Jo teigimu, tai galėtų būti elektrinių itin moderni dviračių ir elektromobilių komponentų gamykla, o derybų procesas – nuo kontaktų iki sutarties pasirašymo – nėra greitas ir trunka vidutiniškai dvejus–trejus metus.

„Mes konkrečiai ir orientuojamės į diskusijas apie mikromobilumo ir su juo susijusius projektus. Mikromobilumas – tai yra viskas, kas papuola po komponentais elektriniams dviračiams, elektromobiliams ir visam e. transportui. Su Taivanu turbūt čia yra didžiausias fokusas – į gamybinius projektus ir tai, kas laukia su jais, man kol kas atrodo pozityviai“, – interviu BNS teigė E. Čivilis.

Pasak jo, užsienio investuotojai ateityje Lietuvoje sukurs, tikėtina, mažiau darbo vietų, tačiau didės jų kapitalo apimtys – bus kur kas daugiau investicijų į ilgalaikį turtą, daugiau nei 100 mln. eurų vertės dideles gamyklas.

– 2021-ųjų rudenį pradėjęs vadovauti „Investuok Lietuvoje“ sakėte, jog agentūra tuo metu derėjosi su 117 potencialių investuotojų į Lietuvą. Kiek iš jų per daugiau nei dvejus metus atėjo į mūsų šalį?

– Tokios statistikos nerenku, su kuo konkrečiai pakalbame ir kas ateina. Mūsų galutinis tikslas yra tie klientai, ir tie projektai, kurie pasirenka Lietuvą. Reikia suprasti, kad šitas procesas (derybos su potencialiais investuotojais – BNS) yra tipinis pardavimo procesas: (prasidedantis – BNS) nuo to, kad tu kalbiesi su labai daug, po to piltuvėliu iš plataus sąrašo atsiduri investuotojų pasirinkimų sąraše, iš šio sąrašo jau atsiduri trumpajame sąraše. Galiausiai kompanijos dažniausiai vyksta į tą trumpąjį (šalių – BNS) sąrašą apsižiūrėti gyvai ir tik tada yra priimamas sprendimas.

Turbūt svarbiausia ne tai, kiek (potencialių investuotojų – BNS) mes turime ten viršuje, bet kiek jų mes turime apačioje – tai yra kiek jų pasirenka Lietuvą, ir tada – kiek tai atitinka mūsų kriterijus. Mūsų pagrindinis fokusas yra aukštos pridėtinės vertės investuotojai, taip pat investuotojai į gyvybės mokslų, inžinerinės pramonės, globalių paslaugų centrus, programinės įrangos ir IT segmentus.

– O su kiek potencialių investuotojų „Investuok Lietuvoje“ derasi šiuo metu? Kiek jų, kaip sakote, yra viršuje, ir kiek jų – prie Lietuvos durų, pro kurias netrukus galėtų įžengti?

– Neinant į ilgą diskusiją galiu konstatuoti, kad žiūrint į mūsų tradicines rinkas, iš kurių ateina kompanijos, jos lieka tos pačios. Bet žiūrint į ateitį ir šiuos metus, aš labai žiūrėčiau į Azijos regioną, į tas šalis, su kuriomis mes tik dabar pradedame megzti ryšius ir bendradarbiauti.

Žiūrint į ateitį ir šiuos metus, aš labai žiūrėčiau į Azijos regioną, į tas šalis, su kuriomis mes tik dabar pradedame megzti ryšius ir bendradarbiauti.

 

– Ar tai reiškia, kad artimiausiais metais mes galime sulaukti naujų investuotojų iš Azijos?

– Taip, ir labai konkrečiai – Pietų Korėja, Japonija ir Taivanas, dabar yra mūsų fokuso šalys. Kodėl? Šiuo metu visame pasaulyje pagal EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – BNS) duomenis FDI (tiesioginių užsienio investicijų – BNS) projektų skaičius yra kritęs 30 proc. – tiek yra sumažėję bendro pyrago. Tai reiškia, kad mažesni projektai kompanijoms nėra kritiniai – jos sunkmetį gali išgyventi susilaikydamos nuo kažkokių projektų.

