Magistro laipsnį Prahos performatyvaus meno akademijoje šiemet apsigynęs menininkas savo darbus pristato tarptautiniuose festivaliuose, dirba keliuose užsienio teatruose ir tarpdisciplininio meno organizacijose.

Neseniai VDU Menų fakulteto skliautinėje rūsio salėje A.Aleinikovas pristatė svetur vis labiau populiarėjančios formos – instaliacijos kambario – kūrinį „Atramos“. Uždaroje erdvėje judantis žmogus galėjo stebėti kelias skirtingas vaizdo instaliacijas – žmogaus kūną pristatančias ir mūsų suvokimo galimybes atskleidžiančią dokumentinę medžiagą. Skambant muzikai, laikydamasis skaitmenizuotų instrukcijų, lankytojas žingsnis po žingsnio buvo vedamas į atpalaiduoto kūno būseną.

Pokalbis su A.Aleinikovu – apie formas, kurias jis renkasi savo kūrybai, naujas patirtis ir atradimus sienų nepripažįstančiame meno pasaulyje.

– Neseniai jūsų darbai buvo pristatyti Niujorke ir Kaselio mieste Vokietijoje.

– Mano darbą „//////O“, kuris buvo sukurtas dar 2019 m., atrinko į „Lumbung Lounge“ instaliaciją, kuri buvo pristatyta kaip prestižinio šiuolaikinio meno „Documenta fifteen“ atstovė, o rugsėjį mano darbas „ROOM IN 286/75“ (liet. „Kambarys 286/75“) šalia daugybės kitų puikių menininkų buvo pristatytas Niujorke  –  Baltijos šalių šiuolaikinio meno festivalyje „Volume Up“, kurio lietuvišką programą kuravo menininkė Vaida Tamoševičiūtė. Ačiū jai už kvietimą ir pasitikėjimą.

– Minėjote, kad performatyvi teatro kalba nėra vieninteliai būdai, kuriais išreiškiate save. Šiais metais jūsų poeziją ir pirmąją teatro pjesę išspausdino vokiečių kultūros žurnalas. Kaip tai atsitiko?

– Tai vokiečių kultūros žurnalas „Turtle“, kurį kuruoja jauni ir, mano galva, labai įdomūs kūrėjai. Mano bičiulė, su kuria susipažinome dirbdami Graikijoje, pasidalijo kvietimu pateikti kelis eilėraščius, kaip ji sakė „pasitestuoti“. Aš juos ir pateikiau. Tada žurnalo komanda paprašė jų daugiau ir paklausė, ar neturiu dar kuo nors pasidalyti. Tai greičiausiai reikėjo priimti kaip komplimentą... Kitą dieną jiems nusiunčiau dar keletą eilėraščių ir tada dar nebaigtos pjesės fragmentus. Pjesę iškart rašiau anglų kalba, o kelis eilėraščius teko išversti į anglų kalbą (dalis jų buvo rašyti angliškai, dalis – lietuviškai). Po kelių dienų gavau atsakymą, kad jie nori publikuoti ir eilėraščius, ir pjesę.

Taip įvyko mano debiutas. Eilėraščiai išspausdinti vokiečių ir lietuvių kalbomis, o pjesė žurnale  – anglų kalba, ją vėliau išvertėme į lietuvių kalbą.

Žurnalą dar galima įsigyti internete, o pjesę, kad būtų labiau prieinama Europos ir pasaulio teatrams, galima perskaityti „Turtle“ žurnalo interneto puslapyje.

Kartais su visa informacija, kuri cirkuliuoja ir kuri mus vienais ar kitais būdais pasiekia, imu jausti, kad norisi sustoti ir pasukti link avarinio išėjimo.

– Apie ką jūsų pjesė?

– Ją rašyti pradėjau iš labai padrikų fragmentų ir iš pradžių tikrai negalvojau, kad jie susilipdys į pjesę. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su trūkumu. Meilės, artumo, intymumo trūkumu, trūkumu, kad nepriklausai šiam amžiui, įsiklausymo ir susikalbėjimo trūkumu. Pjesėje veikiantys personažai neturi vardų, o kai kurie iš jų taip ir neprakalba: mes galime girdėti (skaityti) tik jų vidinius monologus. Pati pjesė, mano manymu, yra kinematografiška ir kaleidoskopinė. Ji praveria uždangą į vidinius žmonių gyvenimus, kuriuos mes sutinkame gatvėje, troleibuse, kavinėje, o galbūt net esame vieni iš jų. Priešingai nei galbūt esame įpratę – joje nėra bendro moralo, išrišimo ar konkrečios pabaigos. Tai istorijos, kurios vyksta, vyksta greta ir kol kas nesibaigia.

– Neseniai išleidote naują mažą albumą „Emergency Exit“ (liet. „Avarinis išėjimas“). Kas jus įkvėpė ir kodėl avarinis išėjimas?

