Ar mes pažinojome tikrąjį V. Mykolaitį-Putiną, ar tariamės jį pažįstą, ar išvis įmanoma iki galo pažinti žmogų, juolab tokį prieštaringą, nebylų? „Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti, pagal kažkokį dėsningumą, ir tai mano labui. (V.M.-P.)“ – priešlapyje tarsi įspėja rašytoja. Neteisti. Viskas Dievo valioje.

A. Ruseckaitė skverbiasi į Poeto vidinius sūkurius per santykius su svarbiausiomis Putino moterimis, kelią žymėdama eilėraščių citatomis, „Altorių šešėly“ interpretacijomis, laiškų ir amžininkų atsiminimų gairelėmis. Tačiau atveria ne viską, ne viskas aiškiai matoma, galime tik spėlioti, įsivaizduoti, pajusti, suprasti. Tačiau ne smerkti. Kas žino, koks gyvenimas teisingas, o koks ne? Todėl rašytoja iškelia daug atvirų klausimų, palikdama juos apmąstymams.

Romane kiekvienai moteriai skirtas atskiras skyrius: „Motina Magdalena“, „Sesuo Magdalena“, „Žmona Emilija“, „Mūza Irena“, po kiekvieno iš jų prabyla pats klasikas autorės balsu. Rašytoja išskaudėjo šių moterų meilę Mykolaičiui: sūnui, broliui, vyrui, mylimajam ir Mykolaičio meilę joms, Dievui ir kūrybai.

„Skaitydama Putino kūrybą, atsiminimus, autobiografiją, kai jis rašo apie savo šeimą, apie suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, apie nesibaigiančių darbų tėkmę, jį suprantu gal geriau už kitus, nes pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tarpusavio santykius. Suvokiu suvalkietišką stuburą – gali kas nors patarti, o padarysiu taip, kaip sugalvojau pats...“ (p. 243). Meilės leitmotyvo grandine sutvirtinta visų šių veikėjų mintys, jausmai, emocijos, nuotaikos, apsisprendimai, pagalvojimai ir nutylėjimai, kurios centre inkrustuotas solidus, prabangus ir brangus rubinas.

Moterys nelyg rūpintojėlės dažniausiai dūmoja apie Putiną, ne apie save. Kai motina Magdalena saulėtą Trijų Karalių rytmetį sunkiai pagimdė pirmagimį sūnų, „tikriausiai mintyse mane pažadėjo Dievui“ (p. 46). Giliai tikintys Vinco tėvai, stebėdami savo fiziškai silpną kūdikį, turbūt jau tada svajojo išleisti į kunigus – garbė šeimai ir visai giminei. Ar kuris nors įsiklausė į Vincą: jauti pašaukimą tarnauti Dievui ar ne? O paauglys ir pats „giliau savęs neanalizavo (...) bet kad kunigo pašaukimas jame negyvena, – tarsi jau suprato“ (p. 20). Didysis vidinis konfliktas įvyko Seinų kunigų seminarijoje, kai tarnystės idealus peraugo menininko idealai. Žmonių liežuviai ėmė plakti, negeri gandai pasiekė gimtinę. Motina išvažiavo į Kauną įsitikinti. Nuojauta jos neapgavo. Pasitraukimas iš kunigystės tėvą, o netrukus ir motiną, ne laiku nuvarė į kapus. Bet Motina jam atleido. Meilė atlaidi ir rūpestinga, ypač Motinos.

Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų, akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą.

 

A. Ruseckaitė subtiliai narsto prieštaravimų, dvejonių, kaltės, graužaties, neryžtingumo gijas, kurios jaunuolį vis nuveda į Aušrakalnio vienatvę. Sokratas pasakytų: „Neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“ (1), tai reiškia, kad „jeigu žmonės netiria principų, pagal kuriuos jie gyvena, netikrina ir kritiškai jų neįvertina, tai jie negali būti tikri, jog apskritai esama principų, pagal kuriuos būtų verta gyventi“ (2). Klierikas stebi, sveria ir svyruoja tarp. Būsenos sugula į pirmuosius eilėraščius, o neapsikentęs vėliau išsipažįsta autobiografiniame romane „Altorių šešėly“.

Auksė – tai Emilija. Savo dėstytoją, profesorių, inteligentą, intelektualą, kunigą pamilusi studentė ir devynetą metų kantriai ir atkakliai siekusi tikslo – pasiimti jį tik sau. Emilijos paveiksle ryškiausi du kraštutinumai: mylinti mūza ir rūpestinga, buitiška žmona, irgi mylinti, ar mylinti? Taip. Antraip nebūtų grįžusi į namus, kai dardėjo traukiniu į nežinią. Emilija Kvederaitė tapo pirmąja Putino eilėraščių skaitytoja ir įkvėpėja. Mašinėle atbarškindavo jo rankraščius, lydėdavo į koncertus, pobūvius, draugystė pamažu peraugo į intymius santykius. Likimas? „Dievas taip nenori, ir tėvai, broliai, seserys nenori, ir šiaip žmonės nepritaria, tai kokia dar aukštesnė jėga už visus, o visus? Nejaugi meilė? Meilė!“ (p. 126).

