Vaiko teisių gynėja, psichologė Neringa Martišienė pataria apie skyrybas su vaiku pasikalbėti atvirai – paaiškinti, kas vyksta šeimoje, kodėl tėtis ir mama nusprendė kartu nebegyventi, kas keisis vaiko gyvenime. Taip apsaugosime vaiką skyrybų procese ir po jo.

„Kalbėkime su vaikais apie tai, kas vyksta šeimoje, jiems suprantama kalba. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turėtume dalintis visomis šeimyninio gyvenimo smulkmenomis, tiesiog pasakykime, kad tėveliams bus geriau gyventi atskirai, kad toks sprendimas šiuo metu geriausias visai šeimai. Žinodamas, kas vyksta šeimoje, vaikas mažiau nerimaus, jausis saugesnis“, – patarė psichologė.

Anot jos, atsakyti reikėtų į visus vaikui iškylančius klausimus, neskatinant per didelio smalsumo ir neįtraukiant į tarpusavio nesutarimus bei išgyvenimus.

„Svarbu paaiškinti vaikui, kas keisis jo gyvenime – kur bus jo namai, mokykla, kokios galimybės matytis su artimaisiais, draugais, lankyti pamėgtus būrelius. Vaikui būtina žinoti, kad abu tėvai ir toliau dalyvaus jo gyvenime, kad tokie pat išliks santykiai su seneliais ir kitais artimais giminaičiais. Paaiškinkime vaikui ir atsakykime į visus jo klausimus, net jei apie tai reikėtų kalbėtis kiekvieną dieną“, – sakė N. Martišienė.

Žinodamas, kas vyksta šeimoje, vaikas mažiau nerimaus, jausis saugesnis.

Pasak vaiko teisų gynėjos, kuo mažiau nežinomybės ir pokyčių vienu metu, tuo geriau vaikui, nes pats tėvų skyrybų faktas yra didžiulis pokytis. Geriausia, kai apie skyrybas vaikui praneša abu tėvai, nusiraminę ir pasiruošę, jei prireiks, ilgam pokalbiui.

„Kartu pranešdami vaikui apie gyvenimus keičiantį įvykį, tėvai parodo, kad nors nebėra pora, bet kaip tėvai išlieka sąjungoje. Atminkime, kad kalbant atskirai, lengviau nukrypti į subjektyvumus, kaltinti, pateikti skirtingas versijas. Tada vaikui gali iškilti dilema, kuriuo iš tėvų tikėti? Jei visų šeimos narių pokalbis neįmanomas, su vaiku turėtų kalbėti tas, kuris jaučiasi pajėgesnis, kuris ir anksčiau su vaiku daugiau kalbėdavosi“, – patarė psichologė.

Pasak jos, reikėtų padėti vaikui suprasti, kodėl šeimoje vyksta pokyčiai ir akcentuokime, kad dėl skyrybų jis nekaltas – tai dviejų žmonių skyrybos, tačiau nesiskiria vaikas su tėvais – jų meilė, rūpestis ir atsakomybė išlieka ta pati net gyvenant atskirai. Tai padės vaikui užtikrinti psichologinį saugumą.

Vaikai, kaip ir suaugę, dėl skyrybų patiria didžiulį skausmą, todėl  neigimas, nerimas, pyktis, liūdesys – visiškai natūralūs jausmai, svarbu juos visus suprasti ir priimti.

„Natūralu, jei vaikas neigs, pyks, liūdės ir išgyvens kitas netekties stadijas. Šiuos jausmus reikia priimti ir kartu išbūti, nesistengti kompensuoti netekties dovanomis, linksmybėmis. Būkime atviri ir priimkime visas vaikui kylančias emocijas, taip leisime suprasti, kad gyvenime būna įvairių situacijų – būna laikas ir džiaugtis, ir liūdėti – tai yra normalu. Jausmus rodyti galintis vaikas lengviau išgyvens ir susitaikys su tėvų skyrybomis. Svarbu paminėti, kad jausmų neturėtų slėpti ir tėvai“, – sakė N. Martišienė.

Skiriantis porai, sunkumai kyla ir vaikui, o jeigu pykčiai, nesutarimai ir asmeniniai principai yra aukščiau vaiko interesų, skyrybų trauma jam gali būti didžiulė, o pasekmės išlikti ilgai.

„Atminkime, vaikui abu tėvai yra svarbūs ir brangūs. Nežeminkime vienas kito vaiko akyse, tokiu būdu tik skaudinsime jį. Vaiko įtraukimas į pykčio–taikymosi procesus yra ne kas kita, kaip vaiko panauda – jis nekaltas dėl nepavykusių tėvų tarpusavio santykių ir negali tapti ginčų įrankiu. Supraskime, kad vaikas skyrybų procese yra daug labiau pažeidžiamas nei suaugusieji, nes jis visiškai negali kontroliuoti situacijos ir turi prisiderinti prie tėvų priimamų sprendimų“, – pažymėjo psichologė.

Vaiko teisių gynėja sako, kad skyrybų, kaip ir bet kurios krizinės situacijos atveju, pirmiausia tėvai turėtų nurimti patys, tik tada apgalvotai ir konstruktyviai galės pasirūpinti ir mažaisiais šeimos nariais. Jeigu sunkumus įveikti sunku, reikėtų drąsiai kreiptis pagalbos į specialistus – jie padės šį laikotarpį lengviau išgyventi tiek suaugusiems, tiek vaikui.

Svarbiausia suprasti, kad vaikui reikalingi abu tėvai.

Praėjusiais metais ištuokas įregistravo beveik 8 tūkstančiai porų. Nepilnose šeimose liko gyventi  6,2 tūkst. vaikų.