Tai pirmoji būsimo tęstinio fotografijos parodų ciklo apie Kauną fotografijose dalis. Idėjos autorius ir kuratorius – Donatas Stankevičius, bendraautoriai – architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis ir Algirdas Šapoka.

Anot D. Stankevičiaus, fotografijose – miestas, kurį visi suprantame, identifikuojame ir prisimename iš praeityje darytų vaizdų, kartu nevalingai ar sąmoningai nenustodami kurti naujų.

6-ojo dešimtmečio, nuo kurio pradedama pasakoti miesto istorija, parodos autoriai sako neidealizuojantys. „Tuo metu fotografija kaip medija jau buvo mažiau sudėtinga, o tai padarė įtaką didėjančiai vaizdų gausai, kuria galime disponuoti. Šie vaizdai visokie: statiški ir tvarkingi, spontaniški ir mažiau pavykę, naivūs, gražūs, džiaugsmingi arba su nelemtos ideologijos prieskoniu. Taigi, jūsų dėmesiui – Kaunas su visais savo pokyčiais“, – akcentuoja D. Stankevičius, parodą vadinantis prisiminimų, sentimentų, nuostabos ir gal net pasipiktinimo vieta.

Pasak P. T. Laurinaičio, ryšys tarp žmogaus su kamera rankose ir jį supančio miesto užsimezgė beveik nuo pat fotografijos meno atsiradimo. Vienus juos supanti aplinka kvietė tiesiogiai ją dokumentuoti, kitiems ji tapo galimybe vidiniams savo paties ieškojimams atskleisti; vieniems svarbiausiais personažais tapo miesto sienos, antriems – jo žmonės. Netrukus fotografas tapo bene atsakingiausiu asmeniu už vizualinę kiekvieno miesto reprezentaciją.

E. Cickevičiaus nuotr.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, dalyje atvaizdų atsirado jau primestą krašto raidą ir simboliką stebėtojui rodę siužetai. Nors didžiąją sovietmečio dalį fotografai negalėjo tikėtis didelių kūrybos laisvių, tačiau išliko pasirinkimas, kaip vaizduoti vieną ar kitą objektą, tam tikrose ribose – ir siužeto pasirinkimo laisvė.

Architektūrologas pastebi: nors reprezentaciniuose leidiniuose miestai visais laikais ir visomis santvarkomis rodomi iš gražiausios savo pusės, tačiau apžvelgiamuoju laikotarpiu viešai prieinamų leidinių, kuriuose būtų matyti tamsioji pusė, praktiškai nebuvo. Pasak P. T. Laurinaičio, žvelgiant į ant galerijos sienų atsidūrusius pavyzdžius, verta prisiminti ir šių fotografijų perdėtą pozityvumą, kuriant sampratą apie to meto miestą jo nemačiusiems.

Fotografas tapo bene atsakingiausiu asmeniu už vizualinę kiekvieno miesto reprezentaciją.

Kaip teigia A. Šapoka, pastarąjį dešimtmetį frazė „Kaune kaip kine“ tapo neatsiejama kauniečių žodyno dalimi, pabrėžiančia įvairius šio miesto ekscesus, fantazijas, netikėtumus ir stebinančius ar sunkiau racionaliu protu paaiškinamus įvykius.

Į šį šūkį telpa ne tik šis bei tas apie Kauno ekstravaganciją, bet šiek tiek ir apie kino industrijos kultūrą ir istoriją tiek šiame mieste, tiek visoje Lietuvoje. Seniausių šalies kino teatrų lopšys, davęs pradžią žiūrėjimo kultūrai, o kartu tapęs ir profesionalų kinematografų aikštele tiek pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, tiek (ypač) sovietmečiu.

E. Cickevičiaus nuotr.

Ekrane Kaunas gali tapti ir Tokijumi, ir Londonu, ir Viena, ir Pripete, ir Berlynu, – bet kuriuo miestu, kokio tik reikia kino profesionalams. Kuklios, bet originalios ir (ypač tuomečiame kontekste) vakarietiškos architektūros miestas sovietmečiu tampa dažnu taikiniu blogio imperijos kino industrijos darbininkams, negalintiems parodyti tikrų Vakarų, bet norintiems jų dvelksmo po geležinės uždangos ekranais.

Pasak A. Šapokos, parodoje galima išvysti tai, kas vyresnei kartai matyta ir pamiršta, o jaunesnei kartai nematyta, bet atpažįstama – Kauną kine.

Kas? Paroda "Kaunas fotografijose“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 17 d. II–V 11–18 val., VI–VII 11–17 val.