Ekspertizmas šiame tekste nesusijęs su profesijos ekspertais, priešingai, tai yra būsena, kai žmogus jaučiasi viską mokantis ir žinantis, tačiau tai yra labiau įsivaizdavimas ir savo gebėjimų pervertinimas, kartu nuvertinant aplinkinių gebėjimus ir tobulėjimo svarbą.

Kada profesija perauga specialistus

Kaip tai atsitinka? Ogi labai paprastai – kai nustojame tobulėti ir auginti save kaip srities profesionalą, kai į darbą ateiname su požiūriu, kad mokytis mums nebereikia, užtenka to, ką žinome ir mokame, o jaučiamės žinantys ir mokantys labai daug. Savo patirties ir įgūdžių neigti nereikia, tačiau taip pat svarbu suvokti, kad žinojimui ir gebėjimui ribų nėra. Kitu atveju rizikuojame patekti į ekspertizmo spąstus.

Kaip dažnai susimąstote, kad jūsų profesija nėra statiška, nekintanti ir užkonservuota? Mūsų ekspertizmas ne tik degina mus pačius kaip specialistus, bet ir laiko mūsų teikiamų paslaugų kokybę toje pačioje vietoje. Ilgainiui ta vieta slenka vis žemiau, nes atsiranda naujovių, kurių ekspertiškas žmogus nenori priimti ir mokytis.

Ar esate patekę į ekspertizmo spąstus?

Ekspertiškas žmogus paprastai pasižymi toliau išvardytomis savybėmis. Pasitikrinkite, kurios iš jų būdingos jums.

• Galvoja, kad baigus vienus mokymus / studijas / kursus daugiau mokytis nebereikia. („Mokiausi ketverius metus – dabar jau viską žinau.“)

• Sunkiai priima naujoves, naujus darbo modelius, pokyčius – jiems priešinasi, kritikuoja, iš karto nurašo net neprisilietęs, nuolat skundžiasi, kaip tai sujaukė jo darbą. („Čia visiškos nesąmonės, prieš tai buvo geriau, dabar viską keisti reikės, kažkokie vėjai, vėl prisigalvoja nesąmonių, o mums reikia daryti jas.“)

Savo patirties ir įgūdžių neigti nereikia, tačiau taip pat svarbu suvokti, kad žinojimui ir gebėjimui ribų nėra. Kitu atveju rizikuojame patekti į ekspertizmo spąstus.

• Nenori mokytis, mokymuose dalyvauja tik iš reikalo, mokymų metu neįsitraukia, neatlieka užduočių, nekelia klausimų, naršo internete. Dalyvavimas mokymuose, konferencijose, seminaruose jam kelia didžiulį diskomfortą ir skamba kaip laiko švaistymas. („Nieko naujo čia nesužinosiu, ir taip viskas aišku, man teorijų nereikia.“)

• Jaučiasi geriausiai išmanantis savo darbą, nuolat kritikuoja kolegas, kritikos pagrįsti negali, kritika dažniausiai destruktyvi – kritiką žeria dėl bet kokios kito žmogaus klaidos ar nesėkmės, net jei tai nuo paties žmogaus nepriklauso. („Nesuprantu, kaip taip dirbti, kad tokių nesąmonių pridaryti, kaip tokiam kvailam reikia būti.“)

• Sunkiai priima ir pripažįsta savo klaidas – jaučiasi teisus net tada, kai akivaizdžiai ko nors nežino ar nemoka. („Jeigu jums kažkas netinka, tai jūs ir spręskit.“)

• Nesikreipia pagalbos, vengia bendradarbiauti. („Man nereikia, kad kažkas aiškintų, kaip dirbti, aš viską darau ir viskas gerai. Neprivalau kiekvieno informuoti.“)

• Taiko pasenusius metodus ir darbo modelius, laiko juos pačiais geriausiais. („Aš taip dirbu 20 metų, nežinau, kodėl turėčiau daryti kitaip. Mus taip mokė.“)

