J. Čornohuz  2019-aisiais Kyjivo universitete baigė Humanitarinių mokslų fakultetą ir įgijo filosofijos magistro laipsnį. Tais pačiais metais išėjo tarnauti į kariuomenę kaip karo medikė ir žvalgė. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, dalyvavo mūšiuose prie Popasnos, Mariupolio ir Bachmuto.

Pirmoji jos poezijos knyga „Kaip riečiasi karo ratas“ (Як вигинається воєнне коло ) pasirodė 2020-aisiais. Antroji poezijos knyga „dasein: esaties gynyba“ (dasein: оборона присутності) išleista 2023-iaisiais. Už šią knygą autorė pelnė Nacionalinę Taraso Ševčenkos premiją.

Pokalbis su poete – apie karo už tautos laisvę sūkuryje gimstančią poeziją, sunkmečiu suklestinčią literatūrą ir jos vaidmenį krizės laikotarpiu.

– Neseniai dalyvavote Kauno literatūros savaitėje. Tikriausiai nedažnai tenka palikti frontą ir išvykti į užsienį?

– Tikrai nedažnai, tik tam tikromis progomis. Kaune apsilankiau per atostogas, o kai neatostogauju, išvykti galiu nebent per oficialias komandiruotes. Kadangi kalbu angliškai, kartais esu siunčiama į diplomatines misijas. Pavyzdžiui, 2022-ųjų rugsėjį su kolegomis vykome į JAV prašyti paramos ginklais. Misija buvo sėkminga.

– Jūsų poezijoje vyrauja karo tematika. Vos prasidėjus plataus masto karui, buvote sakiusi, kad nežinote, ar kada galėsite vėl rašyti eiles. Vis dėlto, pernai buvo išleistas jūsų antrasis poezijos rinkinys „dasein: esaties gynyba“. Ar sunku kurti eiles aktyvaus karo metu, o gal tokiu sudėtingu, emocijų kupinu laikotarpiu įkvėpimas ateina savaime?

– Prasidėjus plataus masto invazijai ir dalyvavus įnirtinguose mūšiuose, viskas, taip pat ir poezija, man pradėjo atrodyti labai tuščia, bergždžia. Regint šalį apėmusį karą ir išgyvenant bendražygių žūtis, maniau, kad daugiau niekada neberašysiu. Tačiau, praėjus keliems mėnesiams, pajutau, kad noriu savo patirtimi pasidalyti kūryboje ir taip išsaugoti už Ukrainos laisvę žuvusių kovotojų atmintį. Tad sugrįžau prie eilių, kuriose dalijuosi patirtimi ir jausmais, apimančiais karo lauke, ir įamžinu atminimą tų, kuriuos praradome. Manau, kad tai labai svarbu.

– Kauno literatūros savaitėje dalyvavote diskusijoje apie literatūros vaidmenį krizės Europoje metu. Atrodytų – kam gali rūpėti literatūra, kai vyksta karas? Kaip ir minėjote, poezija karo sūkuryje gali atrodyti visiškai beprasmė. Vis dėlto, galbūt literatūra karo laikotarpiu iš tikrųjų labai svarbi? Ar pati fronte skaitote knygas?

– Iš tikrųjų, pati Ukrainos istorija patvirtina faktą, kad literatūros vaidmuo  išties svarbus. Po didelių karų, kurie mums neretai pasibaigdavo okupacija, literatūra visada tiesiog suklestėdavo. 1920-aisiais mums nepavyko sukurti ir įtvirtinti nepriklausomos Ukrainos valstybės. Tačiau tas laikotarpis mums dovanojo puikių poetų, rašytojų ir kitų menininkų kartą, kuri paliko didžiulį palikimą. Nors dauguma šių menininkų vėliau buvo represuoti ir nužudyti sovietų, mes iki šiol iš jų semiamės įkvėpimo.

Kaip galima pavargti nuo karo, kurio neteko nei matyti, nei patirti? Nuotraukos ir reportažai yra tik vaizdai, kurie neleidžia patirti tikrojo karo siaubo.

Manau, kad dabartinis laikotarpis taip pat atneš literatūros suklestėjimą. Kol kas apie karą kuriamos eilės ir dokumentiniai filmai, tačiau manau, kad po kurio laiko gims ir dar didesnių ir svarbesnių kūrinių. Sunku būtų perdėti literatūros reikšmę Ukrainai, nes mūsų valstybė gimė iš rašytojų ir kitų menininkų, kurie buvo įsitikinę, kad privalome būti laisvi nuo Rusijos. Šiandien poezija yra rašoma poetų, kurie tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, kovoja aršiuose mūšiuose. Tad ji tampa tarsi tarpininke tarp žmonių, turinčių karo patirčių, ir tų, kurie net negali viso to įsivaizduoti. Taip poezija suvienija visuomenę.

