Iš praeities į dabartį

Savo kūryboje atminties, prisiminimų temas nagrinėjanti režisierė šį spektaklį vadina nuoseklių sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių tyrinėjimų tęsiniu.

„Tai bandymas skverbtis pro faktus gilyn, ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šių dienų lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. Ar tai dar kelia skausmą, o gal jis yra transformavęsis?“ – svarsto E. Švedkauskaitė.

Menininkė yra pelniusi ne vieną aukštą įvertinimą. Už Valstybiniame jaunimo teatre pagal Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“ pastatytą to paties pavadinimo spektaklį pernai ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklis „Fossilia“, kurio premjera įvyko pernai balandį, Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ buvo apdovanotas žiuri prizu.

Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima. Sūnus užsienyje studijuoja kino meną ir, akademijoje gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalijasi prisiminimais, tačiau kai sulaukia skambučio iš muziejaus, kad buvo atrastas jo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos situacija ima skleistis pati.

D. Matvejevo nuotr.

E. Švedkauskaitė kuria fikciją, tačiau remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60, buvo atsitiktinai iškastas stiklainis su paskirais D. Grinkevičiūtės atsiminimų apie Sibirą lapeliais. Rankraštis buvo laikomas prarastu, nes dar pati D. Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių buvo bandžiusi jo ieškoti, bet nerado. Iškastas reliktas prikelia praeities temas.

E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Trys paralelės

Spektaklio tekstas kurtas repetuojant, tad autoriais yra įvardyti D. Ginkevičiūtė, pati režisierė ir visi keturi aktoriai: Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė.

E. Švedkauskaitė sako supratusi, kad dokumentikos, kuria remtųsi, negalima adaptuoti. Ji ėmusi ieškoti, kokiomis dramaturginėmis linijomis galima pasakoti istoriją, paliesti jai svarbias temas – santykį su tėvais, seneliais, asmenine ir tautos praeitimi.

Spektaklio tekstas konstruojamas iš autentiškų D. Grinkevičiūtės atsiminimų intarpų, pasakojimų apie ją ir dabarties žmonių dialogų. E. Švedkauskaitė tarsi pratęsia D. Grinkevičiūtės sukeltą kalbėjimo apie tremties dramą bangą, skausmingą praeitį sujungdama su šiandiena.

Anot R. Samuolytės, atkurti D. Grinkevičiūtės išgyvenimus pasakojant pirmuoju asmeniu būtų buvę neteisinga. „Mes to nepatyrėme. Mes galime papasakoti apie save, apie savo kartą, kaip mes suprantame, kaip mumyse atsiliepia ši tema", – kaip, pradėjus ieškoti pasakojimo krypties, atsirado su tremtimi susijusios šeimos paveikslas, rankraštį iššifruojanti muziejaus darbuotoja, aiškina aktorė.

D. Matvejevo nuotr.

Kartų disonansai

Spektaklyje akcentuojami ryšiai tarp kartų sudėtingi, suformuoti šeimos istorijos, kai, žvelgdami į jaunesniąją kartą, vyresnieji regi nebūtinai idealų savo atspindį. Tačiau tiesti tiltus būtina, ir tai nėra neįmanoma užduotis.

„Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti mūsų, jaunų žmonių, norą kuo atviriau kalbėti su tėvais, analizuoti jų patirtis ir kaip tai paveikė mus. Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais", – pabrėžia režisierė.

Anot E. Švedkauskaitės, jos kartai, užaugusiai atviro kalbėjimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, esą natūralu atvirai kelti rūpimus klausimus. Tik patinka tai anaiptol ne visiems vyresniems žmonėms.

„Santykis su tėvais šiame spektaklyje yra labai svarbus. Todėl jame ir veikia trys kartos, siekiant analizuoti tremtį ne kaip kažkam seniai nutikusią nelaimę, o kaip tarpgeneracinę, iš kartos į kartą keliaujančią traumą“, – sako menininkė.

D. Matvejevo nuotr.

Kas? Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Fossilia“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 1 d., 18 val.