Papirko vaizdas

Nors pasakojimas – apie nuotraukų albumą, jį pradėsiu nuo buto Rasytės gatvėje. Supratęs, kad su savo gausia šeima dviejuose kambariuose E. Ožeškienės gatvėje, kur dabar įkurta Kiemo galerija, neišsiteks, žinomas Kauno fotografas M. Patašius leidosi į naujo būsto paieškas.

„Pagal skelbimus nuvažiavome į vieną vietą Kalniečiuose, į kitą – Panemunėje. Gal iš penkto karto radome butą Rasytės gatvėje. Pakilome į dešimtą aukštą, matome – keturi kambariai, vonia, tualetas, sandėliukas, koridorius. Kaip ir užtektų vietos, o ir kaina visai nebloga. Pakalbėjome su žmona, kad reikėtų daryti remontą. Ji ėmė siūlyti ieškotis kito varianto“, – dvejones, kurios vienu metu buvo apėmusios ir patį fotografą, išsisklaidė vaizdas pro langą.

Kodėl Kristaus Prisikėlimo bažnyčia? Todėl, kad tai miesto simbolis, matomas iš visų vietų. Panašiai kaip ir švyturys.

Iš dešimto aukšto atsivėrė nuostabi vakarėjančio, šviesose skęstančio Kauno panorama, o horizonte kyšojo Kristaus Prisikėlimo bažnyčios bokštas, laikui bėgant, fotografo gyvenime įgavęs ypatingą prasmę. Persikrausčius į naują būstą naujakurių laukė tapetų iššūkis. Priklijavęs juos aviaciniais klijais, ankstesnis šeimininkas padarė meškos paslaugą.

„Prasidėjo ilga kelionė per kopas su gramdukais. Bekrapštant sugadino visą sienų tinką. Vien prie koridoriaus du mėnesius sugaišome, nes valėme po centimetrą“, – nors šiandien viską prisimena su šypsena, tada, anot M. Patašiaus nebuvo juokinga.

Kai susitvarkė naują būstą, fotografas įžengė į balkoną, iš kurio tarsi ant delno matėsi Kaunas ir maždaug 4–5 km nuo namų nutolusi Kristaus Prisikėlimo bazilika. Fotožurnalistas pasakojo ne sykį, gurkšnodamas kavą, stvėręs fotoaparatą ir lėkęs gaudyti geresnio kadro. Taip daugiaaukščio balkone per 20 metų žinomas kaunietis padarė apie 12 tūkst. skirtingų Kristaus Prisikėlimo bazilikos veidų – tarp minkštų debesų, dangų skrodžiančių žaibų, rūke, kurį galima kabinti šaukštais, apsuptą vaivorykštės ar varnų, tarsi iš Alfredo Hitchcocko siaubo filmo „Paukščiai“.

„Kodėl Kristaus Prisikėlimo bažnyčia? Todėl, kad tai miesto simbolis, matomas iš visų vietų. Panašiai kaip ir švyturys“, – M. Patašius juokavo per visą laiką tiek įpratęs prie šventovės, kad neretai ją vadina savo.

Unikalu: M. Patašiui neteko girdėti, kad kas nors tiek laiko ir iš tos pačios vietos fotografuotų tą patį objektą. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Paskatino fotografuoti

Ilgą laiką archyvavęs darbus kompiuteryje, 2003-iaisiais M. Patašius Kauno bohemos kavinėje „Taškas A“ surengė parodą „Kaunas ir kauniečiai“. Joje fotografas eksponavo vieną iš kelių tūkstančių Kristaus Prisikėlimo bažnyčios nuotraukų. Raudonas dangus ir tarsi jame įrėmintas šventovės bokštas tąkart sužavėjo parodos svečią – fotomenininką Rolandą Vilkauską-Pripsą.

„Tavo vietoje aš fotografuočiau bažnyčią ilgą laiką – metus, dvejus. Išlauk momentų, kad būtų skirtingi apšvietimai. Po kurio laiko surengsi unikalią parodą“, – bičiulio mintis M. Patašiui pasirodė labai įdomi, patarimai – vertingi, todėl jis ir toliau fotografavo Kristaus Prisikėlimo bažnyčią taip, kaip niekas iki šiol nedarė, – iš vieno ir to paties taško.

Skaitiklio neturiu, bet spėju, kad nuotraukas pamatė tūkstančiai žmonių.

Dažniausiai fotoaparatą traukdavo rytais, kai, bundant miestui, lauke pats geriausias apšvietimas. Žinodama vyro aistrą, dėl gero kadro jį iš lovos ne kartą vertė ir žmona Diana.

„Ji keliasi anksčiau už mane. Dirsteli pro langą ir sako: kelkis, eik fotografuoti tą savo bažnyčią“, – sumedžioti gerų kadrų menininkui padėjo ne tik mylimoji, bet ir kitos nepaaiškinamos jėgos.

Lėtai gurkšnodamas juodą kavą, žinomas kaunietis prisiminė rytą, kai pabudo nuo keisto garso. Atrodė, lyg kažkas daužytųsi įstiklintame balkone. Priėjęs arčiau Modestas pamatė į stiklo spąstus papuolusį čiurlį. Paleidęs paukštį į laisvę, fotografas išvydo pasakišką vaizdą pro balkono langus.

