– Jūs esate psichologė, jūs geriausiai žinote, dėl ko nerimauja dabar lietuviai. Karas Ukrainoje tęsiasi jau antrus metus, taip pat prasidėjo konfliktas Izraelyje. Ką jūs pastebite?

– Iš tikrųjų siaubingos situacijos vyksta šalia ir mes stebim lietuvių reakcijas į tai. Mokslininkai visada mėgsta rinkti tokius duomenis, kokios reakcijos buvo pradžioje, kokios ilgainiui. Tai, deja, šiuo metu mes tokių labai išsamių duomenų neturime, bet ką galim pastebėt, tai, kad tokios užsitęsusios sudėtingos situacijos išties kelia daug nerimo, nesaugumo jausmo.

– Nerimas yra labiau dėl saugumo ar dėl nežinomybės? Nežinome, kuo pasibaigs tie konfliktai, nežinome, ar pas mus to nebus.

– Nerimas yra tokia emocija, kuri yra apie nežinojimą. Tai tas nežinojimo, nesaugumo jausmas labiausiai ir yra turbūt su tuo susijęs.

– Kaip nerimas veikia mūsų psichologinę sveikatą? Nes kai kurie lietuviai pasakojo, kad vykstant karui Ukrainoje, ypač jo pradžioje, negalėjo užmigti, negalėjo normaliai dirbti, kai kurie dar ir dabar negali švęsti savo gimtadienių, nes nerimas užgožia šventines nuotaikas.

– Išties galimos labai įvairios nerimo reakcijos. Ir čia labai svarbu atskirt tokius vienadienius nerimavimus – mes galim panerimaut kelis kartus ir nuo to tikrai nieko neatsitiks. Bet jeigu mes kalbam apie tokį užsitęsusį, sudėtingą nerimą, tai gali atsiliept mūsų emocinei sveikatai, mūsų fizinei sveikatai. Turbūt kraštutinis atvejis būtų, kai šitos reakcijos atveda iki tam tikrų sutrikimų, stresinių, nerimo sutrikimų. Bet egzistuoja ir toks nerimo lygmuo, kuris mus kaip tik mobilizuoja ir aktyvina, tada mes esam aktyvesni veikti, kažko imtis ir būti neramybės būsenoj, bet aktyvūs.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Sumobilizavo visą mūsų tautą. Mes tikrai aktyviai aukojame, padedame tai tautai, kuri dabar kovoja dėl savo laisvės.

– Taip, išties. Ir kartais žmonės gal gali bijot tam tikrų savo reakcijų, kaip jie reaguos tokiose situacijose, bet mes matom labai gražias reakcijas. Lietuviai yra labai susitelkę, jie aukoja įvairioms akcijoms, savanoriauja. Tai yra labai sveikintinas ir gražus dalykas. Tai yra, viena vertus, tokia įveika asmeninė, nes taip elgiamės, kad galėtume patirt daugiau tokios kontrolės ir jaustis saugesni, kita vertus, tai labai nuostabiai atsiliepia visuomenei.

– Kaip suprasti, kad nerimas jau mus užvaldė ir reikėtų kreiptis į specialistus?

Kam gyventi iki kažkokių dar sudėtingesnių reakcijų, kai galima tikrai kažkokiuose pirminiuose etapuose sau tinkamai padėti?

– Tai, visų pirma, apie užvaldymą kalbam, kai jau jaučiamės, kad visiškai nebekontroliuojam savęs. Tai reikėtų stabtelt ir pamėgint atpažint, identifikuot ir įsivardint, kada mes nerimaujam. Galima padaryt tokį savo minčių, savo emocinės būsenos stebėjimą. Ir tada stabtelėjus, jeigu jaučiam, kad nerimaujam, tada nerimas nebe mus apima, o mes galim tarsi turėt jį savo rankose ir su juo kažką daryt. Pavyzdžiui, paaukoti Ukrainai arba pagal savo galimybes, ką mes norime su tuo nerimu padaryt. Bet jeigu jaučiam, kad tas nerimas yra išties užsitęsęs ir mums sudėtinga su juo tvarkytis, tai tikrai Lietuvoj yra išvystyta gera sistema, psichologai yra prieinami. Ir tikrai rekomenduoju kreiptis ir pasikalbėti su žmonėm, kurie gali padėt šituo klausimu.

– Galbūt bėda yra tik tai, kad mes numojame ranka? Nors ir suprantame, kad nerimas mus užvaldė, bet galvojam, ar iš tiesų aš noriu kreiptis į psichologą, ką pagalvos aplinkiniai?

– Man atrodo, kad šiomis dienomis tokios tendencijos jau mažėja, ką mes turbūt matome ir tarp jaunų žmonių. Man atrodo, nebėra tokios didelės stigmos, kai anksčiau. Gal, viena vertus, svarbu atpažinti, kas su manim vyksta. Galima kalbėtis su aplinkiniais. Mes visada rekomenduojam artimųjų buvimą šalia. Jeigu iš tikrųjų yra sudėtingesnės reakcijos, nebijokit, kreipkitės. Kam gyventi iki kažkokių dar sudėtingesnių reakcijų, kai galima tikrai kažkokiuose pirminiuose etapuose sau tinkamai padėti?