Tačiau susilaikyti negali tie, kurie žengia į naujas sritis arba įsitvirtina naujose tiekimo grandinėse. Pavyzdžiui, sparčiai augančiai elektromobilių pramonei reikia baterijų gamyklų. Lygiai taip pat dabartinės karinės technologijos turi beprotišką paklausą ir nėra tiek gamybinių pajėgumų, kad būtų galima ją išpildyti. Tai yra tie segmentai, kuriuos mes ir bandome taikyti į ateitį.

Augančios rinkos yra labai aktyvios žaidėjos šiuose naujuose sektoriuose, plius jos turi mums galbūt palankesnį visos tos geopolitinės traumos, kurią mes turime, matymą. Mūsų buvimas šalia Baltarusijos galbūt yra labiau užaštrintas Europoje, tačiau ta pati Pietų Korėja, būdama šalia Šiaurės Korėjos, ar Taivanas – šalia Kinijos – visa tai mato šiek tiek kitaip. Jiems tai nėra toks didžiulis status quo.

– Kalbant apie potencialius investuotojus iš Azijos – ko reikia, kad jie apsispręstų ateiti į Lietuvą ir per kokį laikotarpį galėtume jų sulaukti?

– Vidutinis (investicijų – BNS) projekto įgyvendinimo ciklas nuo kontakto iki sutarties pasirašymo yra nuo dvejų iki trejų metų. Turbūt nebūtinai dabar galime teigti, kad 2026-aisiais mes raškysime vaisius to, ką padarysime šiandien – tai yra ilgas įdirbis, ypač žinant tų tautų specifikas ir jų kultūrines pasirinkimo dalis. Kaip kalba japonų verslininkai, kartais reikia dešimties metų užmegzti su jais santykį, kad atsirastų abipusis pasitikėjimas ir jie sutiktų investuoti. Negaliu to patvirtinti ar paneigti – su jais mes tiek laiko dar nedirbame. Tačiau tai labiau tokios oportunistiškos augančios rinkos (Azijos – BNS).

Ir toliau išlieka mūsų tradiciniai projektų partneriai iš Skandinavijos šalių, Vokietijos, Amerikos – faktas, kad rezultato reikia šiandien ir dabar, ir mes toliau su jais dirbame.

Dar žiūrint į ateitį akivaizdu, kad yra naujos augančios sritys, kuriose reikėtų daugiau susitelkimo Lietuvai, kad mes galėtume būti tame žaidime – tai mano minėtos gynybos technologijos – nuo išmanių amunicijų, elektronikos priedų gamybos, ką mes puikiai galime daryti, iki žaliosios technologijos virsmo – vandenilio ir visokių komponentų gamybos.

– Investicijos šiose srityse yra tik lūkestis ar jau yra konkrečiai kalbamasi ir deramasi su investuotojais iš šių sričių?

– Čia labiau yra lūkestis.

– Tuomet su kokių sričių investuotojais deramasi, tiek kalbant apie Aziją, tiek apie Skandinaviją, tiek apie Ameriką?

– Tradiciškai tai būtų gyvybės mokslai, inžinerinė pramonė, informacinės technologijos ir programinė įranga bei globalių paslaugų centrai.

– Ar tie potencialūs investuotojai iš Azijos, Skandinavijos, Amerikos yra didelės, mažos ar vidutinės kompanijos? Paklausiu kitaip – ar per artimiausius metus mes galėtume sulaukti tokio masto investicijų, kaip, pavyzdžiui,  „Continental“ su beveik 200 mln. eurų ar „Hollister“ su 50 mln. eurų?