„Jei ne čiurliukas, tą dieną nelabai ką būčiau padaręs. Jis tarsi fotografijos pasiuntinys pasirodė“, – fotomenininkas dėkojo nelauktam svečiui balkone.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Paroda alėjoje

Maždaug prieš metus iš dešimto aukšto žvelgiant žemyn, į neoficialią apžvalgos aikštelę, pro kurią kasdien praeina daugybė žmonių, Modestui šovė mintis joje surengti savo darbų parodą. Vyras pagalvojo, kad praeiviams būtų smagu nuotraukose pamatyti tai, kas yra virš jų galvų. Fotografas ne tik sugalvojo, kaip galėtų pateikti nuotraukas, bet ir informacinės lentelės, kuri praeivius priverstų pakelti į dešimtą aukštą, užrašą. Techniniai niuansai pakišo koją – parodos šalia namų nepavyko surengti, užtai nuo birželio 1-ąją net septyniolika fotomenininko darbų buvo eksponuoti Laisvės alėjoje, šalia fontano.

„Nusprendžiau padaryti miestui dovaną. Ėmiau domėtis, kur galėčiau gauti rėmų nuotraukoms. Susisiekiau su Kauno miesto savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėju Arnoldu Bukeliu, papasakojau jam apie savo idėją. Tada suradau finansavimą, suderinau maketavimą, spausdinimą“, – M. Patašius neslėpė, kad procese neišvengta klaidų.

Atspausdintas nuotraukas parodos atidarymo išvakarėse pabandžius įsprausti į rėmus paaiškėjo, kad plastiko lakštas – per storas. Bandymai jį ploninti kanceliariniu peiliuku buvo nesėkmingi. Laimei, pagelbėjo kolegės vyras. Paėmęs frezą, jis nušlifavo kraštus nuo 6 mm iki 5 mm storio, o tada Modestui įdavė švitrinio popieriaus, kad prireikus dar šiek tiek pabrūžintų plastiko lakštus.

„Trys nuotraukos netilpo, tai teko jas pabrūžinti. Keistai žmonės žiūrėjo – sėdi centre rimti vyrai ir kažką trina, – M. Patašius džiaugėsi, kad po visų išbandymų dienos šviesą išvydusi paroda miesto centre buvo eksponuojama beveik du mėnesius. – Skaitiklio neturiu, bet spėju, kad nuotraukas pamatė tūkstančiai žmonių. Kartais būdavo smalsu išgirsti, ką praeiviai kalba, todėl, prisėdęs ant suoliuko, paklausydavau pokalbių. Vėliau prieidavau ir pasakydavau, kad čia mano darbai. Kai kuriems būdavo sunku suvokti, kad visos nuotraukoms darytos iš balkono. Ne vienas galvojo, kad fotografuota dronu arba iš oro baliono.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Išleisti du tiražai

Taigi mintį apie parodą anuomet M. Patašiui pakišo fotomenininkas Pripsas, o sukurti nuotraukų albumą pastūmėjo atsitiktiniai žmonės, apžiūrinėję jo darbus miesto centre. Sužavėti, ką mato, praeiviai ėmė klausinėti, kada autorius planuoja išleisti nuotraukų albumą. Praėjus maždaug mėnesiui, kai išgirdo šį klausimą, M. Patašius pristatė leidinį „Lyg pasiklydę debesyse“.

Pirmojo bandomojo tiražo neliko per kelias dienas. Visus egzempliorius išgraibstė draugai, geri bičiuliai ir pažįstami. Su tam tikromis pataisomis netrukus pasirodė ir antrasis bandomasis tiražas.

„Kaune būna rytų, kai virš Neries pakilęs tirštas rūkas užgožia visą pakrantę ir šalia esančius namus. Jis kartais pakyla taip aukštai, kad lieka kyšoti tik Prisikėlimo bažnyčios bokštas. Visą šį pasakišką peizažą dažnai pagyvina sutrikę, lyg ieškantys žemės paukščiai. Jie lyg vyšnia ant torto toje paslaptingoje gamtos ir žmogaus ir rankų sukurtoje harmonijoje“, – žodžius pirmajame albumo puslapyje lėtai perskaitė M. Patašius.

Antrasis „Lyg pasiklydę debesyse“ tiražas su nuotrauka ant viršelio, konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“ pelniusia prestižinį kolegų prizą, taip pat pamažu tirpsta. Šiuo metu albumų galima įsigyti Prisikėlimo bažnyčios viduje esančiame spaudos kioskelyje.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Daug spontaniškumo

Pasirodžius parodai ir albumui, Modestas sau davė žodį nefotografuoti bažnyčios, nors ranka kelis kartus nevalingai kilo tą daryti.

Tiesa, tai nereiškia, kad su Kristaus Prisikėlimo bazilika baigta. Birželį ir daugiau nei pusę liepos Laisvės alėjoje eksponuotos nuotraukos toliau keliaus per žemę, todėl visi, kurie neturėjo progos su jomis susipažinti, Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Modesto akimis galės pamatyti jau rugsėjį. Kol kas parodos vieta dar tikslinama, bet tikėtina, kad nuotraukas su bazilikos veidais bus galima pamatyti aikštelėje šalia šios šventovės, o jei ne, tuomet galbūt Senamiestyje. Fotomenininko nuotraukas norėtų eksponuoti ir vienas prekybos centras. Yra ir kitų planų, apie kuriuos žinomas kaunietis kalba atsargiai.

„Leisiu dar vieną naują, jau daug didesnį tiražą, kuris bus visai kitoks. Kol kas tai laikau paslaptyje. Tačiau galiu pasakyti drąsiai tik tiek, kad tokio Lietuvoje dar nebuvo. Rimtai. Tačiau tai užtruks keletą mėnesių, – M. Patašius teprasitarė, kad galbūt į naująjį albumą suguls ne tik vaizdas, bet ir žodis. – Mano paroda gimė spontaniškai, albumas – taip pat. Manau, tų spontaniškumų bus ir daugiau. Nereikia nieko atidėlioti!“