Autorius šokiruotas

Šarvojimo salės projekto autorius architektas Audrys Karalius apie situaciją viešai pasisakė feisbuke, emocijas ir faktus sudėjęs į tekstą, pavadintą pavadintą „Davatkos ir minimalizmas. Šančiai“.

„Gyvenimas taip susiklostė, kad šešiolika metų gyvenau Šančiuose. Faktūriškame ir sultingame Kauno rajone. Pamilau Šančius. Ne tik tiesiogiai, bet ir per įtakingus šančiškius: architektūros akademiką Algimantą Miškinį, urbanistikos profesorių Jurgį Vanagą, Šančių kleboną Virginijų Veprauską, visuomeninę altruistę Odetą. Gyvenimas Šančiuose nebuvo nuobodus“, – pradėjo A. Karalius.

Jis pasakojo, kad tuometis klebonas V. Veprauskas paprašė pagalvoti, kaip būtų galima pritaikyti parapijai priklausantį carinės kariuomenės pastatą. Nuspręsta ten įrengti šarvojimo salę.

„Kukliai ir stilingai. Šančiškai. Biudžetas buvo minimalus. Aš viską suprojektavau ir autorinę priežiūrą atlikau dovanai“, – prisiminė architektas. Kūrybos procesas buvo nelengvas. „Projektavau ilgai ir sunkiai. 40-mečiui mirties tema nebuvo lengva. Kankinausi dieną naktį. Radau kareiviškos ir šintoistinės filosofijos simbiozę. Ašyje – garsusis "Juodas kvadratas". Langas į Nebūtį. Nežinią. Anapusybę. Tarsi nieko nesimato. Tačiau tam tikru kampu ant to Juodojo Nebūties Kvadrato imi įžvelgti raides, skiemenis, žodžius… Atpažįsti esminę maldą „Tėve mūsų“. Melskis. Ir bus atidaryta… – sakė mano projektas. Tikėjau tuo. Laukiau. Norėjau čia pats“, – atviravo A. Karalius.

Jam pačiam netikėtai šis įgyvendintas jo projektas sulaukė pripažinimo šalies mastu ir už jos ribų. „Be galo kukli Šančių parapijos šarvojimo salė sulaukė visiškai netikėto pripažinimo per nacionalinius architektūros apdovanojimus „Žvigsnis į save“. Atsiėmiau apdovanojimą ir išklausiau ilgų ilgiausią komplimentą iš žiuri pirmininko, pasaulinio garso italų-žydų-lietuvių architekto Massimiliano Fuxo rankų. Buvo nekukliai malonu, kad kuklumas architektūroje tapo pamatytas ir pagerbtas. Šančiai ošė...“ – dėstė architektas.

Kad aš būčiau bent žinojęs, kad yra toks Karalius išvis ant svieto. Kur aš girdėsiu apie jį? Kas jis toks, kad man čia jis būtų?

Sulaukė kaltinimų

Po daugybės metų architektas staiga sulaukė akibrokšto.

„Ir štai 2023 m. rugsėjį Šančių bendruomenė ėmė mane bombarduoti – parapijos šarvojimo salė neatpažįstamai iškastruota ir išeuroremontinta“, – vaizdingumo, kaip visada, nepritrūko kaunietis.

Neiškentęs susisiekė su parapija. Vietoje dialogo sulaukė „arogantiškos pylos“, kad eskaluoja „susireikšminimą“ ir trukdo „gyventi gausiai ir patogiai“.

„Klebonas V. Veprauskas – jau seniai Karmėlavoje. Šančius nūnai gano klebonas Audrius Mikitiukas. Bendravimo – nulis. Nieko nėra amžino. Išskyrus tuščiaviduriuojantį idiotizmą. Nieko nėra stabilaus erozinėje Lietuvoje“, – stebėjosi architektas.

A. Karalius pridūrė, kad dėl savęs niekada nebūtų kėlęs viešumon istorijos. „Tačiau dėl chamų ir idiotų – privalau. Negi jūs nesuvokiate, kad jūsų trumpas protas ir ilgos rankos ne tik griauna ir gadina, kas tikra, bet ir atima bendruomenei perspektyvą?..“ – klausė architektas.