– Kadangi mes jau nesame ta pigaus darbo šalis, akivaizdu, kad mes ir nebegalėsime sukonkuruoti su labai primityviais darbo kaštais, ir akivaizdu, kad tos gamyklos, kurias mes norime pritraukti į Lietuvą, nebūtinai būtų imlios rankų darbui. Tai reiškia, kad darbo vietų kūrimas ateityje, tikėtina, mažės. Tačiau kas didės – tai paties kapitalo apimtys. Tai reiškia, kad bus kur kas daugiau vadinamų CAPEX'inių investicijų (investicijų į ilgalaikį turtą – BNS) į didelių gamyklų statybas, kuriose būtų robotizuotos ir automatizuotos visos gamybos linijos. Žiūrint į ateitį matyčiau, kad darbo vietų kūrimas turbūt mažės, bet turėtų gerokai didėti investicijos į ilgalaikį turtą Lietuvoje.

Kadangi mes jau nesame ta pigaus darbo šalis, akivaizdu, kad mes ir nebegalėsime sukonkuruoti su labai primityviais darbo kaštais, ir akivaizdu, kad tos gamyklos, kurias mes norime pritraukti į Lietuvą, nebūtinai būtų imlios rankų darbui.

 

Ir šiemet matydami, kad viršijami mūsų CAPEX tikslai, galime konstatuoti, kad tie skaičiai, kurie kažkada mums atrodė kaip neįtikėtinai dideli ir ką mes čia galėtume padaryti įspūdingesnio, manęs jau neberiboja. Tokių didelio CAPEX'o projektų, kurie gali būti nuo 100 mln. eurų, tikrai bus.

– Ar dėl jų vyksta konkrečios derybos?

– Derybos vyksta dėl šiek tiek mažesnio (CAPEX – BNS), jos vyksta su keliomis kompanijomis, ne su viena.

Vienintelis dalykas, ką mes esame visą laiką įsipareigoję tame (derybų – BNS) procese prieš klientus – neviešinti informacijos, kol tam neateina laikas. Kodėl? Dėl to, kad tai dažnai susiję su kompanijos vidiniais dalykais. Jeigu, pavyzdžiui, jie nori konsoliduoti kažkokias neefektyvias veiklas kitose šalyse, jie nenori komunikuoti, tarkime, apie Lietuvos padalinio plėtrą, kol nėra išsprendę savo vidinių problemų.

Dažnai ta komunikacija mums pakiša koją, nes gaunasi, kad anksčiau laiko nutekinta informacija sukelia šiek tiek nepasitikėjimo, ar čia tikrai tie procesai yra valdomi.

– Ką šiuo atveju konkrečiai turite omenyje?

– Tarkime, pernai buvo toks „Deutsche Bank“ klausimas (apie jo planus Lietuvoje įkurti paslaugų centrą – BNS), jeigu atsimenate.

– ... beje, remiantis šaltiniais, paskelbtas BNS naujienų agentūros.

– Tai jie, žinokit, pašiurpo, nes sako: „Palaukit, iš mūsų pusės tai yra visiškai konfidencialu“. Jiems tas labai labai nepatiko.

– Vadinasi, derybos su „Deutsche Bank“ dėl jų investicijų ir paslaugų centro Lietuvoje vyksta?

– Taip. Mes tikrai turime tą platų radarą ir platų kompanijų sąrašą, su kuriomis vedame pokalbius, kurias kviečiamės į Lietuvą, kurioms rodome, kaip čia viskas atrodo. Tiesiog vieni yra labiau jautrūs, kiti yra mažiau jautrūs. Vieni yra mažiau įdomūs, kiti – labiau įdomūs. Mums „Deutsche Bank“ yra vienas iš klientų, bet jie dėl savo dydžio, poveikio, jų sektoriaus jautrumo yra labai jautrūs visiems dalykams. Jie buvo atvažiavę į Lietuvą.

– Ar „Deutsche Bank“ domisi tik paslaugų centro kūrimu, ar turi ir kažkokių platesnių planų?

– Jie vertina įvairias galimybes, pradedant turbūt nuo paslaugų centro.