– Gindamasis savo magistro darbą Prahoje sakiau, kad kai kurių savo veiksmų aš negaliu paaiškinti racionaliai. Gana dažnai veikiu impulsyviai, vedamas stipraus jausmo, kad tai reikia padaryti dabar. Proceso metu arba po kurio laiko procesui pasibaigus, suprantu, kodėl tuo metu dariau vienus ar kitus dalykus. Panašiai atsitiko ir su albumu. Muzika mane lydėjo nuo vaikystės. Būdamas aštuonerių pradėjau lankyti muzikos mokyklą (ačiū tėvams ir labai gerai fortepijono mokytojai), ją po septynerių metų sėkmingai baigiau. Paauglystėje kartais prisėsdavau ir sukurdavau melodiją eilėraščiams. Vėliau nustojau kurti muziką, daugiau pasinėriau į teatrą, studijas ir dabar turbūt po kokių šešerių metų pertraukos prisėdau jau ne prie pianino, bet prie elektronikos. Nesu daug dirbęs su elektronine muzika, nemoku daugybės dalykų, bet impulsas kurti, mokytis proceso metu ir dalytis buvo stipresnis, nei to nedaryti.

Kodėl „Avarinis išėjimas“? Į šį klausimą galima atsakyti iš kelių perspektyvų. Tai noras sustabdyti aplink mus vykstančius išorinius, destrukcinius veiksmus  –  tokius kaip Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, klimato kaita, diskriminacija, (įterpkite savo). Kartais su visa informacija, kuri cirkuliuoja ir kuri mus vienais ar kitais būdais pasiekia, imu jausti, kad norisi sustoti ir pasukti link avarinio išėjimo. Kartu tai ir labai asmeniška kelionė, bandymas geriau pažinti save, pakeisti nebereikalingus mąstymo įpročius, suvokti nueitą kelią ir pasirinkti sąmoningą išėjimą į naujus etapus.

Judesys: „POST galerijoje“ atlikto performanso „Odio“ akimirka. / V. Tamoševičiūtės nuotr.

To, ko negaliu sudėti į žodžius, sudedu į muziką.

– Ir?…

– Ir… įkėlęs kelis kūrinius į „Soundcloud“ platformą gavau žinutę iš žmogaus, kuris prisistatė kaip JAV muzikos prodiuseris. Iš pradžių pagalvojau: jis greičiausiai norės, kad mokėčiau už kokias nors sklaidos paslaugas. Po kelių dienų susirašinėjimo paaiškėjo, kad nieko panašaus. Jis iš tikrųjų man norėjo pasiūlyti sutartį su nauja elektroninės muzikos įrašų leidybos kompanija JAV. Kelias dienas dar netikėjau tuo, ką jis sako, bet dabar jau imu suvokti, kad tas pasiūlymas yra realus. Šiuo metu deriname abiejų pusių įsipareigojimus ir žiūrėsime, kur tai nuves.

– Kiek vietos lieka scenos menams ir teatrui?

– Natūralu, kad daugiau dėmesio skiriant, pavyzdžiui, rašymui, mažiau dėmesio norisi skirti teatrui. Rašant norisi būti vienam, o teatras be žmonių neįsivaizduojamas. Man atrodo, tai reikalauja labai skirtingų įkrovų, energijos ir nusiteikimo.

Kažkaip (kol kas) man pavyksta rasti pusiausvyrą. Šiuo metu reziduoju „JA tarptautiniame teatre“ Lisabonoje, kur kartu su fizikos mokslų daktaru gilinamės į tikrovės ir prasmės koncepcijas.

Lapkričio pabaigoje manęs laukia „Magic Carpets“ rezidencija Vroclave, kurioje turėsiu galimybę dirbti su vietos bendruomene, plėtoti „Vidinių dramaturgijų“ metodologiją ir pradėti savo naujo performatyvaus darbo „Ryškumas“ (orig. „Lucidity“) kūrybinį procesą.

Spalį ir gruodį performatyvus filmas „Pulsas“ bus rodomas Prahoje, o šiuo metu jau derinamos kitų metų gastrolės Gruzijoje, Norvegijoje ir Islandijoje.

Daugybė planų... Tik kol kas neaišku, kokiu būdu ir kur jie bus įgyvendinti.

– Norėčiau sugrįžti prie jūsų audiovizualinės instaliacijos „Atramos“, kuri šiais metais buvo pristatyta Kaune, VDU menų galerijoje „101“. Po antrojo performanso sakėte, kad žmonių buvo daugiau, negu erdvė fiziškai galėjo talpinti. Tai geras ženklas?

– Galvodami apie performansą, svarstėme, kiek žmonių jį galėtų stebėti, turint omenyje, kad pati instaliacija ir performansas vyko skliautinėje rūsio salėje, kuri tikrai nedidelė. Preliminariai buvome numatę, kad vienu metu ten galėtų būti apie penkolika, daugiausia 20 žmonių vien todėl, kad galėtų laisviau judėti erdvėje ir kiekvienam būtų galima skirti daugiau dėmesio. Antrojo performanso metu buvo gerokai daugiau žmonių, nei planavome. Viena vertus, tai džiugina, nes, prieš pristatant instaliaciją Kaune, buvo daug dvejonių, ar tai išvis surezonuos, kita vertus, tai tapo šiokiu tokiu iššūkiu.