Birželio 6–9 dienomis rinkėjai 27 ES šalyse buvo kviečiami išrinkti 720 EP narių, dirbsiančių ateinančius penkerius metus.

Šie rinkimai įvyko po penkerių neramių metų, kuriuos lydėjo COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje, pragyvenimo išlaidų krizė ir didėjanti pasaulinė įtampa.

Remiantis naujausiais EP skaičiavimais, centro dešinioji Europos liaudies partija (EPP) ir centro kairieji socialistai ir demokratai toliau turės daugumą.

Didelių nuostolių patyrė centristinė „Atnaujinkime Europą“ (Renew Europe) frakcija ir žalieji.

Tuo tarpu už suverenitetą pasisakančios nacionalistinės jėgos pasiekė reikšmingų laimėjimų, kraštutinių dešiniųjų partijoms pažangą padarius keliose ES šalyse.

Palyginti su 2019 metais, EPP laimėjo 10 papildomų mandatų ir išlaikė daugumą, turėdama 186 vietas Parlamente.

Atsižvelgiant į tai, tikimasi, kad Europos Komisijos (EK) pirmininkė ir EPP sąrašo lyderė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) užsitikrins dar penkerius metus prie EK vairo.

Tačiau, pasak „Coface“, jos galimybėms būti perrinktai gali pakenkti mažesnė jos sąjungininkių centristinių partijų sėkmė ir būtinybė užsitikrinti daugumos ES valstybių vadovų paramą bei daugumą naujai išrinktame Parlamente.

Geri konservatorių rezultatai

Daugumoje ES šalių konservatoriai ir toliau išlieka nugalėtojai.

Dešiniojo sparno partijoms itin sekėsi Vokietijoje, kur CDU ir CSU laimėjo 30 vietų.

Tai atsispindi ir kitose šalyse, ypač Lenkijoje ir kitose Vidurio Europos šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje ir Rumunijoje, kur konservatyviosios partijos taip pat pasiekė gerų rezultatų.

Kairiosios frakcijos išliko antra didžiausia jėga EP, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijai iškovojus 135 vietas.

Kairiųjų frakcija užsitikrino 36 mandatus.

Vokietijoje, kaip ir prognozavo apklausos, valdančioji koalicija patyrė pralaimėjimą. Kanclerio Olafo Scholzo (Olafo Šolco) Socialdemokratų partija (SPD) liko trečia su maždaug 14 proc. balsų, atsilikdama nuo dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų.

Ispanijoje nesėkmę patyrė socialistų vyriausybė – socialistų sąrašas su 30,2 proc. liko antras, nedaug atsilikdamas nuo dešiniosios Liaudies partijos, gavusios 32,4 proc. balsų.

Nyderlanduose nustebino Žaliųjų ir Darbo partijos aljansas, surinkęs 22 procentus ir sudavęs smūgį Geerto Wilderso (Gerto Vilderso) kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijai (PVV), laimėjusiai lapkritį įvykusius nacionalinius parlamento rinkimus.

Kraštutinių dešiniųjų proveržis

Didžiausią proveržį padarė kraštutinių dešiniųjų grupės. Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcija laimėjo 73 vietas, o „Tapatybės ir demokratijos“ frakcija turės 58 europarlamentarus.

Šios dvi frakcijos kartu turės 131 narį, tačiau joms vis dar trūksta, kad taptų antrąja pagal dydį politine jėga EP.

Kraštutiniai dešinieji laimėjo keliose ES šalyse.

Prancūzijoje „Nacionalinis sambūris“ (RN) surinko 33 proc. balsų – tai yra istorinis rezultatas.

Antroje vietoje su vos 14,7 proc. balsų liko prezidento Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) partija „Atgimimas“.

Italijoje premjerės Giorgios Meloni (Džordžos Meloni) partija „Italijos broliai“ (it. Fratelli d'Italia) surinko 28 proc. balsų. Austrijos Laisvės partija taip pat užėmė pirmąją vietą su 27 procentais. Ispanijoje partija „Vox“ beveik padvigubino savo rezultatą, palyginti su 2019 metais. Portugalijoje, nepaisant socialistų pergalės, kraštutiniai dešinieji padarė įspūdingą proveržį ir pirmą kartą turės atstovų EP.

