Sugrįžę į gimtuosius namus

– Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos festivalis savo programą atvers oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“, kuriai parašėte libretą. Kuo jums svarbus miesto gimtadienis ir koks jausmas priliesti prie tokio didingo, viduramžių liturgines dramas siekiančio žanro – oratorijos?

– Praėjo 770 metų nuo to laiko, kai buvo padėtas kertinis Mėmelburgo pilies akmuo, kurį į šią vietą atgabeno Mažesniųjų brolių ordino broliai – pranciškonai. Šiam įvykiui paminėti skirtoje oratorijoje „Sakmė apie Mėmelburgą“, kuriai parašiau libretą, tie patys broliai, prieš 15 metų sugrįžę į gimtuosius namus – Klaipėdą, pristatys gilią savo misijos esmę.

Dovaną nešame ne tam, kad kažką gautume, o kad visi galėtume kažką savo duoti, vadovaudamiesi principu do ut des (lot. „duodu, kad (ir tu) duotum“). Mes, mažesnieji broliai, reiškiame padėką Klaipėdai ir linkime, kad ji būtų laiminga, sveika, veržli, kūrybinga ir dvasinga. Mes norime kartu džiaugtis Klaipėdos miesto gyventojų laime, sveikata ir gerove; norime matyti jų veiduose vilties šypseną. Tai mano gimtasis miestas, kurio neparduosi ir pigiai nenupirksi. Klaipėda stipri ir didinga, jos siela – jūrinė, visada siekianti tobulėti. Antikos pasaulio graikas pasakytų: Klaipėdos sielos viduje yra Dievas. Todėl leiskite man padėkoti už galimybę prisidėti kuriant oratoriją ir tuo džiaugtis.

Kūrinio herojai – ypatingi

– Nuo 1986 m. esate pranciškonas. 1977–2008 m. buvote Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijolas, Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas, Lietuvos vyrų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkas. Kokia brolių pranciškonų tarnystės Klaipėdoje misija?

– Jungti žmones kilniems tikslams, parodyti prakilnesnį kelią. Kažkam padėti išsinerti iš skurdo, melo, priklausomybių, neteisybės, neapykantos, pažeminimo, beviltiškumo. Protui subrendus, daugelį dalykų pradedi vertinti naujai. Net tie, kurių kraujas „vėsesnis“, atėjus laikui, žmogiškumą, draugystę, solidarumą susideda į svarbiausių vertybių puokštę. Tikiuosi, oratorijos klausytojai supras, ko trūko, kad jų gyvenimas būtų laimingas. Meilės!

– Gal galite atskleisti paslaptį, kuo ypatingi oratorijos herojai? Ką jie bylos susirinkusiesiems?

– Be abejo, oratorijos herojai yra ypatingi. Jie – Dievo bendrakūrėjai, atnešantys kai ką naujo į visatą. Jie tampa, – rimtai pajuokausiu, – tikrais ramybės drumstėjais, tarsi išprotėja nuo Mėmelės grožio, apsvaigsta, įsimyli, pradeda kurti Rojaus sodą. Tik būdamas tokios būsenos žmogus kuria Rojų. Žmogus tam ir sukurtas. Tokio žmogaus dvasingumas yra šiek tiek laukinis, jūrinis. O Dvasia, kuri jį įkvepia, nėra sterilizuota. Mano herojai ypatingi. Jie nekalba užuolankomis, kas mums ypač būdinga. Mano herojai neša taiką, ramybę, meilę. O ką nešame mes, XXI a. žmonės? Tapome mirties pasiuntiniais. Ar toks žmogaus gyvenimo tikslas? Labai norisi pakeisti šią liūdną padėtį. Apie tai ir byloja oratorijos herojai.

„Man svarbus laukiniškumas“

– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

– Save priskiriu prie nuoseklios tobulėjimo kultūros vienuolių. Nesu pergalių žmogus. Man kūryba visada buvo ir išliks kaip susitikimas su Dievu paukščių čiulbėjime, jūros ošime, rožių žieduose, žmonių apsikabinimuose, Šventajame Rašte ir, žinoma, – Šventoje Eucharistijoje (Mišiose). Kūryba gimsta erdvėje, konkrečioje vietoje, kurioje tarpsta dieviškas grožis ir malonė. Šv. Pranciškus yra sakęs: „Jeigu šios gėlės tokios gražios, tai koks gražus yra Dievas?!“ Man ši mintis labai graži.

Planuoju dar daug ką pasakyti, ypač tiems, palikusiems bažnyčią ir neketinantiems į ją sugrįžti. Man norisi jiems sukurti meditacijos erdves, kuriose patirtų Dievo meilę per tylą, grožį, arbatos gėrimo ceremoniją, rytinį haiku...

– Ar tikėjimas yra svarbiausias jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis?

