Spalio 4 d. Joniškio rajone, Žagarės seniūnijoje, Domeikių kaime degė Labdaros paramos fondui „Prieglobstis“ priklausantis ūkinis pastatas. Pastate buvo  20 kub. m malkų, šieno, 500 kg vilnos, 30 kub. m lentų ir dailylenčių, senų baldų ir kt.

Ugniagesiams buvo labai sudėtinga suvaldyti vis atsinaujinančius gaisro židinius, šakėmis reikėjo perkasti ir perlieti vandeniu didžiulį plotą. Jiems į pagalbą  šiame  gaisre nedvejodamas suskubo kolega, šiuo metu naujagimę prižiūrintis ir tėvystės atostogose esantis Joniškio Priegaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) ugniagesys gelbėtojas A. Kaikaris.

Pareigūnas negailėdamas  laiko, savo technikos, lėšų kurui atvyko padėti. Prisimindamas šį įvykį, Arvydas pasakojo: „Paskambino 4-osios pamainos vadas Bartas Jurkevičius ir paprašė pagalbos. Tuo metu buvau likęs namuose vienas su dukryte. Kai tik sulaukiau žmonos iš darbo, sėdau į teleskopinį krautuvą ir išlėkiau“.

Tiesa, kol teleskopiniu krautuvu jis įveikė beveik 6 km atstumą nuo namų iki gaisravietės,  gaisras jau buvo beveik užgesintas, bet namo vyras neskubėjo, o ėmėsi likviduoti gaisro židinius, kurie vis atsinaujindavo. Privažiuoti prie jų trukdė senos pastato sienos ir pamatai – juos teko nugriauti.

„Su krautuvo šakėmis atsikasiau pamatus, išmėčiau akmenis, tada pamažu artėjau link smilkstančio židinio. O ten laukė siurprizas – seni šiaudai, begalė susivėlusios, šlapios ir sukritusios vilnos, po šiaudais esančios lentos. Aš kasiau, o kolegos pylė vandenį ant likusių gaisro židinių. Darbus sunkino minkšta žemė, kuo toliau kasiau, tuo labiau mano krautuvas smuko į žemę, galiausiai pats įklimpau. Nesekiau, kiek laiko truko gesinimo darbai, svarbiausia buvo likviduoti gaisro židinius. Tokio gaisro likviduoti be technikos nebūtų buvę neįmanoma“, – džiaugėsi galėjęs padėti A. Kaikaris.

Po penkių valandų kruopštaus ir atsakingo darbo ekskavatoriumi gaisro židiniai buvo pašalinti. Penkerius metus ugniagesiu gelbėtoju dirbantis A. Kaikaris sakė, kad sulaukęs pagalbos prašymo, nesvarstė: „Gyvenime tokių minčių nėra kilę. Reikia pagalbos – tai ir važiuoji. Kad tik kolegoms būtų lengviau. Gaisre būtina padėti, nes po jo jau nieko nebelieka“.

A. Kaikaris su šeima gyvena Skaistgirio miestelyje, Joniškio rajone, kartu su  tėvu ūkininkauja ir dirba ugniagesiu gelbėtoju. Jam su žmona yra tekę paragauti ir nelengvos emigranto duonos. Baigęs tuometinę Kūno kultūros akademiją (dabar – Lietuvos sporto universitetas), įgijo  taikomosios sportinės veiklos (neįgaliųjų reabilitacijos) specialybę. Tuo metu perspektyvų Lietuvoje tokiai veiklai beveik nebuvo, todėl šeima išvažiavo į Škotiją, dirbo braškių ūkyje, tačiau ten neįsitvirtino ir grįžo į Lietuvą. Netrukus, draugų paraginti, vėl emigravo – šį kartą į Angliją. Žmona dirbo viešbutyje, o Arvydas – skerdykloje, greito maisto fabrike. „Nors ir juodai abu dirbome, bet pinigų užtekdavo nuo algos iki algos“, – pasakojo Arvydas.

Mamos paraginti grįžo į Lietuvą ir pradėjo ūkininkauti kartu su Arvydo tėvais. Ūkininkaujantį Arvydą draugai, jau dirbantys ugniagesiais gelbėtojais, pradėjo kalbinti tapti ugniagesiu gelbėtoju. Tai padėjo priimti sprendimą.

Šiuo metu Arvydas su žmona augina šešerių metų sūnų ir keturių mėnesių dukrytę. Dukrytės auginimas atneša naujų džiaugsmų ir patirčių. Paklaustas, kas bendro tarp gaisrininko darbo ir vaiko auginimo, greitai atsako – budėjimas.

„Budi gaisrinėje, budi ir prie vaiko, kad viską, ko jam reikia, laiku  galėtum suteikti. Ir prie vaiko būna gaisrų! Štai žmona išvažiavo į darbą ir paliko buteliuką su pienu. Likau su mažyle, o dukrytė nepripratusi prie buteliuko... Sunkiai man sekėsi, bet po penkių valandų šiaip ne taip pavyko „užhipnozituoti“ ir priprašyti, kad ji valgytų“, – atsiduso Arvydas.

Jis džiaugiasi neabejingais nelaimei ir pilietiškais savo miestelio gyventojais ir sako, kad ne tik jis, bet ir visi kiti neatsisakytų padėti gesinti gaisrą: „Mūsų krašte visi pilietiški, jeigu kas dega, meta darbus ir lekia. Ūkininkai kabinasi padargus, kas ką gali, ir skuba, net kalbos nėra, kad kažkas nepadėtų“.