Mes tikrai turime tą platų radarą ir platų kompanijų sąrašą, su kuriomis vedame pokalbius, kurias kviečiamės į Lietuvą.

 

– Kokia dabar situacija su „Deutsche Bank“ – ar jie pakeitė savo planus, ar ir toliau turi jų Lietuvoje?

– Vis dar diskusijos vyksta, šiuo metu jokių sprendimų komunikuoti negalėčiau.

– Tačiau „Deutsche Bank“ griežtai nepasakė, kad viskas – jie nebežiūri į Lietuvą?

– Ne, taip nėra.

– Ar „Deutsche Bank“ planai Lietuvoje susiję su čia planuojamu Vokietijos brigados dislokavimu?

– Manyčiau, kad tai nėra susiję, bet mes matome iš kitų šalių patirčių, kad tai yra labai tamprūs santykiai. Kaip pavyzdį galime paminėti Lenkiją – kai jie nusprendė visą savo ginkluotę statyti ant Pietų Korėjos gamintojų, natūraliai pas juos vienas didžiausių investuotojų per pastaruosius porą metų tapo Pietų Korėja. Atsiranda tokie tarpvalstybiniai santykiai, kurie natūraliau suartina šalis. Todėl kuo daugiau tos bendrystės, tuo mes labiau pripažįstami kaip lygiaverčiai partneriai. Bet kad jų („Deutsche Bank“ – BNS) sprendimas būtų dėl brigados, tai tikrai sakyčiau, kad ne.

– Kada galėtume sulaukti galutinio „Deutsche Bank“ sprendimo steigti Lietuvoje paslaugų centrą?

– Labai sunku kažką prognozuoti. Supraskime, kad mes irgi neturime visos iki galo informacijos, nes tai yra vidinis kompanijos sprendimas ir jie turbūt analizuoja įvairias opcijas. Jie veikia plačiai ir čia visą laiką būna toks klausimas – ar nauja lokacija, ar esamos lokacijos papildymas. Nauja lokacija dažniausiai turi mažesnius šansus, nes čia nėra nieko – reikia steigtis, samdyti žmones, juos kažkaip mokyti, tuo tarpu bet kokia esama lokacija visą laiką turi privalumų.

– Lietuvos prekybos atstovybės Taipėjuje vadovas Paulius Lukauskas neseniai užsiminė, kad mūsų šalis turi ambicijų pasikviesti ir taivaniečių banką. Ką jūs apie tai galite pasakyti? Ar tai tik ambicija, ar vyksta realūs žingsniai?

– Jis (P. Lukauskas – BNS) turbūt kalba apie mažmeninės bankininkystės žaidėjo atvedimą į Lietuvą. „Investuok Lietuvoje“ su tokiais projektais nedirba, su jais dirba Lietuvos bankas. „Investuok Lietuvoje“ pagal Europos Sąjungos reglamentą negali teikti valstybės pagalbos vietos rinkos žaidėjams. Kitaip tariant, mes negalime padėti prekybos tinklams „Aldi“ ar „Carrefour“ ateiti į mažmeninės prekybos rinką Lietuvoje, nes tada mūsų paklaustų, pavyzdžiui, „Maxima“ arba „Rimi“, kodėl mes kažkam padedame pagerinti konkurencijos sąlygas.

Kalbant apie mažmeninio banko atvedimą, tai Lietuvos bankas yra užsibrėžęs kaip pagrindinį savo tikslą ir prie jo aktyviai dirba.

– Tačiau ar galite patvirtinti, kad Lietuvoje yra dirbama siekiant pritraukti mažmeninės bankininkystės rinkos dalyvį iš Taivano?

– Taip, yra dirbama. Mes dalyvaujame tiek, kiek turime labai geros informacijos visais pjūviais, kurie kompanijoms dažniausiai yra svarbūs priimant vienokius ar kitokios sprendimus. „Investuok Lietuvoje“ jau yra think-tankas kalbant apie Lietuvos pajėgumus, kuriuos siekiant atliepti dažniausiai mes labai noriai dalinamės informacija.

