Šio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio traukai atsilaikyti nelengva, nes magišką reginį ant marių kranto sukūrė žinomas didžiulių spektaklių ir renginių lauke kūrėjas – režisierius Dalius Abaris ir jo komanda.

Publiką stebinantis pastatymas

„Carmina Burana“ – kūrinys, sulaukęs gausybės žanrinių interpretacijų, stebinęs publiką įvairiuose pasaulio žemynuose. Žymiosios kantatos sceninis atlikimas Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, tapo triumfuojančiais šaukiniais pažymint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų 2023 metais.

Kantatos režisierius Dalius Abaris Klaipėdos festivalyje pristatytą premjerą pavadino videografiniu spektakliu. „Dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, teatro orkestras, solistai, šokėjai. Jau vien to pakanka, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį. Drauge su talentingaisiais talkininkais – režisieriaus asistente Rūta Bunikyte, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaišu, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu – pasistengėme šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“, – sako D. Abaris.

Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą sujungs didžiulį atlikėjų būrį: KVMT simfoninį orkestrą ir teatro vyriausiąjį dirigentą Tomą Ambrozaitį, KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Kontantinovas) drauge su Rygos kameriniu choru „Ave sol“ (vadovas Andris Veismanis). Visuomenės vaidmuo patikėtas KVMT baleto trupės artistams. Į išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos reikalaujančias vokalines partijas spektaklyje ners KVMT solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).

Į Klaipėdą atvykstančio Rygos kamerinio choro „Ave sol“ meno vadovas, profesorius ir dirigentas A. Veismanis šiam kolektyvui vadovauja nuo 2013 m. Jis Latvijos nacionalinės operos dirigentas ir senosios muzikos bei šiuolaikinių partitūrų ekspertas. A. Veismanis kartu su savo asistentu, dirigentu Jurģiu Cābuliu kolektyvą „Ave Sol" atvedė link naujo ir ryškaus Latvijos chorinės kultūros skambesio.

Iššūkiai solistams

Solistams Modestui Sedlevičiui ir Ritai Petrauskaitei šiame spektaklyje tenka įveikti ne tik muzikines užduotis, bet ir iššūkius keliančius režisieriaus sumanymus. Tarkim, M. Sedlevičiui dainuos sparčiai žingsniuodamas bėgimo takeliu, o Muzikinio teatro primadonos R. Petrauskaitės finalo apdaras toks didžiulis, kad uždengia visą sceną... Ruošiantis spektakliui net tenka atlikti aerodinaminius bandymus, nes baiminamasi, kad įsismarkavę pajūrio vėjai atlikėjos nenuskraidintų...

M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs... Pagal kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės sumanymą nudegimų efektus net tris valandas kuria specialaus grimo dailininkės.

Meno kalba – apie žmonių ir gamtos vienybę

Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ pristato kaip videografinį spektaklį: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, daugybė atlikėjų ir įspūdingi vaizdai ekranuose. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai.

Leidžiama pasireikšti technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užima Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija. O ji įspūdinga! Filmuotos medžiagos dėka išvystame tai apie ką retai susimąstome, kad orkestro muzikantų rankose judantys instrumentai panašūs į vabzdžius romantišku pavadinimu - gyvalazdes. Jei seniai nesidomėjote biologija, gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus ir taip slepiasi nuo jas medžiojančių paukščių. O mūsų nesugebėjimą gyventi tausojant gamtą, skaudžiai primena vaizdo projekcijose rodomi vaizdai, kaip visa užliejanti žalios spalvos jūra ar scenografija virtusios statybinės nuolaužos, po spektaklio sugrįžtančios į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą...

„Carmina Burana“ pasakoja apie dekadentišką visuomenę, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai - smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką virsta savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, tarsi žinodama, kas jų gali laukti, bet negalinti sustoti...

„Carmina Burana“ – įspėjimas ar netolimos ateities distopinis pasaulis? Stebint veiksmą scenoje darosi neramu: ar mums suteikta galimybė visa tai pakeisti... Ar mes ja pasinaudosime? Labai visų laukiame spektaklyje ir tikėkimės, kad menininkų siunčiama žinutė bus išgirsta.