2020 m. pasirodęs romanas – siurrealus pasakojimas apie žvejų kaimelį, įsikūrusį šalia senkančio, užteršto ežero. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero dvasia. Tokiame atšiauriame pasaulyje užaugęs vaikinas Namis leidžiasi į kelionę siekdamas išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą.

Pokalbis su B. Bellová – apie modernią čekų literatūrą, atskirą nuo rašytojų gyvenimą gyvenančias knygas ir kurti įkvepiančią intuiciją.

– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokiu tikslu atvykote į Kauno literatūros savaitę?

– Taip, Lietuvoje apsilankiau pirmą kartą. Turėdama laisvo laiko, pavaikščiojau po Kauno centrą ir senamiestį, važiavau funikulieriumi. Iš tikrųjų Lietuva ir Čekija turi panašią istoriją. Šiandien sužinojau, kad Kaune sovietmečiu taip pat susidegino jaunuolis, protestuodamas prieš okupacinį režimą, kaip 1969 m. Čekoslovakijoje Janas Palachas. Pagalvojau, kad mūsų šalys panašios ir tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš vienos pusės mus supo Vokietija, iš kitos – sovietų Rusija. Tad mes nukentėjome nuo abiejų režimų.

Man svarbiausia – parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu.

Į Lietuvą turėjau atvykti dar 2020 m., kai pasirodė mano knyga „Ežeras“. Planavau ją čia pristatyti, bet prasidėjo pandemija. Tad pagaliau atvykau po trejų metų. Kartu su kitu čekų rašytoju Vratislavu Kadlecu Kauno literatūros savaitėje diskutavome apie šiandienos literatūrinį gyvenimą Čekijoje.

– Jūsų pirmoji knyga „Sentimentalus romanas“, pasirodžiusi 2009 m., pasakoja apie iššūkius augant komunistinio režimo griūties kontekste. Pati brendote buvusioje Čekoslovakijoje. Kiek į šią knygą sudėjote savo pačios išgyvenimų?

– Nepasakyčiau, kad mano knygose yra daug asmeninių išgyvenimų ar patirčių. Kita vertus, tam tikra prasme aš tai patyriau, nes stebėjau ir girdėjau istorijas žmonių, kurie nukentėjo nuo komunistinio režimo. Man asmeniškai labai įdomu tai, kad tada gyvenę vieni žmonės ieškojo kompromisų, o kiti gyveno vedami moralės ir vidinių įsitikinimų. Tačiau tai jiems kainavo daug – buvo persekiojami, netgi kalinami.

– Lietuvoje geriausiai žinomas jūsų romanas „Ežeras“, jums pelnęs tarptautinį pripažinimą. Knygoje aprašomas prie senkančio, užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis, kuriame vyrauja neviltis. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie užslėptas žinutes knygoje? Galbūt tai  atsainaus žmonių požiūrio į gamtos problemas kritika? Kai kurie skaitytojai mano, kad atšiaurus pasaulis, kuriame auga knygos herojus  Namis, yra aliuzija į Sovietų Sąjungą.

– Knygoje daug archetipų, o skaitytojo užduotis – juos surasti. Iš tikrųjų simboliai knygoje priklauso nuo to, kaip skaitytojas juos supranta. Specialiai jokių archetipų ir simbolių knygoje neužslėpiau, prie jų dirbau pati to nežinodama. Kai per gyvenimą esi perskaičiusi daugybę knygų ir girdėjusi daug istorijų, simboliai tavo kūryboje atsiranda to nė nesuprantant. Manau, kad knygoje keli personažuose atsikartojantys simboliai yra gana akivaizdūs. Pavyzdžiui, sena moteris ar valstybės pareigūnas yra tam tikrų archetipų visuomenėje prototipai. Kiti simboliai yra mažiau akivaizdūs, subtilesni.

Jei skaitytojams atrodo, kad žvejų kaimelis yra aliuzija į Sovietų Sąjungą, taip gali būti. Viskas priklauso nuo skaitytojo. Pastebėjau, kad buvusio socialistinio bloko šalyse šis sugretinimas yra dažnesnis. Jei skaitytojas gyvena Rytų Europoje, jis aprašomo kaimelio kasdienybę sulygina su savo patirtimi – okupacija, priespauda, šiurkščia jėga, kuri priverčia gyventi savo gyvenimą tokiu būdu, kurio nesirinktum.

– Lietuvoje puikiai žinome čekų literatūros klasikus: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą. Kaip atrodo šiandienė moderni čekų literatūra?

– Nesu literatūrologė, tad galiu tik glaustai apžvelgti dabartinę modernią čekų literatūrą. Šiandien Čekijoje karaliauja moterys rašytojos. Būtent jų knygos šiuo metu labiausiai skaitomos, apie jas kalbama. Temos, apie kurias rašoma ir diskutuojama literatūros rateliuose, yra istorija, holokaustas, komunistinio režimo pabaigos laikotarpis. Šios temos vis dar domina skaitytojus. Populiaru skaityti ir rašyti apie šeimos problemas, šeimoje patirtas traumas. Labiausiai perkamos ir daugiausia į užsienio kalbas verčiamos autorės yra Kateřina Tučková ir Alena Mornštajnová.

