Matui, dar esant įsčiose, buvo pastebėta įgimta inkstų patologija – didelė šlapimo pūslė ir praplėstas šlapimtakis. „Gimus Matukui nustatyta, kad abu berniuko inkstai nepilnai išsivystę, labai maži. Netrukus sutriko ir inkstų funkcija, – pasakoja dr. D. Dobilienė. – Nuo šio momento Matukui tapo reikalinga medikamentinė inkstų pakaitinė terapija. Dėka atsakingų ir suprantančių gydymo naudą tėvų, berniukas vartojo medikamentus visada laiku ir skirtomis dozėmis“.

2023 vasaros pradžioje, kai Matui buvo pustrečių metų, berniukas susirgo inkstų uždegimu, kuris galutinai pažeidė jo inkstus. Jis buvo dar labai mažo svorio, inkstų kraujagyslės siauros, todėl tuo metu suaugusio žmogaus inksto persodinimas dar nebuvo galimas. Matukas pradėtas ruošti kitam pakaitinės inkstų terapijos būdui – peritoninėms dializėms, tačiau jų neprireikė.

„Pagerinus berniuko mitybą, padidinus kaloražo kiekį baltyminiais maisto papildais be kalio, jis pasijuto geriau, pagerėjo vaiko medžiagų apykaita, laikinai pagerėjo ir inkstų funkcija. Tokia situacija mums leido vaiką gydyti be pakaitinės inkstų terapijos. Po pusmečio inkstų funkcijos rezervas vis dėlto išseko“, – teigė gydytoja vaikų nefrologė.

dr. Diana Dobilienė. Kauno klinikų nuotr.

Berniukas buvo įtrauktas į laukiančiųjų inkstų transplantacijos iš gyvo donoro recipientų sąrašą. Tuo pat metu Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė pradėjo ištyrimą abiejų tėvų, kaip potencialių donorų.

„Mutidisciplininio konsiliumo metu nuspręsta, kad pats tinkamiausias būdas Matukui pasveikti yra inksto transplantacija iš gyvo donoro, vengiant kitų pakaitinės inkstų terapijos būdų. Tėvai sutiko su konsiliumo išvadomis, tėtis Edgaras buvo tinkamas organo donoras savo sūnui“, – sakė dr. D. Dobilienė.

Matuko mama Viktorija prisiminė, kad žinią dėl reikalingos inkstų transplantacijos priėmė sunkiai. „Nors ir žinojome, kad kažkada prireiks transplantacijos, bet šią informaciją vis tiek buvo sunkoka pripažinti – visada tikiesi, kad ta diena ateis daug vėliau. Dėl donorystės kartu su vyru nedvejojome ir abu tyrėmės dėl galimybės tapti organo donorais sūnui“, – sakė Viktorija.

Vyras, sutikęs padovanoti inkstą savo sūnui, teigė, kad baimės nejautė, o operacijos dienos labai laukė, operacinėje buvo su šypsena. „Žinoma, neramino faktas, kad sūnus yra pirmasis, kuriam tokio amžiaus atliekama inksto transplantacija gyvosios donorystės metu, tačiau pasitikėjau mūsų gydytojų profesionalumu ir tikėjau, kad viskas bus gerai“,– sako Mato tėtis Edgaras.

Operacijos metu kilo įvairių iššūkių, kuriuos turėjo suvaldyti gydytojai vaikų chirurgai, urologai, kraujagyslių chirurgai bei anesteziologai-reanimatologai. „Operacijos metu berniukui buvo pašalinamas neveikiantis inkstas, padaroma vieta donoriniam organui pilvo ertmėje. Tai reikalinga todėl, nes vaiko pilvo ertmė – maža, o suaugusio žmogaus inkstas – didelis“, – paaiškino doc. Artūras Kilda, Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos Vaikų urologijos sektoriaus vadovas.

doc. Artūras Kilda. Kauno klinikų nuotr.

Kol Matas buvo ruošiamas transplantacijai, kitoje operacinėje tuo pačiu metu iš berniuko tėčio Edgaro laparoskopiniu būdu buvo paimamas donorinis inkstas. „Gyvosios donorystės atveju inkstą stengiamės išimti taip, kad būtų galima iškart eiti į kitą operacinę ir jį transplantuoti. Šiuo atveju nuo inksto išėmimo iš tėčio iki įdėjimo sūnui trukome apie penkiolika minučių, – sakė prof. Mindaugas Jievaltas, Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovas. – Vienas iš gyvosios donorystės privalumų – galimybė tinkamai pasiruošti, suburti reikalingą specialistų komandą ir maksimaliai saugiai atlikti operaciją.“

prof. Mindaugas Jievaltas. Kauno klinikų nuotr.

