– Pradėkime nuo pradžių – kaip susidomėjai muzika ir muzikos verslu?

– Buvo Sovietų Sąjungos pabaiga, mano tėtis gavo grupių „Pink Floyd“, „Iron Maden“, „The Doors“ ir „Queen“ įrašų ir jų klausydavosi. Kai tau vos metukai ar dveji ir jau klausaisi „Pink Floyd“ – tai neabejotinai nulems, ką darysi gyvenime. Siesi jį su muzika, niekuo kitu. Manau, tai pakeitė mano mąstymą. Taigi mane muzika sudomino tėtis, klausantis tų nuostabių grupių. Įtakos turėjo ir tai, kad gimiau kūrybingoje šeimoje – mano mama buvo menininkė ir šokėja, todėl buvau apsupta muzikos.

– Kaip atrodė tavo karjeros kelias? Kokie buvo pirmieji projektai ir galbūt mentoriai, kurie atvedė į muzikos verslą?

– Atsikrausčiau į Londoną aštuoniolikos studijuoti literatūros universitete, bet tai buvo tik pasiteisinimas, kodėl persikėliau į Londoną. Mano pirmas darbas buvo skambučių centre ir tai buvo baisu. Mane iškart atleido. Naktinis klubas ieškojo administratorės, pasitinkančios svečius. Klubas buvo arti vietos, kur tuo metu gyvenau. Ten gavau darbą. Studijavau dieną, o naktį dirbdavau klube, kur sutikau savo pirmąjį mentorių – aukštą vyrą iš Pietų Afrikos vardu Moz, kurio baiminausi ilgą laiką, o dabar vadinu savo broliu. Būdama 21 metų nusprendžiau išsikraustyti į užmiestį. Šešis mėnesius dirbau labdaros organizacijoje, kai sulaukiau netikėto Moz skambučio. Jis pasakė, kad atidaroma nauja erdvė Londone ir pakvietė kartu dirbti. Maniau, kad tai darbas biure, susipakavau lagaminą.

Christina su Lois McDougall. Ch. Austin asmeninio archyvo nuotr.

Sausio 1-ąją grįžau į Londoną ir jau sausio 2 d. pradėjau dirbti. Neturėjau, kur gyventi, todėl trims mėnesiams apsistojau pas draugus. Įėjusi į klubą supratau, kad tai nebus darbas biure. Grįžau į salę. Norėjau apsisukti ir tuoj pat išeiti, bet pasilikau. Vieną dieną rinkodaros vadovė pasakė, kad ieško rinkodaros vadovo asistentės, aš perdėtai pasigyriau, kad turiu tokios patirties, ir buvau pakviesta į darbo pokalbį. Gavau darbą, klausinėjau, perpratau įvairius dalykus ir galiausiai tapau to klubo rinkodaros vadove. Būtent tada sutikau savo antrąjį mentorių – Jake’ą. Jis buvo tikras niujorkietis ir ieškojo talentų, kurie norėtų pasirodyti šiame klube.

Kurį laiką dirbau, pradėjau bendrauti su agentais. Deja, šis klubas buvo uždarytas, bet vis dar draugauju su žmonėmis, su kuriais ten susipažinau.

Jake’as supažindino mane su draugu iš Niujorko, muzikos agentu Seanu iš UTA. Parašiau jam ir po tris valandas trukusio pokalbio jis mane pasamdė dirbti asistente.

Jei grupė prieina etapą, kai vienas iš grupės pradeda jaustis kaip tėtis / mama ir nebeskiria didžiausio dėmesio kūrybai, – laikas ieškoti vadybininko. Kitu atveju pradėsi nebemėgti to, ką darai.

Man labai pasisekė, kad Seanas – mano bosas. Jis mane drąsina, leidžia priimti sprendimus... Man tai buvo svarbu – juk aš esu dvidešimt kelerių metų moteris šioje gana brutalioje industrijoje. Už tai esu labai jam dėkinga. Iš asistentės tapau koordinatore, vėliau  –  ir agente.

– Lietuvoje muzikos vadybininkai paprastai daro viską. Kaip yra jūsų kompanijoje?

