– Bekelės entuziastai, t. y. džipai, keturračiai, enduro motociklai, formuoja savo nelegalias trasas miškuose, ardo paklotę, turi visiškai nekontroliuojamą ir savavališką gamtos niokojimą, kas labai liūdina ir kuria labai nesaugią aplinką.

– Kada apsilanko tie lenktynių entuziastai – ar tik savaitgaliais, ar ir darbo dienomis?

– Galima sakyt, kad pavasaris prasideda ne tada, kai paukščiai grįžta, o tada, kai atvažiuoja bekelės entuziastai į miškus. Žiema ateina tada, kai jie išvažiuoja. Nuo ankstyvo pavasario savaitgaliais pradeda važiuot visi entuziastai ir srautas būna gana didelis. Po vieną, po dešimt važiuoja. Klubai visokie suvažiuoja. Iš tikrųjų savaitgalį čia būna gan liūdna situacija, važiuoja dažnai, be galo didelis triukšmas, vizualinė tarša, gamta niokojama. Tai yra tokia laisvalaikio leidimo forma. Yra tam tikra kategorija žmonių, kurie labai mėgsta gamtą, ją tausoja, renka atliekas. Ir yra kita kategorija, kurie pramogauja tą gamtą niokodami. Ne kartą pats mačiau, kaip transporto priemonės yra plaunamos upėje, Jusinės upelyje, kuris patenka į saugotinas teritorijas. Ta gamta iš tikrųjų čia yra saugotina ir ji visai šalia Vilniaus. Tų poilsiautojų, norinčių čia praleist laiką, yra nemažai. Tai gaunasi toks visuomenės interesų konfliktas.

Aš esu bejėgis, jeigu užfiksuoju kažką, ta medžiaga yra bevertė, nes nieko įrodyt negaliu.

– Ir kaip jis sprendžiamas? Ar bandėt jūs pats kalbėtis su tais žmonėmis?

– Be abejo, aš darau viską, kas mano rankose. Bet tuo pat metu jaučiuosi tarsi tai – kova su vėjo malūnais. Valstybinės institucijos yra įgalinusios visa tai, kas vyksta, nes policija per tiek kartų, kiek esu skambinęs, nė karto nėra reagavusi. Aplinkos apsaugos departamento žmonės apsilanko, Regioninio parko direkcijos žmonės apsilanko. Pats ne kartą esu sustojęs ir sustabdęs, filmavęs pažeidėjus. Situacija gana liūdna, nes tai ne tik gamtos niokojimas, bet tuo pačiu kuriama tam tikra nesaugi aplinka. Tie, kurie važinėja, dažnai kimba į atlapus, ieško kažkokių konfrontacijų. Sakyčiau, savaitgalį, kai yra pikas šitų važinėjimų, mano vaikams miške yra nesaugu, jie negali išeit pasivaikščiot. Ir nebaudžiamumas atsiranda iš to, kad praktiškai visos transporto priemonės – be valstybinių numerių. Tos, kurios turi valstybinius numerius, dažniausiai važiuoja užsidengusios juos, dėl to policija yra bejėgė. Aš esu bejėgis, jeigu užfiksuoju kažką, ta medžiaga yra bevertė, nes nieko įrodyt negaliu. O kalbant apie tuos entuziastus ir valstybės tarnautojus, kurie yra suinteresuoti ginti, jų rankos yra surištos, nes jie neturi pakankamai technikos, pajėgumų. Jie patys gūžčioja pečiais, jie nieko padaryt negali.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Štai dar viena ekstremali vieta greičio ir nuotykių entuziastams.

– Taip, sakyčiau čia kaip ir vyšnia ant torto visose tose nelegaliose trasose. Todėl, kad čia yra Jusinės upelis, čia turbūt smagiausia vieta visiems tiems nelegaliems pramogautojams. Kerta šitą upelį, plaunasi transporto priemones, yra šiek tiek daugiau ekstremalumo. Manau, kad visos trasos ir yra tokios populiarios būtent dėl šitos vietos.

Nebaudžiamumas atsiranda iš to, kad praktiškai visos transporto priemonės – be valstybinių numerių.

Aš labai norėčiau to dialogo, bet tas dialogas baigiasi kažkokiom konfrontacijom, pykčiais, grasinimais. Aš kalbuosi su vietiniais gyventojais ir tikrai nesumeluosiu, jie patys pasakoja savo istorijas, kur bandė kalbėtis ir prieina iki grasinimų, kad bus sudegintos sodybos ir panašiai. Mes turim visiškus marginalus tokioj situacijoj. Aš nekaltinu visų keturratininkų ar kažkokių entuziastų, kurie mėgsta važinėt bekelėm, bet tam turėtų būt tinkamas kelias ir tai turėtų būti kažkaip sutvarkyta. Aš pats važinėju motociklu, bet aš niekaip nesitapatinu su tais, kurie važinėja čia, pažeidinėja, ardo paklotes. Manau, tai yra visiškai atskira kategorija žmonių, kurie kelia savo interesus aukščiau visko – aukščiau gamtos, visuomenės. Ir tas jų laisvių suvokimas varžo visų kitų laisves – leist laiką gamtoj, ja mėgautis, ją prižiūrėti.