Išgyveno stresą

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos "Kauno atžalyno" padalinyje kiekvieną ketvirtadienį diskusijų klubo susitikimus vedantis V.Čepas pakvietė klaipėdiečius pasikalbėti tema "Ko nepasakė Zita Šličytė?".

Jis turėjo omenyje buvusios Seimo narės, advokatės kalbą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime.

Prieš pakviesdamas į pokalbį susirinkusiuosius, V.Čepas paaiškino, kad nevienareikšmių vertinimų sulaukusi advokatės kalba vis dar aptariama mūsų šalies visuomenės.

Senas Z.Šličytės bičiulis V.Čepas atviravo, kad advokatė labai skaudžiai išgyveno išpuolius, patirtus po savo kalbos. Kelias dienas ji net buvo išsijungusi mobiliojo ryšio telefoną.

Kai pagaliau įsijungė jį, pamatė dešimtis praleistų skambučių, sulaukė užgaulių komentarų. O kai atsigavo, sulaukė teisininkų bendruomenės palaikymo.

Tik nedaugelis pamena, kad 2012 m. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo Konstitucinį įstatymą.

"Jis buvo priimtas, kad būtų pripažįstamas būtinumas konstituciniais įstatymais reglamentuoti ypač reikšmingus visuomenei santykius ir užtikrinti jų stabilumą. Tai yra labai svarbūs įstatymai, kad jų nebūtų galima keisti, kaip kojinių. Tas stabilumas užtikrinamas tuo, kad juos būtų galima pakeisti ne paprasta dauguma, o ne mažiau kaip trijų penktadalių Seimo narių balsais", – paaiškino pranešėjas.

Į tą sąrašą buvo įtrauktas Valstybinės kalbos, Valstybės herbo, Valstybės vėliavos, Himno, Referendumo, Valstybės rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, Valstybės piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas, Valstybės peticijų, Valstybės nepaprastosios padėties įstatymas ir Fiskalinės sutarties konstitucinis įstatymas.

Pasirodo, pirmieji devyni įstatymai nebuvo priimti, kaip konstituciniai.

Kitiems per visą šį laiką nė vienos kadencijos Seimo nariai nerado laiko.

Bičiulis: V.Čepas neslėpė – Z.Šličytė buvo užsipulta skaudžiai ir nepagarbiai. D. Janauskaitės nuotr. 

Bruka neaktualius?

"Tai, kad gyvename be Referendumo įstatymo, rodo nestabilumą. Tai labai svarbus visai tautai įstatymas. Tik kartą įvyko referendumas, kai buvo sprendžiama dėl žemės pardavimo, bet ir tada valdžia jį surengė per bulviakasį, kai žmonės būna labiausiai užimti, ir jis neįvyko. Šiuo metu vyksta karšti ginčai dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo. Apklausos rodo, kad didžioji žmonių dauguma prieštarauja prieš tokių įstatymų priėmimą. Nepaisant to, jie jau įtraukti į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę, o svarbūs dalykai lieka nuošalyje, – aiškino V.Čepas. – Z.Šličytė ir kalbėjo apie tai, kad Konstitucija tapo fikcija, ji jau nebereguliuoja mūsų gyvenimo. Salėje buvusių politikų reakcija buvo labai audringa, neva ji pasisakė labai aštriai, užsipuolė gėjus ir lesbietes, kad ši jos kalba buvo pasakyta ne laiku. Bene aktyviausiai sureaguota, kai ji pasakė, kad Kaune vykęs gėjų paradas buvo ištransliuotas per visus kanalus, o Šeimų maršo renginys Vingio parke pateiktas vien tik neigiamomis spalvomis. Tai daugelį žmonių įžeidė. Paskutinė Z.Šličytės Seime pasakyta frazė man labai įstrigo: "Kurkime valstybę tokią, kokios nori jos žmonės."

Paskutinė Z.Šličytės Seime pasakyta frazė man labai įstrigo: "Kurkime valstybę tokią, kokios nori jos žmonės."

Pasak pokalbio vedėjo, žmonės neturi galimybės išsakyti savo nuomonės tarp rinkimų, nes Referendumo įstatymas to padaryti neleidžia.

Pasirodo, Z.Šličytė savo kalbą buvo pristačiusi Signatarų klubo valdybai. Keturi nariai ją palaikė, o trys ne.

Kalbėti yra būtina

V.Čepas prašė susirinkusiuosius prisiminti, kas be Z.Šličytės dar pasisakė minėjime. Klaipėdiečiai paminėjo dar porą pavardžių.

V.Čepas pastebėjo, kad, skirtingai nei šįsyk, dažniausiai proginės kalbos tėra gražių žodžių kratinys, kurių niekas nepamena.

Prisimindami šią advokatės kalbą, kai kurie žmonės jai pritarė.

Viena moteris teigė, kad kalba buvo teisinga, bet netinkama iškilmėms.

Dar vienas klaipėdietis piktinosi, esą teisininkė neatskiria homoseksualumo nuo pederastijos.

Diskusija buvo audringa, bet savo nuomonę mėginę reikšti oratoriai dažnai blaškėsi, kaip laivas audroje.

Galiausiai prieita prie nuomonės, kad gyvename demokratinėje visuomenėje ir kalbėti minėjime yra normalu.

Iš dalies normalu ir reaguoti į įvairias kalbas išeinant iš salės – tai taip pat demokratinės visuomenės bruožas. Vis dėlto vyresnieji susitikimo dalyviai buvo įsitikinę, kad tokiu elgesiu politikai tik parodė savo menką brandą.

Audringa diskusija parodė, kad kalbėta aktualia tema ir kad žmonės turi savo, o ne kažkieno iš šalies peršamą nuomonę.