• Pamokslauja, moralizuoja, sunkiai priima skirtingas nuomones. („Jeigu jums taip atrodo, tai man nėra ką su jumis kalbėti. Reikia galvoti normaliai, o ne kažkokias teorijas išvedinėti. Kas iš to jūsų mokslo, jei vis tiek nieko nemokat apie praktiką.“)

Ekspertizmas taip pat gali būti ir gynybos, perdegimo, streso išraiška. Tad jei pastebėjote, kad linkstate į ekspertizmą, nebesinori nieko naujo mokytis savo srityje, ji jums tampa neįdomi, vargina, erzina, kelia neigiamų emocijų, į darbą einate kaip į vergiją – pagalvokite, kodėl taip jaučiatės? Kas jumyse taip priešinasi augimui ir įsitraukimui į profesinę veiklą? Kada tai prasidėjo? O kada tikėjote savo veikla ir kas tuomet buvo kitaip?

Kaip padėti sau išvengti ekspertizmo spąstų

Pirmas žingsnis – pripažinti, kad to reikia. Priimti save ir situaciją, kurioje esate, nebėgti nuo jos. Tuomet atlikite šiuos veiksmus:

• Sulaužykite įpročių ratą – pasielkite priešingai, nei esate įpratęs, eikite namo kitu keliu, užkalbinkite kolegas, jei paprastai to nedarote, ir t. t.

• Suraskite sau malonią veiklą ir užsiimkite ja bent du ar tris kartus per savaitę – skaitykite knygas, eikite pasivaikščioti, sportuokite, klausykitės įdomių tinklalaidžių, rašykite, pieškite, dėliokite dėliones ir t. t.

• Žiūrėkite į žmones atviriau – kiekvienas esame kitoks ir tai normalu. Neturite būti toks, kokio tikisi kiti, tačiau kartu priimkite ir tai, kad aplinkiniai gali būti kitokie, nei jums norėtųsi.

• Išsakykite savo poreikius ir emocijas – komandoje kalbėkitės ne tik apie darbą, skirkite laiko ir dėmesio komandos nariams, jų emocijoms, aptarkite savo poreikius, jausmus, planus ir įžvalgas. Tai padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir kurti teigiamą komandos mikroklimatą, pasitikėjimą, atvirumą ir jausmą, kad esu komandos dalis.

• Užsiimkite fizine veikla – lankykite jogą, bėgiokite, darykite tempimo pratimus namuose. Fizinė veikla padeda atpalaiduoti susikaupusią energiją ir išlieti emocijas.

• Klauskite savęs, kas jums jūsų gyvenime patinka ir kas ne. Ką galite ir norite pakeisti? Dėl ko jums taip svarbu išlaikyti senus įpročius? Ką jie jums reiškia? Iš kur jie atėjo? Galbūt tai jūsų senos patirtys, kurios dabar jau visai nebeaktualios, tačiau jūs vis dar laikotės įsikibę senų patyrimų ir vadovaujatės jais priimdami dabarties sprendimus.

• Dalyvaukite intervizijose ir supervizijose [4] – saugioje aplinkoje išsakykite sunkumus, su kuriais susiduriate, sulauksite kolegų ir supervizoriaus įžvalgų, palaikymo, pajusite bendrumo jausmą su grupe panašių žmonių. Jeigu nedrąsu apie tai kalbėti grupėje, rinkitės individualias supervizijas – jose visas dėmesys bus skirtas tik jūsų patirtims.

• Nelikite su savo sunkumais vienas – kalbėkitės su kolegomis, vadovais, kitų įstaigų darbuotojais, domėkitės alternatyvomis. Vien pokalbis jau padeda paleisti susikaupusias emocijas.

• Mokykitės pažinti savo emocijas ir atskirti jas nuo kitų žmonių emocijų – tai padės atsiriboti ir mažiau rezonuoti su, pvz., kliento pykčiu, nepasitenkinimu, liūdesiu ir jų nesinešti į namus.

Nepamirškime, kad pasirinkę profesiją mes pasirenkame ir visus joje esančius iššūkius, visus džiaugsmus ir atsakomybes. Todėl dirbdami nepamirškime mylėti save.