Ar tarnybos metu skaitau knygas? Priklauso nuo to, kaip stipriai padalinys, kuriame tarnauju, yra įsitraukęs į aktyvias kovas. Pačioje plataus masto invazijos pradžioje, kai vyko labai aršūs mūšiai, skaityti buvo sudėtinga. Vėliau kovos taktika pasikeitė ir dabar turime kiek daugiau laiko pailsėti bazėje, tad bandau skaityti. Pirmaisiais karo metais knygų skaitymas atrodė labai tuščia, tikslo neturinti veikla, tačiau, pripratusi prie karo, vėl ėmiau skaityti. Pradėjau nuo Milano Kunderos knygų.

– Prasidėjus plataus masto karui, daugelis žmonių atsigręžė į Ukrainos literatūrą ir ją atrado iš naujo. Kokius ukrainiečių autorius jūs siūlytumėte paskaityti norint geriau suvokti Ukrainą ir jos istoriją?

– Sakyčiau, kad tikrąją Ukrainą išties galima pažinti per jos literatūrą, ypač poeziją. Ukrainos literatūra kupina laisvės, labai humanistinė, gausi retorinių figūrų. Ukrainiečiai ilgus šimtmečius buvo nužmoginti ir tebėra nužmoginami Rusijos imperijos naratyvų. Tačiau rašydami poeziją ar kurdami kitokį meną kūrėjai turi visišką laisvę nuo visko, kas mums buvo primesta. Mano nuomone, poezija tampa išties kokybiška ir vertinga, kai ją rašantis poetas patiria tam tikrų svarbių iššūkių. Mes, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nariai, beveik kasdien esame tarp gyvybės ir mirties. Tad manau, kad savo poezija galime išreikšti išties svarbius dalykus.

Kalbant apie XX a. pradžios Ukrainos rašytojus, man labai imponuoja poetai Jevhenas Plužnykas ir Olena Teliha. Mūsų literatūros istorijai svarbūs ir vadinamajai Prahos mokyklai priklausę rašytojai, pavyzdžiui, poetas Bohdanas Ihoris Antonychius. Norint susipažinti su XX a. pabaigos ukrainiečių literatūra, siūlyčiau skaityti rašytojus Serhejų Žadaną, Oksaną Zabužko, Jurijų Andruchovyčių. Iš pastarųjų dešimtmečių autorių išskirčiau Kateryną Kalytko, Halyną Kruk, Dmytro Lazutkiną, o iš savo kartos – Arturą Droną, kuris yra labai puikus poetas. Noriu paminėti Valeriją Subotiną – bataliono „Azov“ kovotoją, kuri rusų  nelaisvėje pragyveno beveik metus. V. Subotina yra išleidusi puikų poezijos rinkinį ir knygą apie savo patirtis rusų nelaisvėje. Deja, jos knyga neišversta į lietuvių kalbą, bet labai rekomenduoju tai padaryti.

– Rusija ilgus šimtmečius stengėsi surusinti Ukrainą, savinosi jūsų šalies rašytojus ir menininkus. Tad dabar ukrainietiška poezija, iliustruojanti tai, kas vyksta karo lauke, atrodo kaip niekada svarbi. Kaip jūs matote šią situaciją?

– Iš tikrųjų, rusai iš mūsų istorijos pavogė ir pasisavino labai daug istorinių asmenybių. Pavyzdžiui, Kyjivo didįjį kunigaikštį Jaroslavą Išmintingąjį jie laiko Rusijos caru. Tokia pati situacija su žymiais ukrainiečių menininkais, pavyzdžiui, tapytoju Kazimiru Malevičiumi ar rašytoju Nikolajumi Gogoliu, kurie laikomi rusais. Rusija būtų pasisavinusi net ir žymųjį ukrainiečių poetą ir dailininką Tarasą Ševčenką, tačiau jis buvo tiesiog per daug ukrainietiškas.

Šiuo metu, galutinai atskirdami save nuo Rusijos ir atsiverdami laisvajam pasauliui, mokame didžiulę – kraujo – kainą. Gaila, kad nesugebėjome to padaryti laikais, kai karas dar nevyko. Mano nuomone, jei tik vyresnioji karta būtų turėjusi daugiau drąsos ir paspartinusi Ukrainos kelią laisvos Europos link, Rusija greičiausiai nebūtų drįsusi mūsų užpulti tokiu mastu. Deja, tai įvyko ir dabar turime kovoti, o poezija puikiai padeda karo patirtis perduoti kitiems.

– Nuo 2015 m. dalyvavote judėjime, skatinančiame pereiti nuo rusų prie ukrainiečių kalbos. Kaip požiūris į rusų kalbą Ukrainoje pasikeitė po 2014-ųjų? Koks jis dabar?