– UTA – lyderiaujanti pasaulinė talentų agentūra, turinti biurų Niujorke, Los Andžele, Atlantoje, Nešvilyje  ir Londone. Dirbu su atstovais spaudai, įrašų kompanijomis ir vadybininkais. Jei leidybos kompanija pasako, kad albumo pristatymas vyks po 30 mėnesių, vadinasi, atėjo metas man suspindėti.

Viena kolegė biure sakė, kad būti agentu – ne darbas, o gyvenimo būdas. Skamba paprastai, bet tai tiesa. Nesvarbu, turi vieną ar 200 klientų, tai gyvenimo būdas ir turi būti visada pasiekiama. Tai reikalauja daug pastangų, bet visada randi būdų, kaip įveikti iššūkius. Kai mėgsti tai, ką darai, ir nori matyti rezultatus... Tai yra motyvacija, ji verčia judėti pirmyn.

– Kaip manai, kada jaunos grupės / atlikėjai turėtų ieškoti agento ar vadybininko? Kaip išsirinkti tinkamą?

– Jei grupė prieina etapą, kai vienas iš grupės pradeda jaustis kaip tėtis / mama ir nebeskiria didžiausio dėmesio kūrybai, – laikas ieškoti vadybininko. Kitu atveju pradėsi nebemėgti to, ką darai. Kūrėjai turi būti kūrėjai. Turite rasti žmogų, kuris tinka jums, – ką nors, kuris taip pat degs idėja kaip jūs.

Ch. Austin asmeninio archyvo nuotr.

– Galbūt galėtum duoti keletą patarimų grupėms, kaip būti pastebėtoms?

– Būkite savimi. Tai vienintelis dalykas, kuris leis išsiskirti. Yra tokia Oskaro Wilde’o citata: „Būk savimi. Kiti vaidmenys jau užimti.“ Ji tinka visiems menininkams. Turi viziją – susitelk į ją ir neleisk kitiems daryti įtakos. Būk, kuo esi, kuo nori būti, ir judėk pirmyn. Gali užtrukti mėnesį, septynerius ar dešimt metų… Tačiau ambicija ir aistra yra viskas.

Pažintys taip pat svarbu. Eik į atlikėjo, kuriuo žaviesi koncertą, pakalbėk su juo po pasirodymo, jei pavyks. Gali nueiti į koncertą, pasikalbėti su vadybininkais ir prisistatyti. Žinoma, nereikia persekioti žmonių, bet pasistenk parodyti save kitiems, kad žinotų, ką tu darai.

Christina Austin. Ch. Austin asmeninio archyvo nuotr.

 – Ko ieškai grupėse kaip agentė?

– Man patinka atstumtieji. Dievinu atlikėjus, po kurių pasirodymo dalis žiūrovų klausia: „Kas čia buvo?“ Man patinka, kai ne viskas iš karto yra akivaizdu. Tai mane intriguoja ir noriu sužinoti daugiau. Kūrėjai, turintys savo pasaulį, – štai ko ieškau. Žinoma – talento, bet tai turi būti kas nors keisto. Būkite keisti.

– Gal turėjai galimybę pamatyti keletą Lietuvos atlikėjų? Ar domėjaisi jais prieš atvykdama?

– Nesidomėjau, nes norėjau, kad gyvas pasirodymas būtų pirmoji patirtis, be išankstinių nusistatymų. Man patiko „Kyla vėjas“ ir „Vecera“. Tai, kas dabar vyksta Baltijos muzikos scenoje, yra tai, ko laukiau nė nežinodama, kad laukiu. Parvažiavusi namo pasidomėsiu išsamiau.

Nežinojau grupės „The Roop“, bet dabar negaliu nustoti jų dainų niūniuoti. (Šypsosi.) Ilgą laiką buvo sakoma, kad tarptautinėmis žvaigždėmis tampa Vakarų šalių atlikėjai, ir tai tiesa. Tačiau žiūrėkite, kas čia vyksta, ir tai labai labai nuostabu.

– Kokie tavo didžiausi pasiekimai, įdomiausi ar didžiausi projektai?