Tikėtina, kad dėl šios rinkimų sėkmės nacionalistinės ir už suverenitetą pasisakančios dešiniųjų partijos gaus beveik ketvirtadalį vietų Parlamente, rašoma „Coface“ apžvalgoje.

Socialdemokratai išlaikė savo pozicijas, o žaliųjų pozicijos smarkiai smuko. Žalieji ir Europos laisvasis aljansas prarado 18 mandatų ir dabar turi 53 vietas.

Nepaisant tam tikrų laimėjimų Švedijoje, Nyderlanduose ir Baltijos šalyse, jiems labai nepasisekė Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Didelį 23 vietų praradimą patyrė ir centristai iš „Atnaujinkime Europą“.

Neaiškumų dėl tikslios EP sudėties kyla dėl naujausių skaičiavimų, pagal kuriuos 100 europarlamentarų nepriklauso jokiai frakcijai. Artimiausiomis savaitėmis paaiškės jų likimas – jie gali siekti prisijungti prie kurios nors iš pagrindinių EP frakcijų arba nuspręsti likti nepriklausomi.

Kraštutinių dešiniųjų proveržis EP rinkimuose padidino netikrumą dėl būsimos Europos politinės krypties, o tai sudaro palankias sąlygas prieš ES nusiteikusiems judėjimams tiek kraštutinių kairiųjų, tiek kraštutinių dešiniųjų gretose, pažymi „Coface“.

Netikrumas Prancūzijoje

Prancūzijoje padidėjo politinis netikrumas, teigiama apžvalgoje. Po skaudaus centristų koalicijos pralaimėjimo E. Macronas paskelbė paleidžiantis Nacionalinę Asamblėją ir paragino surengti pirmalaikius parlamento rinkimus, kurie vyks dviem turais, numatytais birželio 30-ąją ir liepos 7-ąją.

Dėl šios dviejų turų sistemos būsima Nacionalinės Asamblėjos sudėtis yra nenuspėjama, nepaisant didelės RN pergalės EP rinkimuose.

Kaip teigia „Coface“, tikėtina, kad RN gaus daugiausia balsų pirmajame ture ir į antrąjį turą išsiųs kandidatus daugumoje rinkimų apygardų, tačiau tada ji gali pralaimėti daugelį dvikovų, jei susidarytų šiai partijai priešiškas opozicinis blokas.

Vis dėlto priduriama, kad atsižvelgiant į didėjančią Prancūzijos politinės scenos poliarizaciją, toks vieningas frontas toli gražu nėra garantuotas.

Nors prezidento koalicijos narių skaičius parlamente turėtų sumažėti, o RN – smarkiai padidėti, kad gautų absoliučią daugumą žemuosiuose rūmuose, kraštutinių dešiniųjų partija turėtų padidinti savo įstatymų leidėjų skaičių nuo 89 iki 289.

Kadangi šis scenarijus kol kas atrodo mažai tikėtinas, RN nebūtinai turėtų galimybę išrinkti kitą ministrą pirmininką ir suformuoti naują vyriausybę, nurodo „Coface“.

Be to, nors dabartinė Nacionalinė Asamblėja jau yra susiskaldžiusi, o E. Macrono centristinė koalicija neturi daugumos, tikėtina, kad naujos sudėties Asamblėja bus dar labiau pasidalijusi, todėl Prancūzija gali atsidurti ilgalaikėje institucinėje aklavietėje.

Nepriklausomai nuo naujos sudėties ir pasirinkto ministro pirmininko, būsimajai prancūzų vyriausybei greičiausiai bus labai sunku įgyvendinti svarbias reformas.

Jei nepavyktų įgyvendinti reformų, kuriomis būtų sumažintas didesnis nei planuota valstybės finansų deficitas ir užtikrintas skolos tvarumas, šalies finansavimo sąlygos smarkiai pablogėtų.