– Kaip save vertinate modernios Čekijos literatūros kontekste?

– Jei man reikėtų save apibūdinti, pasakyčiau, kad esu tarsi auglys ant Čekijos literatūros kūno. Nemanau, kad turiu daug bendro su šiuolaikine čekų literatūros scena. Aš neseku jokių tendencijų, pasakoju istorijas. Dažnai rašau pasitelkdama intuiciją. Pati nesirenku savo knygų temų, nežinau, kas jose įvyks, tiesiog pasakoju istorijas. Jos mane veda, o aš viską užrašau. Tiksliai net pati nežinau, kaip tai veikia. Man tiesiog patinka stebėti ir analizuoti žmones, įvykius aplink mane. Kartais pamatau ką nors įdomaus ir suprantu, kad apie tai reikia parašyti.

– Knygai be galo svarbus geras vertėjo darbas. Pati esate vertėja – ar jautriai reaguojate į savo knygos vertimus? Galbūt daugiau nei įprasta bendraujate su savo knygų vertėjais?

– Taip, esu vertėja, bet pati neverčiu literatūros, iš anglų kalbos verčiu reklamas. Niekada nenorėjau versti knygų, nes tai be galo sunkus ir menkai apmokamas darbas. Aš jau turiu kūrybinį hobį – rašymą, tad nenoriu savo laiko leisti versdama knygas. Manau, kad nebeilgai dirbsiu vertėja, pastebiu, kad šių specialistų paklausa vis mažėja – greičiausiai dėl mašininio vertimo. Galbūt literatūros vertėjai turi šiek tiek daugiau laiko pasiruošti, kol ir jų darbą perims kompiuteriai. Tikriausiai ateityje dirbtinis intelektas perims ir knygų rašytojų darbą. Žinoma, tai nereiškia, kad nebebus paklausos rašytojų, gebančių puikiai papasakoti istorijas. Kad ir kaip būtų, kol kas dirbtinis intelektas yra tiesiog kalbos programa, emocijų generuoti jis nesugeba. Geram rašytojui emocijos yra labai svarbios.

Kalbant apie mano knygų vertimą susiduriu su dviem vertėjų tipais. Pirmojo tipo vertėjai išverčia knygą, nusiunčia ją leidyklai ir knyga būna išleidžiama be mano žinios. Vėliau iš leidyklos sulaukiu kopijos ir sužinau, kad knyga buvo išversta. Antrasis vertėjų tipas man patinka kur kas labiau. Tai vertėjai, kurie tau užduoda klausimų. Tada žinai, kad jiems rūpi gilesnė knygos prasmė. Šie vertėjai stengiasi išversti kuo geriau, tavo istoriją kuo tiksliau papasakoti kita kalba. Jie man rašo ilgus laiškus ir klausia daugybės klausimų. Dažnai su tokiais vertėjais tampame draugais, užsimezga labai artimas ryšys. Artimiausia draugystė sieja su mano knygų vertėjais iš Italijos, Lenkijos, Bulgarijos, JAV. Iki šiol palaikome ryšį, susitinkame, jei lankomės vieni kitų šalyse.

– Kokių atsiliepimų apie savo knygas sulaukiate iš skirtingų šalių skaitytojų? Minėjote, kad Rytų Europos šalys jūsų knygose įžvelgia kiek kitokių simbolių ir prasmių nei vakariečiai.

– Kaip ir minėjau, skaitytojų mano knygose atrandami simboliai priklauso nuo to, kokia tema svarbi ir aktuali toje šalyje. Tačiau esama ir universalių temų. „Ežeras“ yra istorija apie augantį, bręstantį jauną žmogų – manau, kad visi gali su tuo susitapatinti. Iš tikrųjų galiu jums pasakyti tik tai, ką man papasakoja sutikti tų šalių žmonės. Aš pati neskaitau savo knygų apžvalgų užsienio kalbomis, nes jų nesuprantu. Esu du kartu lankiusis Japonijoje, daviau interviu laikraščio, kuris kasdien spausdinamas 500 tūkst. kopijų tiražu, žurnalistui. Net neįsivaizduoju, ar kas nors perskaitė tą interviu, ar skaitė knygą, ką apie ją galvoja.

Kai pamąstai, įdomu – parašai knygą, ją išverčia, ir tada ta knyga gyvena savo gyvenimą, o tu apie ją nieko nežinai. Kalbant apie kitas Europos kalbas yra lengviau, nes bent jau galiu nuspėti kai kurių žodžių reikšmę. Tačiau lietuvių kalbos visiškai nesuprantu (juokiasi). Man svarbiausia parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu. Jei knyga paliečia, sukelia skaitytojui emociją, jaučiuosi atlikusi savo darbą. Būtų smagu užsidirbti iš knygų rašymo, bet kol kas dar taip nenutiko. Gal vieną dieną nutiks.