– Jūs skaitėte šiuos dokumentus, kas įdomaus juose parašyta ir kokia jūsų nuomonė?

– Ten kalbama apie sąjunginę valstybę. Mes dalį to matėme derybose, kuomet Kremlius derėjosi su Minsku dėl įvairių integracijos punktų. Matėme ir bandymus keisti Baltarusijos konstituciją. Iš principo pats dokumentas atrodo tarsi sensacija, bet jeigu apžvelgtume anksčiau vykusius procesus per pastaruosius dešimt metų Baltarusijoje, tai nėra kažkokia naujiena. Jau senokai planuojama visus tuos dalykus įgyvendinti, integruoti Baltarusiją iki 2030 metų. Mane stebina tai, kad reikia kažkokio tai dokumento, patvirtinančio to, kas ir taip jau vyksta. Ir žinome, kad to proceso kaltininkas yra Baltarusijos režimas. Suprantama, kad po 2020 metų protestų, taip ir neparėmus Baltarusijos demokratų, Baltarusija tapo pažeidžiamesnė, nes tas režimas naikino pagrindinį nepriklausomybės ir suvereniteto pamatą. T. y. pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą. Tai atvėrė erdvę Kremliaus politikai, propagandistams. Tai – tik viena medalio pusė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kokia antra medalio pusė?

– Kitas dalykas, kurį reikėtų pabrėžti, kas yra šio dokumento šaltinis, kodėl jis buvo nutekintas būtent dabar? Ar tai nėra bandymas nukreipti dėmesį nuo to, kas vyksta šiomis dienomis. Tai yra nuo karo Ukrainoje, pačios Vladimiro Putino kalbos. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų Kremlius tuos dokumentus nutekino, ar pats Minskas, bandydamas sugrįžti į vadinamą balansavimo politiką. Neva – pagalbos šauksmas, kad mus nori užgrobti. Mėginimus palaikyti šiltesnius santykius su Europa mes matėme ir 2010-aisiais, ir 2015-aisiais. Čia dar reikėtų išsiaiškinti to dokumento atsiradimo aplinkybes, nes tokių dokumentų dėl sąjunginės valstybės iš tikrųjų yra begalė. Dalis jų yra vieši, kita dalis – galbūt mažiau. Iš principo šis nutekintas dokumentas nepasako nieko tokio, ko žmonės ir ekspertai, stebintys Baltarusiją, nežinojo.

Kyla klausimas, ar iš tikrųjų Kremlius tuos dokumentus nutekino, ar pats Minskas, bandydamas sugrįžti į vadinamą balansavimo politiką.

 

– Kaip visas tas planas turėtų atrodyti žingsnis po žingsnio?

– Kad jau dabar tas vyksta. Energetika, ekonomika, informacinė erdvė – vyksta bandymas perimti visokias institucijas. Yra dalis žmonių tam tikrose struktūrose, kurie stebi šiuos procesus, nuogąstauja, bijo imtis iniciatyvos, bijo netgi garsiai įvardinti, kad vyksta karas, tai pripažinti, nes gali būti nubausti. Vieni žmonės sąmoningai išėjo iš tų struktūrų, kiti buvo išmesti, nes nepalaikė režimo politikos. Kita dalis – tiesiog „suparalyžiuoti“, nes į Užsienio reikalų ministeriją, ambasadas yra integruojami vadinami „silovikai“ (jėgos struktūrų darbuotojai), kurie, akivaizdu, kad nėra jokie diplomatai ir pan. Iš principo Baltarusijos režimas tampa tipiniu Kremliaus vasalu.

– Kaip manote, ar pats Aleksandras Lukašenka dar galėtų tam pasipriešinti. Ar jis nori likti eiliniu pėstininku šachmatų lentoje? Ar pati baltarusių tauta gali kažką padaryti?

– Tauta ir priešinasi. Ir tą mes matėme prasidėjus antrai karo fazei – geležinkelių partizanus, kiberpartizanus. Dėl A. Lukašenkos, svarbu neapsigauti, ar jis tikrai nori išeiti iš šios situacijos, nes šiandien daliai Baltarusijos režimo veikėjų ši situacija atrodo pakankamai gera. Jie gauna nemažus pinigus, jiems Rusijos rinka visiškai atverta, nėra jokios konkurencijos. Tačiau šis kelias yra netvarus, negyvybingas. Visi mąstantys žmonės supranta, kad dėl tokių ryšių, tokios politikos, Baltarusija iš principo tirpsta Rusijos ekonomikos, energetikos karo kontekste.