Gydytojai ruošėsi kraujagyslių spindžių neatitikimui – šioje operacijoje dalyvavo ir gydytojas kraujagyslių chirurgas, kurio užduotis buvo parinkti tinkamiausią arterijos ir venos vietą Matuko pilvo ertmėje ir greitai jas prisiūti. Doc. Linas Velička, Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vadovas, teigia, kad papildomi sunkumai atsiranda dėl anatominių neatitikimų: tėčio inkstas didelis, o vaiko kraujagyslės ir šlapimtakis – žymiai siauresni. „Jungtys sujungiamos labai plonais siūlais, naudojant optinį padidinimą. Kraujagyslių chirurgai įpratę atlikti kraujagyslines jungtis nuo 1–2 mm iki 2–3 cm skersmens kraujagyslėse. Vaiko kraujagyslės yra plonos, todėl operuoti reikia ypatingai atsargiai“, – paaiškino docentas L.Velička.

doc. Linas Velička. Kauno klinikų nuotr.

Operacija praėjo sėkmingai. Gyvosios donorystės metu persodinti inkstai greičiau prigyja, stebimi geresni rezultatai. Po operacijos berniukas vartos imunitetą slopinančius vaistus tol, kol funkcionuos persodintas inkstas. „Berniukas labai atsakingas, brandus ne pagal savo amžių, todėl vaistus kapsulėmis ar tabletėmis išgeria jų nekramtydamas. Dabar Matas jaučiasi puikiai ir gali gyventi kiek įmanoma įprastą trimečio gyvenimą“, – paaiškino gydytoja vaikų nefrologė.

Vaiko paruošimas inksto transplantacijai – ilgas, kruopštus komandinio darbo procesas. Jame dalyvauja ne tik kompetentingi, profesionalūs savo srities specialistai: gydytojai nefrologai, urologai, vaikų bei kraujagyslių chirurgai, anesteziologai-reanimatologai, slaugytojai, šiuolaikines Laboratorinės medicinos klinikos galimybes išnaudojantys specialistai, atliekantys imunologinius tyrimus, ir kiti profesionalai, užtikrinantys sklandų gydymą, bet ir patys tėvai kartu su vaiku.

„Jei vaikas psichologiškai neparuoštas pooperaciniams iššūkiams ir nesukurtas stiprus ryšys, jis gali protestuoti, atsisakyti gerti imunitetą slopinančius vaistus, o tai gali sukelti persodinto inksto atmetimą. Gydytojai pasitikėjo tėvais ir jų tinkama priežiūra – tai patvirtina geri potransplantaciniai rezultatai“, – sakė dr. D. Dobilienė.

„Esame be galo dėkingi gydytojai vaikų nefrologei dr. D. Dobilienei, lydinčiai mus šiame kelyje, ir visai transplantacijoje dalyvavusiai komandai. Jūsų profesionalumas suteikė Matukui galimybę pilnavertiškai mėgautis gyvenimu. Už tai visada liksime jums dėkingi“, – Kauno klinikų medikams dėkojo berniuko tėvai.

„Noriu padrąsinti vaikų, sergančių lėtinės inkstų ligos 4–5 stadija, tėvelius ir artimiausius giminaičius sutikti dovanoti inkstą savo vaikui, jei tik, žinoma, nėra tam kontraindikacijų. Tegul Matuko gydymo istorija tampa pavyzdžiu ir padrąsinimu kitiems potencialiems donorams teigiamo apsisprendimo metu“, – pridūrė dr. D. Dobilienė.

Pirmoji inksto transplantacija vaikui Kauno klinikose buvo atlikta prieš 20 metų. Per šį laikotarpį daugiadalykės komandos profesionalumas ir sukauptos žinios leido Kauno klinikoms pasiekti išskirtinių rezultatų transplantologijos srityje, gelbstint pacientų gyvybes. Iš viso čia atlikta 20 kadaverinių (iš mirusio donoro) inkstų transplantacijų nepilnamečiams pacientams. Šiuo metu Lietuvoje inksto transplantacijos laukia trys vaikai.