– Gaila, bet tikėjimo tema retai aptariama. Mano tikėjimas yra, galima sakyti, „išdistiliuotas“, net impresionistinis. Turbūt esate girdėję antikos filosofo Herakleito posakį: „Niekada neįbrisi į tą pačią upę du kartus.“ Toks mano santykis ir su Kūrėju. Jis visada naujas, visada kitoks. Todėl labai svarbu neprisijaukinti Dievo, neprisijaukinti žmogaus... Man svarbus laukiniškumas. Skatinkime žmones gimdyti. Gyvybės naikinimas mūsų kūrybingumą padaro naikinančiu, o ne laiminančiu. Kokiems tikslams mes naudojame savo kūrybingumą? Kiek eurų kainuoja paleisti raketą ir kiek dar kainuoja, norint ją numušti?.. O, žmogau... Mes sukurti meilei ir išprotėjimui nuo Dievo grožio.

Neapleisti kūrybos

– Jūsų rūpesčiu kartu su Lietuvos televizija sukurti trys filmai apie šv. Pranciškaus pasekėjus. Esate vienuolyno prie Kryžių kalno statybos iniciatorius. Jūsų iniciatyva Klaipėdoje kasmet vyksta Vilties bėgimas, kurio tikslas – rinkti lėšas Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje statyboms ir veiklai finansuoti. Kaip turėdamas tiek įvairios veiklos sugebate neapleisti kūrybos?

– Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių išgirstų: „neapleisti kūrybos“. Kūrybingumą reikia ugdyti ir niekada kūrybos neapleisti. XIII a. mistikė Mechtilda Magdeburgietė mokė, kad šiame gyvenime mums duota gerti du vynus: baltąjį džiaugsmo vyną ir raudonąjį kančios vyną. „Kol neprisigeriame abiejų, negyvename,“ – rašė ji. Štai kodėl negalime sau leisti banalaus ir paviršutiniško gyvenimo, kuris slopina mūsų kūrybiškumą, t. y. atima iš mūsų gyvenimą.

Atskleisti tikrąją tapatybę

– Ko norėtumėt palinkėti Klaipėdai jubiliejaus proga?

– Draugų. Jėzus sako: „Aš jus draugais vadinu.“ Tikroje draugystėje nėra išdavysčių, net mirties nėra. Yra tik kelias iš šviesos į prisikėlimo šviesą, Kristų. Kelionė žadina kūrybingumą, atveria mūsų širdis gėriui ir taikai. Kaip sakė elgetaujantis amerikiečių vienuolis, teologas ir rašytojas Matthew Foxas, „taika yra ne tiek karo nebuvimas, kiek mūsų kūrybingumo nukreipimas tarnauti ir daryti gailestingumo darbus“. To iš širdies linkiu Klaipėdai 770-ojo gimtadienio proga: kad miesto gyventojai galėtų augti puoselėdami meilę, atjautą, gerumą, draugystę.

Malonu matyti ir augantį klaipėdiečių entuziazmą švęsti miesto gimtadienį. Gyvename mieste, kurio dvasingumą suformavo mažesnieji broliai pranciškonai. Atsiranda net savotiška šventinė ambicija: atskleisti tikrąją miesto tapatybę, išsinerti iš per ankštos odos, sakyčiau, gyvatės odos, sovietų ideologų sukurptos ir primestos miesto istorijos. Apskritai kalbant, naujoji kompozitoriaus A.Remesos oratorija man reiškia visus miestiečius vienijančio dialogo apie Klaipėdos miesto kilmę pradžią. Tai tarsi 770-oji žinutė: atsikratykime klaidingų istorijos šaltinių.

Belaukiant oratorijos premjeros

Klaipėdos miesto įkūrimo data laikoma 1252 m. rugpjūčio 1-oji, kai buvo patvirtintas Kuršo vyskupo, pranciškonų vienuolio Heinricho iš Liucelburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje Eberhardo iš Zaino susitarimas statydinti gynybinę pilį ir steigti miestą toje vietoje, kur Dangė įteka į Kuršių marias. Anuomet manyta, kad marios – tai Mėmeliu vokiškai vadinto Nemuno žiotys, tad pilis ir šalia jo besikuriantis miestas buvo pavadinti Mėmelburgu. Šiam istoriniam įvykiui paminėti Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, bendradarbiaudamas su partneriais, rengia teatralizuotą programą, kurios metu ketinama pakartoti vyskupo Heinricho ir brolių pranciškonų kelionę senosios Klaipėdos piliavietės link.

Teatralizuotoje eisenoje, stilizuotai atkartosiančioje Kuršo vyskupo ir jo palydos kelionę, dalyvaus Klaipėdoje šiuo metu reziduojantys broliai pranciškonai ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai. Artėjant prie piliavietės, nuo pylimų jiems atitars Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro muzikantai.

Buvusios Mėmelburgo pilies vietoje įrengtoje scenoje svečių atvykimą vainikuos teatralizuota oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“, sukurta kompozitoriaus, brolio pranciškono, pasauliečio A.Remesos OFS. Libreto autorius – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis br. S.B.Jurčys OFM. Oratorijos atlikimą vainikuos miesto įkūrėjo pranciškonų vyskupo Heinricho iš Liucelburgo testamento pagarsinimas, atskleisiantis jo valią ateities kartoms.