– Atidarius Lietuvoje Taivaniečių atstovybę visi laukė investicijų iš šios šalies proveržio. Buvo paskelbta apie 1 mlrd. JAV dolerių vertės paskolų fondą, 200 mln. JAV dolerių investicijų fondą Vidurio ir Rytų Europos šalims, tačiau be partnerystės su „Teltonika“, mažesnių nei 10 mln. eurų paskolų ar investicijų į pavienes įmones ar startuolius kažko daugiau iš Taivano nebuvo sulaukta. Ar artimiausiu metu galime sulaukti naujienų apie Taivano investicijas Lietuvoje?

– Viena yra politinis ir diplomatinis lygmuo, kur yra deklaruojami norai, ambicijos ir bendrystės, ir tada yra kitas – verslo ir pragmatiškas, kur priimami nebūtinai su politinėmis ambicijomis koreliuojantys sprendimai. Lietuvos verslai turbūt irgi nesirenka lokacijų pagal tai, kur pasako Užsienio reikalų ministerija, kad štai čia yra mūsų draugiška valstybė. Jie renkasi (investuoti – BNS) ten, kur yra daugiausia verslo logikos.

Kalbant apie Taivaną, aš asmeniškai išlieku optimistu tiek, kiek mes tikrai turime keletą galimybių, su kuriomis dirbame. 2023-aisiais tikrai turėjome nemažą vizitų iš Taivano skaičių, tai projektus rutuliojame. Bet, kaip ir minėjau, tai yra ilgesni dvejų–trejų metų procesai.

– Kokius projektus su Taivanu jūs rutuliojate? Tai investicijos į įmones, o galbūt yra didesni Taivano planai,  pavyzdžiui, Lietuvoje statyti gamyklą?

– Mes konkrečiai ir orientuojamės į diskusijas apie mikromobilumo ir su juo susijusius projektus. Mikromobilumas – tai yra viskas, kas papuola po komponentais elektriniams dviračiams, elektromobiliams ir visam e. transportui. Su Taivanu turbūt čia yra didžiausias fokusas – į gamybinius projektus ir, kaip sakiau, tai, kas laukia su jais, man kol kas atrodo pozityviai.

Kalbant apie Taivaną, aš asmeniškai išlieku optimistu (...)

 

– Atrodo pozityviai tai, kad yra realių galimybių, jog per tam tikrą laiką Lietuvoje iškils Taivano gamykla?

– Į tokį tiesų klausimą atsakymas yra – taip. Kalbant apie tai, kokio tai tipo gamykla, mano atsakymas yra toks, kuris atitinka Lietuvos interesą – kad tai būtų ne kažkoks primityvus dalykas, o kažkas sudėtingo ir aukštos pridėtinės vertės.

Tačiau aš nenuvertinčiau „Teltonikos“ laimėjimo, kuris yra didžiulis, ir su tuo susiję labai daug dalykų. Kiek aš pakalbu su skirtingų verslų atstovais. ar tai būtų gyvybės mokslai, kurie dirba su baltymais, ar inžinerinės pramonės komponentų gamintojai, tai jie visi man vienaip ar kitaip indikuoja, kad jie turi santykį su Taivanu. Pavyzdžiui, kad pardavė patentą ar išsiuntė kokį nors savo testinės produkcijos bloką – vyksta pozityvių dalykų. Suprantu, kad mes, lietuviai, norime visko čia ir dabar. Deja, tas santykis taip greitai nesimezga.

– Pastarieji dveji metai buvo sudėtingi – karas Ukrainoje, energetinė krizė, viena didžiausių infliacijų Europoje, santykių su Kinija problemos. Ar šiandien jau galima įvertinti to pasekmes ir poveikį Lietuvos investicinei aplinkai?