Emilijos charakterį ir išvaizdą rašytoja sudėliojo iš archyvinių nuotrupų, nuotraukų, skverbdamasi į giluminius klodus, fokusuodama jos rūpestį savo vyro nuolat šlyjančia sveikata, buitimi ir palankiomis kūrybai darbo sąlygomis, vaduodama nuo kito konflikto – rūpesčio buitimi – visus 32 metus. Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas“ (p. 144) – pareiškė Poetas bažnytinei valdžiai. Ne per geriausi atsiminimai apie Ly asmenybę pasiekė rašytoją A. Ruseckaitę, tačiau ne vien jais remiasi, todėl Mykolaitienės gyvenimas neatrodo užgriozdintas buitiniais reikalais reikalėliais kaip prastos kaimo moterėlės. O dvasiniai saitai su Putinu vėlėsi kaip pakulos: „Laimė? Kokia ji buvo šių dviejų žmonių – moters Emilijos ir vyro Vinco – nuėjusių labai sudėtingą gyvenimo kelią? Tikriausiai kartais buvo. Tikriausiai dažnai ir nebuvo. (...) Ir dėl visų susiklosčiusių situacijų nė vienas nebuvo kaltas. Jie tiesiog buvo tokie“ (p. 188) – konstatuoja rašytoja.

Ir Irena buvo tokia, kokia buvo. Irena Kostkevičiūtė „Pati išsitarė, jog betarpiškas ryšys su profesoriumi ir mokslinio darbo vadovu užsimezgė mano aspirantūros metais...“ (p. 199). Vėliau kartu dėstė Vilniaus universitete: „ji skvarbaus intelekto, kerinčio moteriškumo, visokeriopų talentų žmogus...“ – rašė profesorius. Ar galima buvo atsispirti? Atstumti? Susilaikyti? Rūsčią Mykolaičio vienatvę meilė perskrodė kaip žaibas. Menininkų sielas plaikstė kūrybos vėjai. Irena tapo Mūza. Nuodėminga meilė? Ar meilė gali būti nuodėminga? Kartu su meile skleidėsi ir kūrybos žiedai. Profesoriaus vienutė nušvito. „Aldona Liobytė po daugelio metų parašė laiške savo draugei: Tegul Kostkevičūtė 100 kartų isterikė, bet Putinas ją mylėjo ir dėl to gerų eilių parašė, o tas juk svarbiausia. Tas liks.“ (p. 204). Su Irena Mykolaitis atviravo, išsikalbėdavo, pasvarstydavo, abejodavo ir dvejodavo. Apie ką? Mūzos dienoraščiai užrakinti archyvuose daugeliui metų.

A. Ruseckaitė šiuos santykius atkuria iš kūrybinio palikimo, dienoraščių, laiškų, vėlgi neteisdama, supratingai, atsargiai. Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų (juk mūza tokia ir turėtų būti?!), akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą. Per santykius su Irena plačiau atsiveria Putino vidinės durys: „ir jeigu negandos jų širdis išskirtų, vis tiek liks jausmas, kad švietė kaip žvaigždė mano dienos / Tiktai su tavim ir tiktai tavyje...“ (p. 215). Akyla visuomenės akis nenuleido nuo šios draugijos žvilgsnio, svarstė, aptarinėjo, teisė ir teisino. Tačiau meilė nenugalima.

Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas.

 

Šios abi moterys bendravo su per karą į Australiją pasitraukusia Magdalena Mykolaityte. Seseriška meile ji gaubė savo brolį, jį palaikydama, trupindama nuogirdų sluoksnius, mažai kalbėdama apie save, vis rūpindamasi savo mylimu broliu, su dėkingumu, su atlaida. Mykolaitytės charakteris irgi nušviestas iš santykio su broliu perspektyvos ir byloja apie išmintingą ir stiprią moterį. Suvalkietę. Moterį su stuburu. Niekada neišdavusią brolio.

Mykolaitis šių moterų kontekste atskleidžiamas kaip vienišius, trokštantis laisvės ir skrydžio į kūrybos platumas ir aukštumas, iš šalies šaltas ir uždaras, sunkiai įžvelgiamas, bet už užsklandos jautrus ir emocingas, rūpestingas ir dosnus. Mylimas ir mylintis. O meilė Dievui? Kartą Putinas prisipažino Irenai: „jeigu aš tikiu, tai tikiu kažkokiu abstrakčiu dvasiniu pasaulio pradu, man artimesnė lyg ir kokia neapibrėžta panteistinė idėja (...) Gal tik neaiškiai galime nujausti, kad yra kažkas aukštesnio už mus pačius... (...) Tad gal ir žmonija neįstengia suvokti kitos aukštesnės būties, prasibrauti į kitą planą, kitą skritulį“ (p. 210). Ir taip kalba žmogus, buvęs katalikų kunigas.

Kaip mes suvokiame ir išpažįstame Dievą? Turbūt savaip. Klasikas nesklandė padebesiais, bet ir nebuvo žemiškas. Ar kūrėjas gali būti žemiškas? Irena kartą išgirdo: „turįs kažkokį „vilko plauką“, kuris trukdė jam laisvai su žmonėmis suartėti ir betarpiškai bendrauti. Ir netikėtai prisipažįsta: o kaip norėčiau aš išrauti kad ir visus savo plaukus, išraudamas drauge ir tą vieną...“ (p. 221). „Plaukai daugelyje kultūrų – realus jėgos įkūnijimas (...) arba jos simbolis“ (3), o „Vilkas, žvėris su ambivalentine simbolika, kurios vienas aspektas neigiamas – laukinio, šėtoniško žvėries, kitas teigiamas – artimo dvasioms“ (4). Ar ne toks ir buvo Vincas Mykolaitis-Putinas: kupinas nenugalimos gyvenimo aistros, laukinis sociume, stebėtojas iš nuošalės ir degantis kūrybos dvasia? Kaip suderinti visas stygas, kad visiems harmoningai skambėtum? Reikėtų pirmiausia save gerai pažinti? Įmanoma?

1 Mastroberti, S., Ruppert, M. K. Filosofijos žinynas. Kaunas: Šviesa, 2001, p. 9.

2 Ten pat, p. 10

3 Berker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 201.

4 Ten pat, p. 306.