Sostinėje bilietai į šį spektaklį greitai išperkami.

Kazio Binkio parašytos dramos centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, kaltinamas vagyste jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis.

Tai jautri ir įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.

Režisieriaus J. Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą.

Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo.

Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus bei absolventus.

Per dešimtmetį spektaklyje pagrindinius gimnazistų Petro ir Jasiaus vaidmenis kūrė skirtingų J. Vaitkaus laidų studentai.

Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.

Pasak J. Vaitkaus, šiandien yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia.

„Gal ji iš mūsų taško žiūrint atrodo paprasta, pernelyg nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami šiame kūrinyje, yra kažkoks spindėjimas. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus. Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo“, – sakė režisierius.