Nuo tada praėjo šešeri metai ir nebuvo nė vienos dienos, kad aš nefotografuočiau ir nekurčiau. Tai labai sunkus darbas. Nuostabiai malonus, bet itin sunkus", – prisipažįsta kūrėja.

Jautrių ir vidinius jausmus apnuoginančių kūrinių autorė kviečia pažvelgti į savo pačių pažeidžiamumą. Fotografė atvirauja, kad jai fotografija yra ne tik menas, bet ir būdas išreikšti save, įprasminti jausmus ir gyvenimą.

"Ar man gera, ar bloga, aš einu kurti. Viskas praeina. Gimsta kūrinys, aš jį paleidžiu į pasaulį – galvokite, reflektuokite, kalbėkite, o gal išvis nematykite. Aš jaučiuosi apsivaliusi. Man fotografija yra kaip malda. Tai ir terapijos seansas, ir gimimas, ir mirtis, ir įsikūnijimas. Sukūręs kokį nors rimtesnį kūrinį jautiesi taip, lyg iš naujo prisikeltum. Baigėsi vienas gyvenimo ciklas, o kitas prasideda. Ką išgyvenu vidumi – tą padovanoju aplinkai. Gyvendama šiame pasaulyje noriu skleisti grožį ir estetiką aplink save. Dovanoti kitiems žmonėms meną ir šilumą", – savo išgyvenimais dalijasi V.Bevackua.

Nors yra rengusi asmeninių ir bendrų su kitais menininkais parodų Italijoje, būtent kūrybinės ambicijos V.Bevackua parvedė atgal į Lietuvą. Sudėtinga ekonominė situacija Italijoje, kurią pandemija dar pablogino, paskatino ieškoti saviraiškai kitos vietos. "Kalabrijos regionas labai gražus, maistas – skanus, žmonės šypsosi, tačiau, norėdama įgyvendinti savo norus ir realizuoti save, ten susidūriau su daug apribojimų mentaliteto ir saviraiškos srityse", – apie grįžimo į tėvynę priežastis pasakoja menininkė.

V. Bevackua nuotr.

Negali nekurti

Paklausta, kaip pavyksta palaikyti kūrybiškumo ugnį, menininkė juokauja, kad malkų mesti į ugnį nereikia, nes toji ugnis ir taip nevaldomai dega. "Aš jos nekontroliuoju. Ji mane degina taip, kad turiu kažką daryti, nes kitaip mane nudegintų. Man be kūrybos gyvenimas nebūtų gyvenimas", – teigia fotografė.

Tai kvietimas galvoti, susimąstyti apie santykius, pajausti, koks mano santykis su savimi ir kitu. Be netikrumo ir kaukių. Nebijoti pasakyti komplimentą ar kad man šiandien skauda.

Paklausta, iš kur semiasi įkvėpimo, V.Bevackua prisipažįsta gyvenime esanti stebėtoja. Jos kūriniai gimsta išjautus, įsigilinus į žmogų ir situacijas. Ne ką mažiau svarbios tampa detalės ir dažnai nepastebimos smulkmenos.

"Savo kūriniais bandau iš visko traukti grožio ir estetikos šaknį ir stengiuosi visa tai parodyti pasauliui. Šiuo metu dirbu įmonėje, gaminančioje sausą ledą, kurį sumaišius su karštu vandeniu atsiranda daug dūmų. Pamačiusi tuos dūmus pagalvojau, kad man reikia juos nufotografuoti. Apėmė jausmas, kad, nors pati nežinau, kas gims, bet rezultatas bus stebinantis ir fantastiškas. Sėdu kurti ir bandau pajausti. Laukiu įkvėpimo ir pagal jutiminę skalę pradedu liesti fotografijas. Tai vertinu kaip Dievo dovaną, pašaukimą. Džiaugiuosi, kad ją turiu, ir tikiuosi, jog ji niekada manęs neapleis", – apie savo kūrybinį procesą pasakoja fotografė.

Menininkei svarbiausias komponentas kūrybiniame gyvenime – griežta disciplina ir užsispyrimas. "Gyvenime gal esu labiau atsipalaidavusi, bet darbe – labai savikritiška ir disciplinuota. Jeigu nebūtų vidinės disciplinos ir tikėjimo stebuklais, intensyviai stengiantis juos kurti, turbūt nė pusės nebūčiau tiek sukūrusi. Menas – gražu, bet reikia labai daug dirbti. Ir aišku – pati geriausia motyvacija, kai girdžiu šiltus žmonių atsiliepimus apie mano kūrinius", – prisipažįsta V.Bevackua.