– Įgyvendindama kiekvieną projektą – mažą, vidutinį ar didelį, vis ko nors išmokstu. Žinau, kad skamba kaip klišė, bet tai tiesa.

Kai buvau Seano asistentė, kartu organizavome pirmąjį Post Malone turą Europoje. Tai buvo monumentalu, nes mačiau kainas, pasiūlymus skirtingais lygiais, mačiau, kaip vyksta procesas, ir tai žavėjo. Turėjau pasitempti. Vėlgi, man labai pasisekė, kad Seanas yra mano bosas. Jis įtraukė mane ir išmokau šiuos procesus, daug dirbau su kolegomis Amerikoje… Man tai buvo didelis dalykas – stovėti, žiūrėti jo pasirodymą arenoje ir žinoti, kad esu mažutė komandos dalis. Tai buvo svarbi akimirka dvidešimt kelerių metų merginai...

Dienos pabaigoje primenu sau, kad esu iš mažučio miestelio Ukrainoje, šalia anglies kasyklų.

Turėjau daug mentorių, kol atsidūriau čia, kur esu. Tai didžiausia dovana – nuo dalyvavimo pokalbiuose, įrašų klausymo iki darbo puikiame biure su nuostabiais žmonėmis ir vaikščiojimo po pasirodymus.

Ch. Austin asmeninio archyvo nuotr.

– Kas sudėtingiausia šioje konkurencingoje aplinkoje, t. y. muzikos industrijoje?

– Lyčių lygybė toli pažengė, bet būti moterimi šioje industrijoje sunku. Visiems yra užtektinai vietos, neturime kapoti vienas kitam galvų, – pagirkime, padėkime vienas kitam. Mes, moterys, turime kartoti tris kartus, o ne vieną, ir tris kartus garsiau, o tai vargina, nes pasieki tašką, kai klausi: ar tai sąžininga? Skundžiuosi, bet man labai pasisekė, kad mano mentoriai vyrai buvo fantastiški žmonės, turėjau ir puikių moterų mentorių.

Apskritai būti moterimi sunku, o būti moterimi vyrų industrijoje, kur sprendimai priimami galiniame kambariuke traukiant cigarus ir geriant viskį, kur moterys nekviečiamos, dar sunkiau. Visgi viskas keičiasi į gera.

– Sunku nepaminėti karo Ukrainoje. Kaip su tuo tvarkaisi?

– Manau, panašiai kaip kiekvienas ukrainietis. Atsimenu dieną, kai prasidėjo karas. Atsikėliau, pažiūrėjau žinias ir verkiau visa dieną. Tiesiog verkiau. Negalėjau susisiekti su artimaisiais ir nežinojau, ką daryti. Ilgą laiką buvo labai sunku. Jaučiausi ir vis dar jaučiuosi kalta, nes aš saugi, turiu stogą virš galvos, o mano šeima – ten. Turiu artimųjų, kurie yra fronto linijoje, pažinojau žmonių, kurie ten žuvo. Kaip ir kiekvienas ukrainietis. Nėra gražios karo istorijos.

Mūsų biure yra dar viena ukrainietė, artima draugė… Buvimas kartu mums padeda susidoroti su tuo. Nežinau, ką būčiau dariusi be jos, bet kaltės jausmas visada liks. Kai karas prasidėjo, norėjau ką nors daryti. Negalėjau vykti į Ukrainą… Pažįstu nuostabią globėją Vokietijoje, kuri yra lyg kantri muzikos karalienė, ji mane pakvietė pas save į Berlyną. Praleidau šiek tiek laiko Vokietijoje savanoriaudama su ja pabėgėlių centre – pasitikdama, padėdama, vertėjaudama. Dariau viską po truputį.

Turiu draugę, kuri yra grupės „Léléka“ pagrindinė vokalistė. Su ja užaugome tame pačiame name Ukrainoje, mūsų tėvai buvo pažįstami. Ji jau kurį laiką gyvena Berlyne – palaikome viena kitą… Trumpai – velniop Putiną ir šį karą! Tik tiek galiu pasakyti.