Čia pat pacitavo iškalbingą dialogą su „UAB Šančių parapija“ feisbuke. „Kauno Šančių parapija: „Salė buvo tokia unikali, kad niekas jau nenorėjo ja naudotis. Artimieji įeidavo, pasižiūrėdavo ir sakydavo, kad ieškosis šiuolaikiškesnės salės.“ Audrys Karalius: „Kauno Šančių parapija, kaip suprantu, apie autorines teises net girdėjusi nėra… Kryžius arti, o sąžinė, pasirodo, toli… Todėl ir daro, ką nori.“ Kauno Šančių parapija: „Audrys Karalius, tai be tamstos nieko negalima judinti iki Antrojo Kristaus atėjimo? Koks susireikšminimas“, – atkreipė dėmesį A. Karalius ir pridūrė, kad dėl rekonstravimo leidimo nei Šančių parapija, nei klebonas A. Mikitiukas nė nepasivargino kreiptis į jį kaip į interjero autorių.

Socialiniuose tinkluose nuostabos neslėpė ir kai kurie šančiškiai.

„Nežinau, kas tas Karalius“

„Kauno diena“ susisiekė su klebonu A. Mikitiuku.

– Kaip vertinate situaciją dėl šarvojimo salės ir kilusį triukšmą dėl jos remonto? – pasiteiravome klebono.

– Kai pagalvoji, tokie žmonės. Jiems neuždrausi linksmintis. Tiesiog žmonės linksminasi. Konstruktyvi diskusija arba dialogas tikrai vyksta ne tokiu būdu ir ne tokiu keliu. Jeigu žmonės nori nuleisti garą savo gyvenimuose, kaip sakant, nežinau, laiminguose ar nelaiminguose, tiesiog linksminasi. Jeigu visi taip bendrautų, būtų nuolatinis karas.

– Sakote – diskusija. Apie ką diskutuoti po fakto? Ar buvo su kuo nors tartasi, diskutuota prieš remontą?

– Na, matote, parapijoje esu penkerius metus. Kad aš būčiau bent žinojęs, kad yra toks Karalius išvis ant svieto. Kur aš girdėsiu apie jį? Kas jis toks, kad man čia jis būtų? Rytą prabundi ir žinai, kad yra toks Karalius. Pirmąkart gyvenime išgirdau, kad apskritai jis darė kažkokį projektą. Tas buvo prieš 20 metų. Ta salė jau toli gražu nebuvo tokia graži. Po 20 metų – ne aš manau, o faktas, kad per 20 metų jau buvo darytas jos remontas. Ji buvo visiškai… Negali sakyti – visiškai, bet gerokai nepanaši į tą, kurią A. Karalius įdėjo į savo feisbuką. Žiūriu į jo feisbuką, galvoju, kokia graži buvo. Jeigu tokia būtų buvusi dabar, niekas nebūtų daręs to remonto. Nežinau, kada ir kas darė ankstesnius remontus šioje salėje, bet faktas, kad, kai buvau perkeltas, salė jau buvo gerokai pakeista. Į A. Karaliaus diskusiją nusiunčiau nuotrauką, ne vienas buvo nustebęs, kaip salė buvo subjaurota per 20 metų.

– Ar nebuvo minties atnaujinti salę atsižvelgiant į pradinį jos variantą?

– Visų pirma, pasikartosiu, nežinojau to pradinio varianto. Dabar, kai įvyko tas šaršalas, išvis pirmą kartą sužinojau, kad ten buvo projektas. Iš kur galėjau žinoti? Net į galvą nebūtų atėję. Gerai ar blogai, kad kunigus kilnoja? Persikėlęs į kitą parapiją nežinai, kas joje buvo prieš 20 metų, kas projektavo, kad buvo kažkoks A. Karalius. Padarėme taip, kaip mokėjome, kaip galėjome, o labiausiai – kaip leido finansinės galimybės šitą salę tiesiog atnaujinti. Esmė, kad pastaruoju metu toje salėje absoliučiai niekas nesišarvojo. Ateina artimieji, pažiūri, sako, ne, ačiū. Ieškosimės kitos salės, kuri būtų šviežesnė, po remonto, gražesnė, jaukesnė, šviesesnė. Dabar tokie laikai.

– Anot A. Karaliaus, jūs į priekaištus reagavote žodžiais, kad jis yra susireikšminęs. Ar galėjote taip pasakyti?