– Kalbant apie Kiniją aš jau nebegirdžiu iš čia veikiančių investuotojų, kad jiems tai būtų kažkoks galvos skausmas ir dėl to jie kažko negalėtų įgyvendinti. Sakyčiau, kad šitas klausimas nebėra toks aštrus. Grįžtant apskritai prie tos globalios kovos reikia suprasti, kad yra faktorių, kurie kai kurias valstybes skatina veikti kitaip. Pavyzdžiui, mums staiga atsirado viena didžiausių konkurencijų Europoje, kurios niekada nebuvo – Jungtinės Amerikos Valstijos. Su savo Infliacijos mažinimo aktu jos beprotiškai subsidijuoja gamybos pajėgumų perkėlimą atgal į Ameriką suteikdamos verslams iki 70 proc. vadinamo cashback'o dotacijų, todėl iš ekonominės pusės čia beveik neįmanoma sukonkuruoti.

Tiesą sakant, mes irgi esame pralaimėję, arba projektai, su kuriais mes buvome nuėję labai toli derybų metu, visgi buvo pasirinkti įgyvendinti Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir tai buvo grynai pragmatiškai dėl ten esančio paskatų mechanizmo. Dabar Europos Sąjunga bando sukurti kažkokį atsaką, bet tai vyksta tikrai per lėtai.

O Lietuva savo konkurencingumą yra ypač praradusi, nes mūsų kaimyninės valstybės, tokios, kaip Lenkija ar Vengrija, labai agresyviai vykdo investicijų pritraukimo politiką, kurdamos atskirus subsidijų, kurios yra orientuotos į pažangias ir transformacines technologijas, fondus. Matant, kaip Vengrija sugeba pritraukti projektą mokėdama 300 mln. eurų subsidijų, supranti, kad tai yra kosmosas – mes Lietuvoje tokių dalykų niekada gyvenime nesame darę.

– O ar galėtume taip daryti? Ar galbūt galime veikti kažkaip kitaip, kad išlaikytume konkurencingumą?

– Tai yra pirmiausia susitarimo klausimas, ar mes taip norime žaisti ir jeigu taip žaisime, tai kaip laimėsime. Deja, bet reikia konstatuoti, kad užsienio investicijų pritraukimas apskritai nėra prioritetas Lietuvai. (...) Sakyčiau, kad diskusijas reikėtų pakelti į aukštesnį prioritetą ir sutarti, iš kur ateis mūsų pajamos norint užtikrinti mūsų šalies nacionalinio saugumo finansavimą, atlyginimus mokytojams, gydytojams, ugniagesiams ir visiems kitiems, su kuo aš labai sutinku. Labai norėtųsi, kad tas pajamų klausimas taptų aukštesniu prioritetu valstybinėse diskusijose.

– Kodėl manote, kad užsienio investicijos Lietuvoje nėra prioritetas?

– Pavyzdžiui, iš šių metų biudžetavimo proceso. „Investuok Lietuvoje“ biudžetas 2024 metais mažėja, mūsų administruojamos priemonės neatitinka realių poreikių. Sakyčiau, kad tai kažkuria prasme yra galimybių mažėjimas kalbėtis su naujomis kompanijomis. Mano supratimu, tai tik parodo, kad jeigu kitos sritys augina finansavimą, o šioje srityje jis mažėja, turbūt tai nėra prioritetas.

– Ar diskusijos dėl mokesčių reformos kaip nors veikia Lietuvos investicinę aplinką ir potencialių investuotojų planus?

– Tiek užsienio investuotojai, tiek vietinės kompanijos, kai jos jau čia yra įsikūrusios, veikia toje pačioje erdvėje. Turbūt nereikėtų kažkaip jų atskirti, labiau galbūt reikėtų žiūrėti į bendrą konkurencingumą. Deja, bendras Lietuvos konkurencingumas prastėja. Visai neseniai mačiau paskelbtą reitingą, kuriame mes keturiomis vietomis krentame žemyn. Gaila, kad iki galo nebuvo išnaudota galimybė mums mokestine prasme tapti bent jau tokiais, kaip estai, kad galėtume tuo didžiuotis.