Skaičiai įspūdingi

Jau kurį laiką šios idėjos iš rankų nepaleidžiantys socialdemokratai skatina valdžią ne tik atkreipti dėmesį į pasiteisinusį trumpesnės darbo savaitės modelį Islandijoje, bet ir pradėti nacionalinio masto eksperimentą Lietuvoje. Tik taip, anot idėjos šalininkų, bus galima įsitikinti, ar trumpesnė darbo savaitė gali būti naudinga, ar ne.

Kaip prieš kurį laiką skelbė BBC, Islandijoje ketverius metus, t. y. nuo 2015 iki 2019 m., trukęs trumpesnės darbo savaitės eksperimentas pasiekė neregėtą sėkmę.

„Eksperimente dalyvavo įvairių įstaigų ir profilio darbuotojai: administratoriai, darželių darbuotojai, socialinių paslaugų teikėjai, ligoninių personalas. Nuo 40 valandų per savaitę pereita prie 35 valandų. Rezultatai – tokie įspūdingi, kad dabar jau 86 proc. Islandijos dirbančiųjų dirba (arba tuoj dirbs) mažiau už tą patį atlygį“, – naujienų agentūrai ELTA kalbėjo Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotoja Orinta Leiputė.

Tiesa, atliktame tyrime dalyvavo tik kiek daugiau nei 2,5 tūkst. darbuotojų, kitaip tariant, maždaug 1 proc. dirbančių Islandijos gyventojų. Tyrėjų akimis, jų, dirbusių trumpiau nei įprastai, produktyvumo rodikliai viso eksperimento metu išliko tokie patys ir kai kada net tapo didesni.

Nors eksperimento sėkmė paskatino įvairias profsąjungas derėtis dėl naujo darbo modelio, derybos, kaip galima pastebėti, ne visur vyko sėkmingai. Anot penkerius metus Reikjavike gyvenančios Sandros, keliuose profsąjungos susirinkimuose girdėtos kalbos apie darbo laiko trumpinimą priminė ne ką kitą, o būtent cirką.

„Apie tokį darbo modelį svarstė profsąjunga „Efling“. Kurį laiką atstovavau šiai organizacijai savo darbe, teko dalyvauti keliuose susirinkimuose, tačiau kelias valandas trukusios diskusijos apie tai, kaip būtų galima dirbti trumpiau ir už tai gauti tokį patį atlyginimą – man kėlė juoką. Juk tai nerealu. Juolab kad buvo kalbėta tik apie darbuotojų teises. Apie darbdavių teises tokių pokyčių fone nebuvo net užsiminta. Visa tai priminė cirką“, – pasakojo grožio salone dirbanti lietuvė.

Devyniolika metų Islandijoje gyvenantis ir šiuo metu virėju dirbantis Mindaugas tikino: trumpiau nedirba, o ir tokių, kurie gali džiaugtis nauju darbo modeliu, – nepažįsta. „Dirbome ir vis dar dirbame įprastu tempu kaip ir Lietuvoje. Asmeniškai nepažįstu tokių, kurie išbandė trumpesnės darbo savaitės modelį“, – sakė jis.

Kol kas nepasiruošę

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas pastebi: socialdemokratų keliama idėja gali virsti realybe nebent tolesnėje ateityje.

„Esu įsitikinęs, kad kažkada tikrai dirbsime trumpiau, nes gyvename sparčiai greitėjančiame pasaulyje: patiriame vis didesnį psichologinį spaudimą, išnaudojame kur kas didesnį intelektinių resursų kiekį. Privačiame sektoriuje jau dabar vykstantys tokie eksperimentai tik parodo, kad tai gali pasiteisinti, bet kol kas tik jame“, – kalbėjo jis.

D.Arlausko nuomone, eksperimentuoti trumpinant darbo savaitę, kai viešajame sektoriuje yra chaosas, ne tik neprotinga, bet ir labai kenksminga. (UAB „Baltijos fotografijos linija“ nuotr.)

D.Arlauskas taip pat ragina atkreipti dėmesį į dabartinę viešojo sektoriaus situaciją. Pasak jo, jame – chaosas. „Kai kalbama apie Islandijos viešojo sektoriaus pavyzdį, turint omenyje tai, kad rezultatai buvo tikrai labai geri, aš tokių pasisakymų negirdėjau. Nėra tikslesnės informacijos, matome ir girdime tik tam tikras nuotrūpas. Parlamentarė O.Leiputė siūlo eksperimentuoti su viešuoju sektoriumi, nors akivaizdžiai neįsigilinta į esamą situaciją. Mūsų viešasis sektorius reikalauja be galo didelės modernizacijos ir visiškai nesvarbu, apie kurią sritį kalbėtume. O ir pagal konkurencingumo rodiklius daugeliu atvejų, matant tarptautinius reitingus, esame tikrai toli. Taigi, skatinti tokius bandymus, kai viešajame sektoriuje yra chaosas, ne tik neprotinga, bet ir labai kenksminga. Taip bus sukurta dar didesnė sumaištis“, – pabrėžė organizacijos prezidentas.