– Taip. Parašiau, kad… Iš pradžių nežinojau, kas tas Karalius. Jis reiškė savo pretenzijas. Parašiau, kad to, ką darėte prieš 20 metų, nebus galima keisti iki Antrojo Kristaus atėjimo? Parašiau taip. Įsivaizduokite, koks skirtumas. Jis padarė už pinigus, ne už pinigus… Tačiau kai architektas padaro savo darbą, gauna pinigus arba padovanoja šį darbą, jis nustoja būti tavo asmeninė nuosavybė, kurios negali niekas judinti. Nežinau, kokie įstatymai, bet to nelabai suprantu. Mano nuomone, tai nėra amžinas projektas. O jeigu taip, tada turėjo būti ant sienos kažkur iškalta lenta, kad autorinės teisės – to ir to, kad jos nenupirktos.

Nesu ekstrasensas, kad naktį susapnuočiau, jog prieš 20 metų buvo architektas, kuris sukūrė projektą.

– O kaip tvarkotės bažnyčioje? Juk nesiimate savo nuožiūra pertapyti paveikslų ar freskų, jei jums asmeniškai pasirodo atgyvenę?

– Bažnyčia yra paveldas, normalu, kad viską reikia derinti. Šarvojimo salė nėra paveldo paminklas ar į registrą įtraukta vertybė. Labai įdomu būtų, aišku.

– Kaip buvo šiuo atveju? Juk ne pats su teptuku dirbote? Su kažkuo tarėtės.

– Vieną rytą sugalvojau, kad reikia atnaujinti salę. Va ir atnaujinau. Prie jos ir pats dirbau, ir meistrus susiradau. Visaip buvo. Tiesa pasakius, parapijoje esu ne tik… Galiu atsiųsti nuotraukas, kur parapijoje kanalizacijas tvarkau, kur su traktoriumi kasu tranšėjas ir su broliu keičiam kanalizacijos vamzdžius. Man, žmogui, kilusiam iš kaimo, paimti ir padaryti tokį remontą salėje… Dar ir pas jus bute galėčiau padaryti remontą, ne tik toje salėje.

– Kaip vertinate remonto rezultatus?

– Pagal tas finansines galimybes, kurias turime… Jeigu turėtume kitokias finansines galimybes aš išvis… Ten, kur yra langai (jie užmūryti), aš juos  būčiau atmūrijęs, būčiau sudėjęs mozaikas, freskas, vitražus. Neturiu tiek pinigų. Turiu tą skonį, pinigų tik tiek neturiu.

– Kokios sulaukėte reakcijos, iš žmonių, kurie matė, kaip salė atrodė prieš remontą ir po jo?

– Ką reiškia žmonės? Čia viskas įvyko prieš savaitę. Po pusės metų galėsiu pasakyti. Parapijos atstovai džiaugiasi. Buvo supuvusios durys. Sudėtos trinkelės, pakeistos durys. Viskas buvo ant snarglio, jeigu žinote, ką reiškia tas žodis. Viskas vos laikėsi. Būdavo, reikia muziką leisti. Negroja. Elektros lizdas tai veikia, tai neveikia. Jungtukas tai įsijungia, tai neįsijungia. Viskas buvo ant garbės žodžio. Kiek taip galima? Normalu, kad ateina laikas, kai reikia paimti ir sutvarkyti. Sutvarkėm. Nepatiko kažkam. Labai gaila, kad nepatiko. Būčiau žinojęs, žinoma, kad būčiau su tuo architektu Karalium... Būčiau paklausęs, ką jis galvoja.

Palygino su kebabine

„Visi Šančiai žinojo, o klebonas, vargšas, ne. Juk šančiškiai ir pakėlė triukšmą dėl sunaikinto interjero. Galų gale, kultūringam žmogui nesunku atpažinti autorinę architektūrą. Galiausiai – juk galėjo tiesiog pasiskambinti buvusiam klebonui“, – stebėjosi A. Karalius, „Kauno dienai“ persakius klebono klausimą, iš kur jam reikėjo žinoti, kad šarvojimo salės interjero projektas yra autorinis darbas.

„Labai gerai parašė vienas feisbuko komentatorius – dabar patalpą bus galima nuomoti ir vestuvėms... Universali kebabinė“, – konstatavo A. Karalius.