Tūkstančiai nekaltų civilių gyventojų Rytų Prūsijoje, 1944 m. įžengus raudonarmiečiams, buvo sunaikinti pačiu brutaliausiu būdu.

O likę gyvi našlaičiai – priešo vaikai, kurių, įvairiais duomenimis, galėjo būti iki 7 tūkst., paliko savo išniekintą gimtinę ir klaidžiojo po svetimus kraštus, ieškodami maisto.

Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, 1991 m. rugsėjo 15 d., uostamiestyje įvyko steigiamasis "Edelweiss" – Vilko vaikų draugijos susirinkimas, kuriame susibūrė to paties likimo žmonės.

Per pirmąjį susitikimą priimtas sprendimas įamžinti nužudytų, badu mirusių Rytprūsių gyventojų atminimą.

Tai buvo padaryta jau kitąmet Mikytuose, Šilutės rajone, pastačius kryžių, kur jie galėtų pasimelsti už savuosius, nes kapų jau seniai nebėra.

Tai buvo pirmasis atminimo ženklas šiems karo kankiniams Lietuvoje.

Pernai pagerbiant vilko vaikus Panemunėje iškilo antrasis – angelo skulptūra.

O visai neseniai Šlažuose, Šilutės rajone, atidengtas dar vienas paminklas vilko vaikams.

"Eik, dukrele, į Lietuvą, ten išgyvensi" – šiuos žodžius po Antrojo pasaulinio karo tardavo Rytų Prūsijos motinos, iškankintos bado ir nevilties. 1946–1948 m. tūkstančiai Rytų Prūsijos mergaičių ir berniukų traukiniais, vežimais ir pėsčiomis pasiekė Lietuvą. Nuolatinio bado ir mirties lydimi vaikai lietuvių šeimose rado prieglobstį. Vietiniai juos vadino vokietukais, tačiau šiandien jie geriau žinomi kaip vilko vaikai", – lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis užrašyta ant atminimo lentos šalia skulptūros.