Yra sėkmingų pavyzdžių

Kiek kitaip ši idėja atrodo kalbant apie privatų sektorių. Igno Marcišausko įmonei „Valandinis“ trumpesnė darbo savaitė nėra naujiena. Kitokiu tempu dirbančio kolektyvo vadovas, paklaustas, su kokiais sunkumais įgyvendinant tokius pokyčius teko susidurti, teigė, kad iš esmės jų nepatyrė, nes buvo gerai pasiruošta. Visgi, nepaisant gero pasiruošimo, ne visiems darbuotojams, kaip jis pasakojo, buvo lengva priprasti prie kitokio gyvenimo ritmo.

„Be abejonės, vieniems darbuotojams prireikė daugiau laiko prisitaikyti, kitiems mažiau. Teko pakeisti kasdienius įpročius, efektyviau planuotis darbotvarkę ir, pagaliau, pasirinkti prioritetus, kad visi numatyti darbai būtų atlikti per trumpesnį laikotarpį“, – patirtimi dalijosi direktorius.

Anot I.Marcišausko, besidžiaugdami ilgiau trunkančiu poilsiu, darbuotojai tapo labiau susikoncentravę ir labiau motyvuoti. Tai parodė ir padidėję skirtingų veiklų, kaip pardavimų, užsakymų, rodikliai.

„Įmonėje kasdien fiksuojame mums aktualius veiklos rodiklius. Sutrumpinus darbo dieną, mūsų matuojami rodikliai didėjo apie 10–15 proc.“, – pokyčių sėkme džiaugėsi verslininkas.

Diskusijos apie tai, kaip būtų galima dirbti trumpiau ir už tai gauti tokį patį atlyginimą – man kėlė juoką. Juk tai nerealu.

Lietuvius pakeistų užsieniečiai?

Ekonomistas Sigitas Besagirskas, reaguodamas į trumpesnės darbo savaitės idėją, neslėpė: įmonėse, kuriose darbuotojai gauna valandinį atlyginimą, vargu ar tai pasiteisins.

„Labai priklauso nuo to, ką žmogus daro ir už ką jis yra atsakingas. Jeigu darbas yra orientuotas į rezultatą, t.y. žmogus turi aiškiai apibrėžtus darbus ir juolab nereglamentuojama, per kiek laiko jie turi būti atlikti, galima viską pasidaryti anksčiau ir turėti, pavyzdžiui, visą laisvą savaitę. Tačiau, jeigu žmogus įmonėje dirba numatytomis darbo valandomis, tokios idėjos nesuveiks, nes, sutrumpėjus darbo savaitei iki keturių dienų, analogiškai ir našumas sumažės 20 proc. Tokiais atvejais tektų mažinti atlyginimus, ieškoti naujų darbuotojų, pvz., užsieniečių, nes kai kurie iš jų yra linkę darbuotis už mažesnį atlygį. Taigi, neigiamų padarinių neišvengtume. Netikiu, kad viešasis sektorius, kaip yra siūloma, galėtų tokią reformą įgyvendinti“, – svarstė ekspertas.

Remiantis S.Besagirsko įžvalgomis, šiandien trumpesnės darbo savaitės modeliu dirbančių įmonių skaičius Lietuvoje siekia apytiksliai 5 proc. Ateityje šis skaičius gali maksimaliai pakilti iki 50 proc.

Ekonomisto manymu, tokių idėjų, susijusių su viešuoju sektoriumi, apsuptyje reikia suprasti ir tai, kad Lietuva nėra viena tų, kuri galėtų sau leisti vykdyti tokio pobūdžio nacionalinius eksperimentus.

„Yra šalys, kuriose tokie eksperimentai gali pasiteisinti, nes, pavyzdžiui, yra dominuojantis sektorius, kuris gali subsidijuoti tiek smulkius, tiek vidutinius verslus, tarkime, išmokomis, lengvatomis. Tokia pati situacija ir su Islandija, kuri gali džiaugtis geoterminiais vandenimis, suteikiančiais galimybę subsidijuoti įvairias veiklas. Gana didelės pajamos šiai šaliai leidžia išsidirbinėti. Lietuva nieko neturi, gyvena iš savo proto ir darbo rankų“, – apibendrino ekonomistas.