– 2014 m., prasidėjus pirmajam karo etapui Rytų Ukrainoje, labai norėjau prisijungti prie kariuomenės, bet buvau neseniai susilaukusi pirmagimės dukros. Nusprendžiau, kad geriausia, ką galiu duoti Ukrainai, – skatinti pereiti nuo rusų prie ukrainiečių kalbos. 2014 m. dauguma ukrainiečių pagaliau suprato, kokia iš tikrųjų yra Rusija ir kad rusų kalba mums buvo primesta represijų būdu. Kartu žmonės pradėjo svarstyti, kodėl kalba rusiškai, nors yra ukrainiečiai. Su bendraminčiais vykdėme du projektus, kurių metu skatinome pereiti prie ukrainiečių kalbos. Socialinėse medijose publikavome įvairių iš prigimties rusakalbių ukrainiečių istorijas, kurie mokyklos laikais ar jau suaugę pradėjo kalbėti ukrainietiškai. Šios istorijos labai išpopuliarėjo, sulaukė daug atgalinio ryšio ir daugeliui žmonių padėjo surasti ukrainietiškai kalbančią aplinką. Tai ypač svarbu buvo Rytų Ukrainos miestuose, kurie šimtmečiais buvo rusifikuojami.

Be abejonės, šiandien Ukrainoje yra kur kas mažiau rusų kalbos. Vis dėlto, vis dar esama kvailų žmonių, kurie savo mažus vaikus moko kalbėti rusiškai. Būnu labai nusivylusi tėvais, kai išgirstu, kad jų atžala kalba rusiškai. Manau, kad tai labai neatsakingas žingsnis, sunkinantis vaikui gyvenimą, – juk paaugęs jis turės mokytis ukrainiečių kalbos. Žinoma, esama ir labai gražių istorijų. Pavyzdžiui, viena mano draugė karo veteranė visada šnekėdavo rusiškai, bet jos vaikas kalba tik ukrainietiškai. Turiu kitą draugę režisierę, kuri su savo vyru kalbėdavo rusiškai, bet, kai ji pastojo, jie perėjo prie ukrainiečių kalbos. Gimęs poros sūnus taip pat kalba ukrainietiškai, rusų kalba jam svetima.

– Kaip minėjote, norėjote prisijungti prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vos tik Rusija 2014 m. pradėjo agresyvius veiksmus, tačiau tuo metu buvote neseniai susilaukusi pirmagimės. Kaip dabar gyvena jūsų dukra? Tikriausiai fronte dažnai galvojate apie ją?

– Jai dabar dešimt metų. Kai prisijungiau prie kariuomenės, dukrai buvo beveik šešeri. Nors ji buvo dar maža, viską puikiai suprato ir labai mane palaikė. Iš tikrųjų, karo vaikai yra labai brandūs ir supranta kur kas daugiau, nei gali išreikšti žodžiais. Aišku, dukra manęs pasiilgsta, o aš pasiilgstu jos, tad neseniai pakeičiau dalinį, kad galėčiau ją matyti dažniau.

– Prasidėjus plataus masto invazijai, jau tarnavote kariuomenėje. Ar prisimenate pirmas mintis ir patirtis prasidėjus karui?

– Invazijai pradėjome ruoštis dar prieš septynis aštuonis mėnesius, nes Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas žinojo, kad greitai gali prasidėti karas. Iš britų gavome modernių granatsvaidžių, kurie buvo visiškai kitokio tipo, nei turėjome prieš tai, britų kariai mus apmokė jais naudotis. Jautėmės labai užtikrintai ir džiaugėmės tarptautine parama. Atsimenu vasario 23-iosios vakarą, kai mūsų dalinio vadas, per televizorių pasiklausęs Putino kalbos, pasakė, kad kažkas greitai bus. Po valandos ar net greičiau išgirdome kovos mašinų „BM-21 Grad“ garsą. Jos fronte nebuvo naudojamos daugmaž nuo 2017-ųjų, tad nemažai jaunesnių ginkluotųjų pajėgų narių net nepažinojo šio garso. Per ateinančias kelias dienas buvome perkelti į Mariupolį, tačiau negalėjome patekti į miestą, nes jis jau buvo užimtas. Tad mūsų laukė mūšiai kaimuose, esančiuose į šiaurę nuo Mariupolio.

– Kai kurie skundžiasi jau pavargę nuo trečius metus vykstančio karo ir nuolatinių šiurpių vaizdų žiniasklaidoje. Ką pasakytumėte tokiems žmonėms?

– Kaip galima pavargti nuo karo, kurio neteko nei matyti, nei patirti? Žiniasklaidoje matomos nuotraukos ir reportažai yra tik vaizdai, kurie neleidžia patirti tikrojo karo siaubo. Galbūt žmonės pavargo nuo naujienų apie karą, bet tada reikėtų ugdyti atsakingesnį požiūrį į pasaulyje vykstančius įvykius. Nesąžininga gyventi ignoruojant karą, kai ukrainiečiai visiškai šalia kovoja dėl savo gyvybių ir visos Europos laisvės ir ateities. Esu įsitikinusi, kad karo ignoravimas gali paskatinti Rusiją užpulti ir daugiau šalių, pavyzdžiui, Baltijos valstybes. Tokiu atveju didžiosios šalys privalės įsikišti, nes kitaip NATO neteks prasmės. Jeigu jos to nepadarys, Putinui bus atrištos rankos daryti viską, ką jis nori. Apsimesti, kad Europoje šiuo metu nevyksta karas, yra be galo pavojinga, tad situaciją būtina vertinti rimtai.